varbiausia Birželio sukilimo minėjimo kalboje prie Seimo pasakyta mintis buvo ta, kad Birželio sukilėliai ne dalijosi prisiminimais apie okupanto tik ką sunaikintą Lietuvos valstybę. Ir ne vakarėliuose svajojo, kad ji kada nors bus atkurta. Jie planavo, organizavo ir įvykdė Sukilimą.
Sakant kalbą kirbėjo nuojauta, kad tik ką ryžtingai pakabintą atminimo lentą teks ginti. Nepavyko, nes Sukilimo nekentėjai buvo stipresni. Jie labai troško, kad pasitrauktume į šalį ir leistume policijai netrukdomai įvykdyti jos tariamai teisėtus reikalavimus.
Nepaklusome ir gynėme ne lentą, bet Laisvės kovų ir Sukilimo atmintį. Lenta nuplėšta ir suniokota. Bet tai tik laikinas ir iliuzinis šiurkščios jėgos laimėjimas. Viskas priklauso nuo to, kaip pralaimima. Lenta nebuvo atiduota be kovos. Ji buvo ginama, kiek leido turimos jėgos.
Laisvės kovų ir Sukilimo atmintis apginta. Ši moralinė pergalė reiškia, kad tik laiko klausimas, kada atkurta lenta sugrįš į jos teisėtą vietą.