LRT.lt
Praėjusi savaitė išsiskyrė Stambulo konvencijos kritikų niekinimu, vadinimu plokščiažemiais, o paskirais atvejais ir šių žmonių demokratinių teisių varžymu. Liūdniausia tai, kad tokia retorika ir elgesys atrodo priimtinas daliai mūsų elito. Nemalonu, nes valstybei reikia intelektualiai pajėgaus ir solidaus elito, o jo nykimas ir vulgarėjimas yra labai didelė ir ilgalaikes neigiamas pasekmes turinti problema.
Vargu ar verta savo straipsnį bei skaitytojų mintis teršti detalesne buvusio VU rektoriaus ir esamo Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko Artūro Žukausko pasisakymo apie žviegiančius plokščiažemius Stambulo konvencijos kritikus analize. Tokie pasisakymai daro gėdą ne tik politikui, bet ir iškilioms institucijoms, su kuriomis sietinas A. Žukausko vardas.
Kiek prasmingiau kalbėti apie rašytojos Vaivos Rykštaitės straipsnį Trečioji lytis. Kas visada buvo ir bus?. Nors ir jame nestinga arogancijos, nepagrįstų prielaidų, bet ir kultūros esama ženkliai daugiau. Kadangi V. Rykštaitės straipsniui nesvetimos daugelis klaidų, būdingų daugeliui Stambulo konvencijos šalininkų, galime į straipsnį pažvelgti iš arčiau.
Esminiai klausimai lieka neiškelti
Pati V. Rykštaitė prisipažįsta, kad sąmoningai siekė atsitraukti nuo Stambulo konvencijos temos, bet dėl informacijos gausos to padaryti nepavyko. Taigi jos straipsnis tarytum kreipimasis į visuomenę, kuriuo sakoma, kad pabodo girdėti oponentų kritiką dėl to, kad vyrai, save vadinantys moterimis, turės teisę lankytis moterų tualetuose. Iš dalies su ja esu linkęs sutikti. Yra svarbesnių klausimų už tualetus. Kaip tik tie, kuriuos nuosekliai savo straipsnyje ir praleido rašytoja.
Pirmas klausimas. Jeigu Stambulo konvencijos pagrindinis tikslas yra moterų apsaugojimas nuo smurto, tai kodėl buvo būtina į pačią konvenciją įtraukti būtent tokį lyties apibrėžimą? Stambulo konvencijoje rašoma: „Lytis – socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams.“
Kiekvienam, susipažinusiam su derybų menu ir sprendimų priėmimo pagrindais, kuriuos puikiai atskleidžia klasikinis Keld Jensen Derybų vadovas ar George Tsebelis veikale „Veto players. How Political Institutions Work“, ar bent jau besivadovaujančiam sveiku protu yra aišku, kad norint pasiekti susitarimą, yra prasminga vengti susitarimo dalyvius skaldančių ir juo labiau nebūtinų nuostatų.
Jeigu tikrasis Stambulo konvencijos tikslas būtų moterų apsauga, tuomet lyties kaip socialinio konstrukto idėja nebūtų iškilusi konvencijoje arba bent jau būtų leista ją pakeisti biologinės lyties sąvoka. Deja, sąvoka buvo įtraukta, o leidimo ją keisti biologinės lyties sąvoka nesišviečia nė iš tolo. Užtat kaltinimų asmenims, kurie netingi pasiskaityti viešai prieinamą tekstą, apstu.
Antras klausimas. Jeigu visgi moterų apsaugą nuo smurto laikome prioritetu, o taip ir turėtų būti, ir pripažįstame faktą, kad šiandien Stambulo konvencija yra sudaryta būtent taip, kad dalis jos nuostatų skaldo visuomenę, tai kodėl negalime paprasčiausiai nukopijuoti tas dalis Stambulo konvencijos, dėl kurių sutinka didžioji visuomenės dalis, ir priimti jas atskiru įstatymu?
Tarptautinės sutartys nėra nei vienintelė, nei pagrindinė teisėkūros forma parlamentinėje demokratinėje valstybėje. Nėra jokios mistinės jėgos, kuri dėl kažkokių priežasčių neleistų Lietuvai sukurti įstatymo, apsaugančio moteris nuo smurto, bet išvengiančio tų problemų, kurios įkūnytos Stambulo konvencijoje.
Pavyzdžiui, radikalios kairės rašytojos Schulamith Firestone dvasia alsuojančia teiginio, kad „struktūriniu požiūriu smurtas prieš moteris yra smurtas dėl lyties“. Minėtas teiginys nuneigia tokių socialinių problemų kaip narkomanija ar alkoholizmas įtaką smurtui šeimoje ir tvirtina, kad vyrai iš esmės yra smurtautojai. Tai nėra tiesa.
Dar daugiau, priešindamas lytis toks požiūris suduoda smūgį ir taip sunkumus patiriančiai šeimai bei senstančiai ir dėl šios priežasties išmirštančiai Europos Sąjungai. Užuot kalbėję apie tai, koks gėris vyro gyvenime yra moteris ir koks gėris moters gyvenime yra vyras, kalbėję apie lyčių papildomumo principą, mes krypstame į jų priešinimą.
Vargu ar skatindami idėjas, kurios veda į Europos nykimą ir Demografinę žiemą, mes apsaugosime moteris. Drįsčiau sakyti, kad sukelsime realią žalą, nes visuomenės senėjimas jau šiandien leidžia kalbėti apie ateityje lauksiančias socialines ir ekonomines problemas. Senstant visuomenei, kils itin didelės problemos, susijusios su pensijų sistema, sveikatos apsaugos sektoriumi ir kitais klausimais, kurie vyresnio amžiaus moterims svarbūs ne mažiau nei vyrams.
Su šiomis pasekmėmis kviečiu susipažinti peržiūrint dviejų dalių dokumentinį filmą „The New Economic Reality Demographic Winter“. Tie, kurie atmeta mano mintis, galbūt labiau įsiklausys į Čikagos universiteto profesoriaus ir ekonomikos Nobelio premijos laureato Gary Becker bei kitų šviesiausių pasaulio protų argumentus.
Ar tikrai tik kognityvinis disonansas?
V. Rykštaitė Stambulo konvencijos kritikus subtilia forma apkaltina neišsilavinimu ir jo sukeltu kognityviniu disonansu, todėl visas likęs straipsnis iš esmės susiveda į eilę pasakojimų apie praeityje gyvenusius transseksualus, pagardintas prasto skonio patyčiomis iš tikinčiųjų.
Viena tokių istorijų apie Romos imperatorių Elagabalą, troškusį, kad į jį būtų kreipiamasi kaip į moterį, mėgusį dėvėti moteriškus drabužius, perukus ir net ieškojusį chirurginių būdų pasikeisti lytį. Nors tokie antropologiniai išvedžiojimai intriguoja, tačiau mums nepasako nieko naudingo apie tai, kodėl turėtų būti teisinga politinės galios priemonėmis priversti visą visuomenę vyrus, save vadinančius moterimis, ir atvirkščiai, laikyti juos tuo, kuo jie jaučiasi esą, o ne tuo kas yra iš prigimties.
Teisingumo klausimas, kuris ir turėtų būti sprendimo priėmimo kriterijumi ir vėl lieka diskusijos paraštėse. Antropologiniai pasakojimai savaime neįrodo, kad taip elgtis yra teisinga. Iš dalies ir dėl to, kad pats antropologijos mokslas dažniausiai nekelia tokių pretenzijų ir mums yra pristatęs ne vieną įdomią istoriją, kurios neketiname paversti politine darbotvarke.
Pavyzdžiui, Flory Ann Mansor Ginggig iš Indianos universiteto parašė puikų mokslinį straipsnį „I Lost My Head in Borneo“: Tourism and the Refashioning of the Headhunting Narrative in Sabah, Malaysia“, kuriame analizuoja kaip Malaizijoje kadaise paplitęs galvų medžiotojų paprotys, kai vyrai keliaudavo profilaktiškai užmušti ir parnešti kokios nors kitos genties nario galvą, atsispindi šiandieniuose Malaizijos politikos procesuose.
Paprastai kalbant, faktas, kad kažkas istoriškai egzistavo, dar nereiškia, kad tas kažkas savaime yra gėris ir tuo būtina grįsti visus šalies gyventojus paliesiančius fundamentalius sprendimus. Būtent tokiu sprendimu ir taptų genderizmo dogmų įtvirtinimas.
Kadangi genderizmo ideologijoje vyro buvimas moterimi nėra pagrindžiamas niekuo kitu, išskyrus jo asmenine nuomone ir vaizduote, tenka pripažinti, kad mes iš esmės kalbame apie tikėjimo klausimą. Tikėjimo, kuris reikalauja, kad visi žmonės jį priimtų be išlygų.
Būtent todėl šiai ideologijai būdingas visas radikalizmas, kurį savo knygoje Revoliucijos psichologija puikiai aprašė prancūzų psichologas, istorikas ir filosofas Gustav Le Bon. Toks radikalizmas yra grėsmingas, o jeigu dar persipina su politinės galios instrumentais, grėsmė, kad dalis visuomenės grupių taps engiama už tai, kad nesutinka meluoti taip, kaip to iš jų reikalaujama, yra didelė.
Melo visuomenės konstravimas
Stambulo konvencija siekia melo visuomenę kurti dviem būdais…
Straipsnio tęsinį skaitykite portale LRT.lt ČIA.
Trumpai apie autorių: Audris Narbutas yra KTU politikos mokslų krypties doktorantas.