Izraelio gynybos pajėgų, kaip ir daugelio jos politinių lyderių, mirtina nuodėmė yra arogancija. Po Teismo dienos karo vienas nušalintasis generolas, kuris, nors ir pasaulietis, turėjo religinį išsilavinimą, sakė, kad karas buvo azut metzach nuodėmės rezultatas. Jis turėjo omenyje to meto išpažinties liturgiją, kai žydai mušdavosi į krūtinę ir išpažindavo daugybę nuodėmių, tarp jų ir tas, kurios kildavo iš azut metzach – arogancijos.
Kai komisija ištirs šį karą, ji neabejotinai ras daugybę Izraelio žvalgybos, operacijų planavimo ir, svarbiausia, politinio vadovavimo trūkumų, dėl kurių Izraelis priešų akyse atrodė itin silpnas. Tačiau klaidingų apskaičiavimų pagrindas tikriausiai yra arogancija, ta pati arogancija, kuri įtikino Izraelio generolus, kad 1973 m. kelios tankų brigados įveiks Egipto kariuomenę arba kad 2006 m. „Hezbollah“ problemą galima išspręsti pasitelkus galingas oro pajėgas.
Tačiau istorija tuo nesibaigs. Šis pralaimėjimas, taip gudriai suplanuotas per 50-ąsias Teismo dienos karo metines, pakeis Izraelį. Tam tikra prasme tai nėra iš tiesų egzistencinis konfliktas: Izraelis čia akivaizdžiai stipresnė pusė, nepaisant didelių civilių ir kariškių aukų, pažeminimo įsiveržus į dešimtis kibucų miestelių ir gyvenviečių, paėmus į nelaisvę aukštus karininkus, įsiveržus į kariuomenės štabus, sunaikinus šarvuočius.
Išliks tik vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kaip nelaisvėn išvedamos močiutės, šaudomi vaikai, nuogos jaunos moterys, išniekinami lavonai. Daugeliui žydų šių scenų aidas yra pirmapradis ir siekia prieš du su puse tūkstančio metų parašytą Raudų knygą: „Jos mergelės kenčia… Jos maži vaikai pateko į nelaisvę… Jaunuolis ir senis guli ant žemės, gatvėse… Tu negailestingai žudei“. Tokios scenos paliko tiek daug randų žydų istorijoje – nuo žudynių per kryžiaus žygius iki pogromų XIX a. ir XX a. pradžioje ir didžiausio siaubo – Holokausto. Jie giliai ir neišdildomai įsirėžę į bet kurio izraeliečio sielą, net jei jis ar ji mėgsta šeštadieniais naršyti ir nevengia sumuštinio su kumpiu.
Tai, ko pasaulis dabar turėtų tikėtis, yra šalti nuožmūs ir itin žiaurūs kariniai veiksmai Gazos ruože, tikriausiai tiek ant žemės, tiek iš oro. Tai pareikalaus didelių karinių nuostolių ir, be abejo, dar daugiau civilių palestiniečių aukų, nes „Hamas“ visada strategiškai gudriai slėpė savo valdymo centrus ligoninėse, ginklų sandėlius mečetėse, šaudymo punktus vaikų darželiuose. Pagal karo taisykles jie tampa teisėtais taikiniais.
Izraelio strategai ne tik norės ilgiems metams palaužti „Hamas“, sukurdami „atgrasymo“ situaciją. Juk 2006 m. gal ir patyrė dalinę nesėkmę, bet „Hezbollah“ po to svarstė, ar suduoti dar vieną smūgį žydų valstybei. Kai 2007 m. izraeliečiai ir JAV aptiko Šiaurės Korėjos Sirijoje pastatytą slaptą reaktorių, izraeliečiai buvo pasiryžę susigrąžinti savo reputaciją patys sunaikindami objektą ir niekam nieko nesakydami. Jie taip ir padarė.
Strateginiu požiūriu „Hamas“ brutaliame ir žiauriame išpuolyje buvo kažkas genialaus. Tikėtina, kad jis gali pakenkti oficialiam Saudo Arabijos ir Izraelio taikos susitarimui, o dar skaudesnių pasekmių gali turėti, jei į jį įsitrauks „Hezbollah“ ir „Hamas“ ląstelės galės rengti naujus išpuolius prieš Izraelio gyvenvietes Vakarų krante. Tai stiprina Iraną ir silpnina JAV. Tačiau Izraelis ir jo ginkluotosios pajėgos parodys atsparumą, kuris nustebins net juos pačius.
