lzinios.lt
Tai nebuvo atsitiktinumas, kad Liberalų sąjūdis užgimė netrukus po to, kai į Lietuvą iš Europos Sąjungos plūstelėjo Sanglaudos fondų lėšos. Verslui skirtus pinigus skirstė politikai, tad nė viena įtakinga verslo grupė negalėjo apsieiti be savos partijos.
Kuomet manęs klausia: Kaip galėjo liberalai šitaip nusiristi, kad koncerno „MG Baltic“ įtakos politikams skandalas virto „Liberalų sąjūdžio korupcijos byla“? – visuomet atsakau kontrklausimu: O ko jūs tikėjotės iš partijos, kuri buvo verslo pagimdyta ir užauginta Europos Sąjungos pinigų dalyboms?
– Ką čia šneki, – pasipiktina pašnekovai. – Visi žino, kad Europos pinigų dalyboms buvo sukurta Darbo partija, kurios įkūrėjas Viktoras Uspaskichas paskui dėl tų pinigų susiriejo su Rubikonui parsidavusiu Artūru Zuoku. O Liberalų sąjūdis gimė kaip atsvaras jiems visiems, kaip morali, skaidri, europietiška partija, nuo pat pradžių kovojusi su Zuoko korupcija ir galiausiai ją nugalėjusi!
Na taip – Zuoką po dešimtmetį trukusios kovos Liberalų sąjūdis iš tiesų nugalėjo. Visa kita – tik graži ir tobulai visuomenei parduota viešųjų ryšių pasaka, puikiai parodanti, kad turint pinigų, žiniasklaidą ir gerus konsultantus galima juoda paskalbti balta, o minkštakinkius bestuburius pristatyti principingais kovotojais už teisybę. Ir dauguma žmonių tuo patikės.
Norint suprasti, kaip toji liberalų dalis, kuri vėliau tapo Liberalų sąjūdžiu, priėjo politinio liepto galą, reikia persikelti pusantro dešimtmečio atgal.
Tuomet šalis, nežiūrint ją purčiusios Paksiados ir apie sovietines „plyno lauko investicijas“ į Lietuvos ūkį pasakojusio premjero Algirdo Brazausko, tvirtai atsistojo ant Europos Sąjungos slenksčio, o Rusijos krizės nususintas verslas pajuto gaivų europinių pinigų dvelksmą. Bet tų pinigų visiems nebūtų pakakę, tad kova žadėjo būti negailestinga.
Sovietinę pramonę privatizavusių „ūsuotųjų bebrų“ interesus gynė Algirdo Brazausko socialdemokratai, rinkėjų valia įtaka dalijasi su Viktoro Uspaskicho Darbo partija, kuri taip pat buvo sukurta Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą proga, juoba, įkūrėjas jau buvo spėjęs pajusti europinių SAPARD pinigų, kurių penktadalis nukeliavo jo įmonėms, skonį.
„Jauniesiems bebrams“, verslą susikūrusiems nuo nulio laisvoje Lietuvoje ir neturėjusiems sovietinių nomenklatūrinių ryšių, reikėjo nuosavo įtakos sverto europinių pinigų dalybose, kurios, kaip buvo žinoma, turėjo trukti ne vieną dešimtmetį. Štai čia politinės įtakos rinkoje ir pasirodė liberalai, nuo pat partijos įkūrimo be didelės sėkmės siūlę savo paslaugas verslui atstovauti jo interesus.
Tačiau po to, kai 1999-aisiais sėkmingai investavę į Rolandą Paksą, 2000-aisiais liberalai tegu pusmečiui, bet suformavo savo Vyriausybę, jų potencialas verslo akyse smarkiai išaugo. Nes tai, kas kartą buvo padaryta, visada gali būti pakartota. Juoba, kai kurie 2003–2004 metų įvykiai verslui parodė, kad liberalų gretos toli gražu ne vienalytės ir ten yra vyrų, su kuriais galima susitarti. Ir kurie, skirtingai nuo Uspasicho ir jo Darbo partijos, gins ne savus, bet juos parėmusio verslo interesus.
Straipsnio tęsinį skaitykite lzinios.lt portale ČIA.