Šaltinis dziennik-polityczny.com
Supuvusios neperšaunamos liemenės Kijeve, jogurtai su pagalbos organizacijų logotipais Lvovo turguje, daugiau kaip 200 kariuomenei skirtų automobilių Zaporožėje, milijonai dolerių kyšių, tūkstančiai dingusių karinių pirmosios medicinos pagalbos rinkinių.
Būtent tamsioji karo Ukrainoje pusė – prekyba humanitarine pagalba ir korupcija – lėmė, kad JAV respublikonai, be kita ko, atvirai vengia remti Ukrainą. Kaip giliai tai įsišakniję ukrainiečių sąmonėje? Kaip sunku bus su ja kovoti, kol ji paliečia aukščiausius šalies valdžios sluoksnius? Ar įstatymo pakeitimai, kuriuos Ukraina įgyvendina nuo gruodžio mėnesio, visiškai sustabdys savanorišką veiklą ir suteiks privilegijų tik kelioms didelėms organizacijoms, susijusioms su valdžia? Nuomonės smarkiai išsiskyrė.
Nuo gruodžio 1 d. Lenkijos ir Ukrainos pasienyje bus taikomas naujas įstatymas. Humanitarinės pagalbos pervežimui bus taikomos gausybė taisyklių, kurios, pasak fondo „United Help Ukraine“, visiškai paralyžiuos savanorių darbą.
Beveik 27 000 žmonių jau pasirašė peticiją Ukrainos vyriausybei, kuria prašoma negriežtinti pasienio kontrolės taisyklių.
Šiandien į savanorius Ukrainoje žiūrima visai kitaip nei karo pradžioje. Daugelis mano, kad jie yra arba intrigantai, kurie pelnosi iš ginkluoto konflikto, arba nori išvengti šaukimo į kariuomenę.
Vyriausybės teigimu, naujuoju įstatymu siekiama užkirsti kelią humanitarinės pagalbos vagystėms ir švaistymui. Todėl ji turi būti teikiama tik valdžios institucijų patikrintoms patikimoms organizacijoms arba tiesiogiai kariniams štabams. Pasak kai kurių fronto karių, tai bloga idėja, nes didžioji dalis vadinamosios humanitarinės pagalbos prarandama štabuose arba vietos administracijose.
Antikorupcinių įstatymų pakeitimai ir humanitarinės pagalbos skirstymas yra viena iš sąlygų, kurias JAV iškėlė Ukrainai, o tolesnė finansinė parama iš užsienio priklauso nuo šių reformų rezultatų
Šiek tiek korupcijos
14.00 val. sulaukiu skambučio, kad Dnipro mieste manęs laukia dvidešimt tonų maisto iš vieno tarptautinio fondo. Sąlyga ta, kad turiu jį pristatyti civiliams fronto linijos gyventojams. Pavyzdžiui, į Orichovo, Hulajpolį, Steponogirską ar kitas gyvenvietes netoli Zaporožės. Problema ta, kad aš esu Kijeve, o iki Dnipro – septynios valandos kelio. Sandėliai dirba tik iki 16.00. Taigi skambinu Vitalijui, pažįstamam savanoriui iš Dnipro. Kažkada jam padėjau, todėl dabar tikiuosi draugiškos pagalbos. Žinau, kad organizacija, kurioje jis dirba, turi biurų, sandėlių, savanorių ir laisvų automobilių. – Jei laiku neatvažiuosiu, maistas bus prarastas, – aiškinu telefonu moteriai, kurią rekomendavo Vitalijus, vienas iš centro vadovų.
– Jokių problemų. Mes jį pasiimsime. Bet dešimt tonų lieka mums, – išgirstu atsakymą. Esu apstulbęs. Suglumęs paaiškinu, kad maistas turi keliauti į frontą, o ne likti Dnipro mieste. Jis vertas daugiau nei milijono grivinų. Negaliu tiesiog atiduoti pusės milijono. – Tada mes negalime padėti, – išgirstu atsakymą. Kartu su manimi dirbantys „Vienybės šaltinio“ savanoriai iš Zaporožės stovi ant galvos, kad per pusantros valandos surastų sunkvežimį, nuvyktų į Dniprą ir paimtų krovinį, bet jiems pavyksta.
Kitą kartą važiuoju į Vinicą centrinėje Ukrainoje. Kartu su Lenkijos UA Future Foundation for Ukraine norime ten įkurti sandėlį, nes tai logistiškai gera vieta ir palyginti saugi, taip pat ir avarinės evakuacijos iš šalies atveju. Su vienu iš vietos savanorių, Saša, susipažįstu per lenkų draugus. Jis pakviečia mus į savo namus, leidžia pernakvoti ir net priima mus per savo vestuves. Be didelio triukšmo paliekame pas jį šiek tiek karinės pagalbos: maisto, uniformų, pirštinių, batų, generatorių ir keletą kompiuterių vaikams. Viskas skirta saugojimui. Nešiojamieji kompiuteriai bus naudojami mokymuisi internetu.
Susikrauname automobilius ir vykstame į rytus. Iš vietinių ūkininkų nemokamai gauname daug siloso, taip pat džiovintų daržovių, iš kurių galima greitai išvirti ukrainietiškų barščių. – Tegul tai sušildo mūsų berniukus tranšėjose“, – sako žmonės, norintys paremti kariuomenę. Juk joje tarnauja jų sūnūs, broliai ar tėvai. Kai pasiekiame Donbasą, Saša bando šį maistą parduoti kareiviams. – Tai patraukli kaina. Jo ir džiovintų vaisių galiu turėti po 15-20 grivinų už pakelį. Juk jie turi man kaip nors atsilyginti, bent jau už benziną, – paaiškina jis, nors už degalus moku aš.
Situacija mane stipriai atbaido nuo Sašos. Juo labiau kad jis pažadėjo suremontuoti mūsų automobilius, paėmė už tai pinigų, o automobiliai buvo išardyti prieš pat įvažiavimą į fronto liniją. Ačiū Dievui, ne Bachmute. Saša aiškiai jaučia mano nesusivokimo stoką ir išveža vieną iš mano automobilių namo, palikdamas mane vieną Donbase. Paprašau pažįstamų savanorių iš Lenkijos kuo greičiau nuvykti ir paimti mano daiktus iš sandėlio Vinicoje. Tačiau greitai paaiškėja, kad didžioji dalis jau dingo. Matyt, Saša jį atidavė kareiviams.
Po kelių savaičių, grįždamas per Vinnicią, paprašiau jo grąžinti man vaikų kompiuterius. – Čia buvo tik vienas kompiuteris. Vienas juodas, – atsako jis telefonu. Jis niekada nerašo, visada skambina. Tikriausiai taip norima nepalikti jokių pokalbio pėdsakų. Paklausiu, kur yra „Macbook“ kompiuteris. – Aš jį atidaviau žmonai. Jai jo reikėjo darbui. Nemanau, kad ginčysimės dėl 400 eurų, – sako Saša. Tačiau reikalauju, kad jis atimtų kompiuterį iš žmonos ir grąžintų man. – Tai vaikams skirtas kompiuteris. Jūsų žmona dirba ir gerai uždirba. Vinnicoje kol kas nėra karo. Galite nueiti į parduotuvę ir nupirkti jai nešiojamąjį kompiuterį. Man nerūpi, kad padovanojote jai dovaną. Tai buvo skirta ne tau ir ne jai – stengiuosi taikiai išspręsti situaciją. – Tu praleidai naktį mano namuose, buvai mano vestuvėse, o dabar kaltini mane vagyste? Kaip manai, kad gali taip elgtis? Ar turėčiau atimti žmonos kompiuterį? Pamirškite, – mesteli Saša ir padeda ragelį.
Po trijų mėnesių jis vėl skambina. Šį kartą jis rašo apie pagalbą broliui. Tariamai jis yra vienintelis medikas padalinyje. Štai kodėl jį perkėlė į Pokrovską. Jis neturi automobilio sužeistiesiems iš mūšio lauko vežti. Man tai atrodo keista, nes žinau, kad vieno mediko nepakanka, kad išgelbėtų žmogų. Tai pirmas dalykas. Antra, kodėl jie perkėlė vienintelį karo mediką iš fronto linijos į miestą, esantį už kelių dešimčių kilometrų nuo kovos veiksmų? Prašau jo pateikti man oficialų dalinio vado raštą, kad automobilis jiems reikalingas. Po šio prašymo ryšys nutrūksta.
Didžioji korupcija
Šių metų spalį Poltavos laikraščiai rašė apie korumpuoto Karinio komplektavimo štabo pavaduotojo sulaikymą. Šis kariškis karo metu buvo nusipirkęs naują automobilį ir butą už beveik 2 mln. grivinų, nors jo pajamos tuo metu nesiekė 200 tūkst. per metus.
Kitas Odesos komplektavimo štabo viršininkas savo motinai pensininkei motinai nupirko prabangią vilą Marbeljoje, Ispanijoje, už maždaug keturis milijonus eurų. Savo žmonai jis kaip humanitarinę pagalbą į Ukrainą atvežė 2022 m. automobilį „Mercedes Benz G63 AMG“, kurio vertė – apie 250 000 eurų. Pinigai turėjo būti gauti iš kyšių, kuriuos paėmė komendantas už tai, kad nesiuntė žmonių į frontą. Panaši istorija nutiko ir Umanėje. Ten vadinamojo vojenkomato vadovas, kaip įtariama, reikalavo, kad vietiniai ūkininkai perrašytų savo žemės nuosavybę arba pinigus mainais už atleidimą nuo karinės tarnybos.
Dėl šių ir daugelio kitų atvejų Ukrainos vyriausybė metų viduryje nusprendė atleisti iš pareigų visus Karinio komplektavimo komendantus. – Problema ta, kad jie nebuvo nei pažeminti pareigose, nei visiškai atleisti, o perkelti su savo laipsniais į kitas vietas, į kitus dalinius ir dabar vadovauja“, – pasipiktinę aiškina fronte kovojantys kariai. Jų nuomone, kolektyvinė atsakomybė, o ne realus pasekmių kėlimas buvo tik žiniasklaidos triukas, nes skandalų buvo tiesiog per daug, o korupcija – plačiai paplitusi.
Prieš kelias dienas Ukrainos pasienio tarnyba paskelbė ataskaitą, kurioje nurodoma, kad iki 30 proc. humanitarinės pagalbos dingsta tik kirtus Ukrainos sieną ir nepatenka nei kariuomenei, nei tiems, kuriems jos reikia, o tiesiog patenka į prekybą.
Tai plika akimi matyti pasienyje. Driekiasi kelių kilometrų ilgio eilės, kuriose stovi vilkikai, gabenantys iš JAV sugedusias teslas, bmw, audi ar mersedesus. Bagažinėje, pavyzdžiui, dvi dėžės su drėgnomis servetėlėmis ar pampersais, ir toks transportas jau gali būti laikomas humanitarine pagalba. Niekas netikrina, kur konkrečiai važiuoja konkretus „savanoris“ ir kodėl jis ar ji pildo deklaraciją, kuri skirta tik paremti kovojančią Ukrainą. Ši procedūra tęsiasi jau daug mėnesių ir labai apsunkina realios pagalbos teikimą, nes dažnai tikriesiems savanoriams tenka daugybę valandų stovėti eilėse paskui nesąžiningus prekeivius.
JAV sako, kad su korupcija Ukrainoje reikia baigti
Šie atvejai, taip pat paslapties skraiste apgaubtas daugiau kaip 260 kariuomenės transporto priemonių dingimas Zaporožėje, pasakojimai apie dingusius Lenkijos gynybos ministerijos šautuvus, skirtus Ukrainos ministerijai, kurie neva vėliau vėl buvo rasti juodojoje rinkoje Lenkijoje, neoficiali informacija apie apiplėštus muitinės sandėlius Lenkijos pusėje, iš kurių per naktį esą dingo beveik pusė tūkstančio dronų, – tai istorijos, keliančios didelį susirūpinimą užsienyje.
Šių metų viduryje JAV pareikalavo, kad Ukrainos vyriausybė pagaliau susidorotų su korupcija, ir, be kita ko, tolesnę pagalbą Ukrainai susiejo su šiomis reformomis. – Tikriausiai bus taip, kad Ukraina pirmiausia turės susitvarkyti su šiuo klausimu, ir tik tada pinigų čiaupas vėl bus atsuktas. Daugeliui amerikiečių, tarp jų ir man, kelia nerimą tai, kas vyksta su mūsų mokesčių mokėtojų pinigais. Šį klausimą ypač kelia respublikonai, tačiau manau, kad visi rimtai svarsto šį klausimą“, – pasakoja JAV teisininkas, turintis ryšių su Baltaisiais rūmais.