Jei žydų valstybę galima įbauginti ir priversti ją leisti „Hamas“ išlikti, kaip gali apsiginti bet kuri laisva tauta?
Jei Izraelis negalės nugalėti „Hamas“, neturėtume turėti iliuzijų dėl to, ką tai reikš demokratijos ateičiai. Jei Bideno administracija, spaudžiama demokratų vidaus politikos ir pasaulio viešosios nuomonės, primes „paliaubas“, dėl kurių mūsų artimiausias sąjungininkas regione liks be pergalės prieš priešą, kuris siekia jį sunaikinti, anksčiau ar vėliau visi už tai sumokėsime.
Taip yra ne tik todėl, kad Izraelis yra demokratinė valstybė, kovojanti su nihilistiniais laukiniais ir teokratiniais tironais, nors taip ir yra. Taip yra todėl, kad priversti jį pasiduoti moraliniam nepasitenkinimui dėl smurto, kuris neišvengiamai susijęs su kariavimu, reikštų, kad mes patys sau primetame neišvengiamą apribojimą savo gebėjimui apsiginti.
Žinoma, Izraelis visų pirma kovoja dėl savo išlikimo. Nedraugiškame regione jis taip pat yra vienintelis asmens laisvės, tolerantiško pliuralizmo ir savivaldos pavyzdys. Palyginkite etninių mažumų, moterų, gėjų ir disidentų padėtį Izraelyje su jų bendraamžių padėtimi bet kur kitur Artimuosiuose Rytuose. Kiekvieną dieną turėtume dėkoti už izraeliečių pasiaukojimą ties trapia laisvės siena.
Kiekvienas Izraelio nužudytas islamistų teroristas – tai viena grėsme mažiau grėsmės mums visiems. Kiekviena Izraelio pergalė prieš Irano marionetes „Hamas“, „Hezbollah“ ir kitas organizacijas yra nuostolis režimui, kuris prisiekė sunaikinti mus, „Didįjį šėtoną“, ir mūsų sąjungininkus. Nėra jokių istorinių įrodymų, kad nuolaidžiavimas priešams, pasiryžusiems mus sunaikinti, kada nors užtikrintų mūsų saugumą.
Tačiau yra ir antroji priežastis, dėl kurios kruvinose Gazos gatvėse ant kortos pastatyta demokratijos ateitis. Jei kaip nors pavyks priversti Izraelį atsisakyti pergalės prieš šį priešą, mūsų pačių gebėjimas kariauti prieš mus nukreiptus karus dramatiškai sumažės. Leisime iš minkštų krėslų kritikuojantiems žurnalistams, kraštutinių kairiųjų agitatoriams ir islamistams simpatizuojantiems aktyvistams bei vyriausybėms kelti Izraeliui tokį standartą, kokio jokia tauta, imdamasi būtinų priemonių apsisaugoti, niekada negalėtų įvykdyti, tokį standartą, kokio mūsų priešai tikrai niekada nesilaikys.
Ši asimetrinio karo tikrovė visa matančios žiniasklaidos ir sumažėjusio tikėjimo mūsų gyvenimo būdo dorybėmis amžiuje ryškiai atsiskleidė praėjusią savaitę. Po beveik visuotinio Izraelio pasmerkimo dėl septynių užsienio humanitarinės pagalbos darbuotojų žūties per bepiločio lėktuvo ataką, britų kariuomenės veteranas, kariavęs Afganistane ir Irake, dabar einantis aukštas pareigas Didžiosios Britanijos vyriausybėje, paaiškino šio įvykio aplinkybes: „Karas reikalauja smurto ir naikinimo lygių, kuriuos mažai kas iš tikrųjų supranta. Jis reikalauja susitaikyti su nekaltų žmonių kančiomis, kurios daugumai yra neįsivaizduojamos. Nėra tokio dalyko kaip švarus karas. Šis karas yra labiau matomas, bet ne žymiai blogesnis nei tie, kuriuose aš kariavau“, – parašė jis man SMS žinute.
Turėtume aiškiai pasakyti, kas praėjusią savaitę įvyko miglotame Gazos mūšio lauke. Tragiška klaida, dėl kurios žuvo tos drąsios ir nekaltos sielos, buvo širdį verianti, bet tai buvo klaida. Jei manoma, kad tokie nelaimingi atsitikimai diskredituoja ir nuvertina Izraelio karines pastangas, tuomet galime pamiršti apie savo pačių gebėjimą stoti į kovą su priešais, kai to prireikia. Mes institucionalizuosime asimetrinę karo formą, kurios tiesiog negalime laimėti.
Izraelis savo kampaniją vykdo kruopščiau nei dauguma kariuomenių istorijoje. Antrojo pasaulinio karo metais britų politinė ir karinė vadovybė pasirinko strategiją, kurią pavadino – ir kuri turi būti laikoma vienu ciniškiausių eufemizmų istorijoje – vokiečių civilių gyventojų „išnaminimu“: bombarduoti miestus iki tokio sugriovimo lygio, kuris demoralizuotų jų gyventojus ir priverstų juos atsigręžti prieš nacių vyriausybę. Britai toleravo šį moraliai abejotiną požiūrį, nes jų atmintyje dar buvo gyvas Blitz’o prisiminimas, kai naciai sėkmingai „išnamino“ daugelį Britanijos piliečių.
Spalio 7 d. Izraelis patyrė žiaurumus, prilygstančius Blitz’ui, tačiau veikė santūriai, kad sumažintų neišvengiamus civilių gyventojų nuostolius. Jei Izraeliui negalima leisti daryti net to, mes uždedame neįmanomus pančius demokratinių tautų koviniams gebėjimams.
Pasmerkę ir izoliavę vienintelį tikrą mūsų draugą ir sąjungininką Artimuosiuose Rytuose, paliksime valdžioje žmones, įvykdžiusius spalio 7 d. žudynes, ir jų rėmėjus. Jei taip kariausime šiuolaikinius karus, mūsų priešai galės laisvai vykdyti žvėriško žiaurumo aktus prieš mus, žinodami, kad mūsų pačių skrupulingumas suteiks jiems absoliutų pranašumą.
Reikalaudami, kad demokratinė šalis kariautų pagal standartus, kurių niekada istorijoje nesilaikė ir negalėjo laikytis nė viena kariaujanti šalis, mes parodysime, kad tuo pačiu galutinai pasiduodame kartu su savo demokratija.
Šaltinis wsj.com