Su liūdesiu pranešame, kad, liepos 20 d., suėjo lygiai 7 dienos, kai Raudondvaryje, Kauno rajone centrinėje gatvėje, vedančioje į Raudondvario pilį, buvo beatodairiškai iškirsti 43 sveiki medžiai, ir tik 3 (su didelėm išlygom gal 4) buvo tikrai pažeisti puvinio ir, galbūt, kirstini. Liūdina ir tai, kad kirvis prieš medžius buvo pakeltas, nepaisant surinktų parašų dėl medžių išsaugojimo: (https://www.peticijos.lt/visos/74704).
Medžių nebėra. Skelbiama kirtimo priežastis buvo Instituto gatvės tvarkymo darbai. Ta rekonstrukcija, be abejo, buvo reikalinga ir svarbi miesteliui, bet medžiai tiesiog privalėjo būti saugomi kaip vertingas valstybės ir tuo pačiu mūsų visų turtas. Ir tai ne vien jausmais pagrįstas teiginys – senų medžių vertingumą patvirtina ir šalyje galiojantys teisės aktai. Vadovaujantis įstatymu patvirtintais įkainiais vien atkuriamoji šių nukirstų medžių vertė yra virš 30 000 eurų, tačiau net ir ne piniginė žala yra svarbiausia – svarbiausia yra tai, kad tų medžių nebėra. O kaip priedanga tokiems nemoraliems veiksmams pateisinti pasitelkiami nuvalkioti teiginiai apie tai kaip labai medžiai kenkia progresui ir modernizacijai. Tačiau faktai yra tokie:
* Nors medžiai, be abejo, yra gyvi organizmai, bet ne jie kalti, kad šaligatvių ir gatvės dangos yra senos ir išsiklaipę – šiuo atveju dangos klotos prieš keturiasdešimt-penkiasdešimt metų, o visuomenės nuomonė formuojama taip, kad jeigu šioje gatvėje nebūtų medžių, tai tų dangų ir visai nereikėtų keisti dar gal kokį šimtą metų…
* Neteisybė, kad medžių neįmanoma išsaugoti, esant tokiam dideliam šiuolaikinių arboristinių priemonių pasirinkimui, be to, tuose pačiuose Lietuvos įstatymuose, reglamentuojančiuose šią sritį, yra labai tiksliai aprašyti atvejai kaip ir kas daroma, kai medis patenka į statybvietės zoną – reikia tik persiskaityti ir laikytis aprašymo.
* Mes tiesiog akis į akį susidūrėme su atsakingų žmonių, tarkime, NEŽINOJIMU. Bet tada reikia išvardinti kas yra tos pareigūnų grupės, kurios nežino nei teisės aktų, nei varginasi paieškoti kitokių, ne tokių drastiškų sprendimų ir ramiai sau priiminėja arba leidžia priimti, antivisuomeniškus ir nusikalstamai betikslius sprendimus – susidaro labai ilga grandinė specialistų: 1) architektai / projektuotojai, visai neišmanantys šios srities ir net nežinanty,s kas yra profesinė etika, todėl lengva ranka kepantys tokius banalumą skleidžiančius projektus, nes taip greičiau, o ir galvoti reikia mažiau; 2) visokiausi derintojai, kurie deda parašus ant pateikto projekto, net nestabtelėdami pagalvoti; 3) ir paskutinis lygmuo – įstatymų leidžiamoji valdžia, palaiminanti visus tokius barbariškus naikinimo planus.
* Ir galiausiai yra taip, kad įstatymai – sau, gyvenimas – sau. Ir niekas nežiūri nei to vadinamojo visuomenės intereso, nei saugo gamtinių objektų, t.y. medžių
* Rezultatas – neūkiškumas ir nuostoliai tiek valstybei, tiek visuomenei, besiplečianti technogeninė dykuma aplink mus, bei siaurėjantis aplinkos suvokimas.
Labai gaila, kad medžiai, prieš kuriuos nedrįso pakelti rankos net sovietiniais laikas, buvo sunaikinti dabartinių modernių ,,šviesaus rytojaus“ kūrėjų.
Š. m. liepos 13 d. žuvo šie medžiai: vienas PAPRASTASIS UOSIS, penki PAPRASTIEJI ĄŽUOLAI, dvylika MAŽALAPIŲ LIEPŲ, dvidešimt du RAUDONIEJI ĄŽUOLAI, šeši PAPRASTIEJI KLEVAI ir viena BALTAŽIEDĖ ROBINIJA. Visi jie, išskyrus tris, buvo sveiki ir galėjo augti šioje vietoje dar dešimtis, o kai kurie ir šimtus metų.
Mūsų medžiai pasitikdavo Raudondvario svečius, jų alėja vedė į pilį, su šiais medžiais ir prie jų užaugo ir gyveno ne viena raudondvariečių karta, jie buvo savi, visada buvo šalia mūsų, saugojo mus nuo vėjų ir kepinančios vasaros saulės. Jie visus džiugino savo žydėjimu vasarą, šerkšnotomis viršūnėmis žiemą… O kaip smagu buvo vaikams rudenį rinkti ąžuolų giles – viso to jau niekada nebebus…