bernardinai.lt
Praėjusį rudenį Vilniaus universitetas paskelbė Lyčiai jautrios kalbos gaires – penkių puslapių dokumentą, sutiktą kaip pirmąjį Vakaruose siautėjančio ideologinio kalbos ravėjimo paukštį. Rengėjai ir palaikytojai ant stalo mesdavo vis tą patį kozirį: tai neprivaloma, tik rekomendacinio pobūdžio. Bet tai vargiai tepadėjo.
Jei nori, kad toks dalykas praeitų be triukšmo, nereikia tiesiai šviesiai sakyti, jog „įsipareigojimas lyčiai jautriai kalbai“ yra „ideologinis apsisprendimas“. Jei nenori sulaukti audros, nereikia raginti „vartoti tokias giminės formas, kokias renkasi pats žmogus“, kreipdamasis į tuos, „kurių savęs suvokimas vyksta anapus binarinės (dvinarės – moteris/vyras) lyties ir gramatinės giminės sistemos“.
O ir siūlymas kovai su „atgyvenusia“ ir „diskriminacine“ vyriškosios giminės kaip neutralios vartosena pasitelkti „intervencinį lyties žymėjimą“, kai „kuriami nauji žodžiai arba jų variantai“, bent jau viešosios komunikacijos požiūriu nebuvo geriausia idėja. Taip, čia apie žymiąją žmogą, pasiūlytą kaip pakaitą visus ir visas suvyrinančiam žmogui, nedėkingai sulaukusią gausių feisbuko patyčių, kurias vienas internautas liūdnai apibendrino žodžiais „žmogà žmõgai vilkà“.
Nuo gairių priėmimo praėjo šiek tiek laiko, jose išsakyti pasiūlymai prigijo arba ne (labiau – ne). Kas viešojoje erdvėje renka taškus, kalbėdami ar rašydami apie tokius dalykus, juos jau susirinko. Buvo ir bandymų panagrinėti temą iš kalbinės pusės – antai kalbininkas Gintaras Lazdynas bandė įrodyti, kad noras taip sudoroti gramatinės giminės vartosenoje neva įsitvirtinusią diskriminaciją rodo paprasčiausią nesupratimą, kas yra ir kaip veikia gramatinė giminė. Tačiau keletas dalykų taip ir liko nepasakyti.
Viena šia tema mano kalbinta dėstytoja svarstė, kaip po šių gairių atsiradimo reikės kreiptis į studentų auditoriją. Jos supratimu, po gairių pasirodymo sakyti „brangūs studentai ir brangios studentės“ reikštų daryti politinį pareiškimą, o jokių politinių pareiškimų savo paskaitose daryti ji nenorinti. Be to, taip rizikuotų užsitraukti dalies auditorijos – sakykime, labiau dešiniųjų pažiūrų studentų – priešiškumą. Jų akimis, toks prisitaikymas rodytų geriausiu atveju konformizmą, blogesniu – ideologinį angažuotumą.
Bet jei sakytų „brangūs studentai“, kaip buvo pratusi ligi šiol, tai irgi būtų politinis pareiškimas, tik priešingas. Jos pačios žodžiais, „greitai gali atsirasti studenčių, kurios pamanys, kad labai madinga, labai progresyvu dėl tokių dalykų įsižeisti. Kaip aš tada vesiu paskaitas?“
Konflikto vengti būtų galima stengiantis apskritai išvengti kreipinių, sakant tik „labai diena“ ir „viso gero“. Tačiau tai, viena vertus, labai apsunkintų paskaitų vedimą, antra vertus, vis tiek būtų tam tikras politinis pareiškimas, būtent demonstratyvus politinio pareiškimo vengimas. Ir vis tiek dalis auditorijos – arba netgi abi pusės – galėtų likti nepatenkintos.
Kai šią situaciją nupasakojau vienai gairių atsiradimą palaikiusiai feministei, ji pradžioje pradėjo tikinti gerbianti „kiekvieno teisę jaustis, kalbėti, kaip jam geriau“, bet vėliau pridūrė: nereikia norėti išvengti politikos, nes nuo antrosios feminizmo bangos, nuo šeštojo dešimtmečio, žinome, kad „nėra nieko privataus, kas nebūtų politiška“.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.