Augustinas Dainys. Kas yra tiesa?

„Šiaurės Atėnai“

Žinome vieną galingą Vakarų kultūros archetipą apie tiesą. Tai Romos prokuratoriaus Poncijaus Piloto klausimas Jėzui Kristui: „Kas yra tiesa?“ (Jn 18, 38). Šis klausimas galutinai išskyrė Jėzų ir Romos valdžią. Ką į jį galėjo atsakyti Jėzus, monoteizmą išpažįstantis Palestinos gyventojas? Tiesa yra tai, kad Dievas yra Jo Tėvas, kad Jėzus žmonėms neša gerąją naujieną, kuri juos išlaisvins. Jo tiesa, kitaip nei klasikinis tiesos apibrėžimas, pagal kurį tiesa yra teiginio ir daikto atitikimas, nebuvo vien tik iš žodžių sudaryti teiginiai, kaip yra moksle, kai gaunamas objektyvus teiginių galiojimas, tiesa buvo Jėzaus egzistencinė būklė.

Galima sakyti, kad Jėzaus ir Poncijaus Piloto tiesos buvo radikaliai skirtingos. Vienas tarnavo pasaulio galiai, kitas – Dievo galiai. Tarp nesumeluoto tarnavimo Dievui ir pasaulietinės valdžios visada žioji praraja. Poncijus Pilotas buvo galingiausios to meto pasaulio valstybės, išpažįstančios politeizmą, vietininkas. Jam rūpėjo, kad būtų surinkti mokesčiai imperatoriui, kad nekiltų riaušių ir sukilimų prieš imperatoriaus valdžią. Jėzaus ir Poncijaus Piloto tiesos juos išskyrė, tačiau kalba galėjo sujungti. Juk jie stovėjo toje pačioje komunikacinėje situacijoje ir galėjo kalbėtis, bet Jėzus atsisakė priimti racionalų kalbėjimą, nes nešė savo tiesą ir nenorėjo jos nupiginti.

Poncijus Pilotas, klausdamas „Kas yra tiesa?“, mėgino rasti panašumą ar tiltą tarp Kristaus ir Romos valdžios, bet bendros tiesos tarp jų negalėjo būti. Todėl, vartojant šiuolaikinį žodį „komunikacija“, galima sakyti, kad komunikacija tarp jų neįvyko. Mūsų tiesos mus išskiria, o kalba ir protas sujungia. Bet jeigu atsisakome komunikuoti, niekas negali mūsų jungti su kitais žmonėmis. Tokiu atveju, atmetus komunikacinę situaciją, mūsų individualybė gali tik žibėti kaip deimantas šalia pelų.


Jėzus prieš Poncijų Pilotą. Šv. Apolinaro bazilika. Ravena. VI a.

Taigi kas yra tiesa? Tiesą suprantant kaip tapimo subjektu pagrindą: tiesos leidžia mums tapti unikaliais ir nepakartojamais subjektais. Pasakysime iš karto, kad tos tiesos, kurios mums leidžia tapti unikaliais ir nepakartojamais subjektais, yra būtent vienetinės tiesos, arba, įvardijant prancūzų filosofijos žodžiu, singuliarios tiesos. Vienetinės tiesos yra būtent tos, kurios atsiveria man kaip vienetinis ir nepakartojamas patyrimas, tarkim, nusistebėjimas kokiu nors dalyku, kuris vėliau niekaip neišdyla iš atminties.

Pasakojama, kad kai kurie būsimieji roko muzikantai, XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje išgirdę „The Beatles“ muziką per radiją, staiga pakeitė savo gyvenimą, suprato, dėl ko verta gyventi, ir gyvenimą paskyrė muzikai. Arba Arvydas Šliogeris yra pasakojęs, kad studijuojant inžineriją jam į rankas pateko Paulio Gauguino albumas. Jis atsivertė, ir žvelgiant į reprodukcijas nutiko blyksnis, po kurio kelias dienas vaikščiojo apstulbintas. O po keliasdešimt metų pasakė, kad visa jo sukurta filosofija buvo mėginimas išsiaiškinti, kas blykstelėjo tame Gauguino paveiksle.

Pateikėme vienetinių tiesų pavyzdžių. Patiriant jas į subjektą įeina tam tikras įvykiu virtęs tikrovės turinys ir apreiškia vienetinę tiesą. Kai ji tam tikrų sakralių vaizdinių pavidalu nugula sieloje, ši kuria subjektą ir tada mes įsipareigojame tiems sakraliems vaizdiniams. Tokiu atveju mūsų gyvenimas tampa selektyvus: mes mėginame atsirinkti tai, kas atitinka tiesos vaizdinius, esančius mumyse, ir einame per gyvenimą šių atitikimų vedami.

Šį tekstą galima suprasti kaip ginantį subjektyvią tiesos sampratą ir nutylintį objektyvią mokslinę tiesą. Tačiau gamtos mokslų tiesos, galiojančios visuotinai, atskiro žmogaus gyvenimo prasmę palieka nuošalėje. Prisimindami Ludwigą Wittgensteiną, galime pasakyti jo „Loginio filosofinio traktato“ žodžiais: „Mes jaučiame, kad net jei būtų atsakyta į visus galimus mokslo klausimus, mūsų gyvenimo problemos net nebūtų paliestos.“ Tad šioje esė kalbama apie tą tiesą, kuri leidžia žmogui įgyvendinti savo žmogiškumą, o ne apie visuotines mokslo tiesas, kurios žmogaus egzistencijos požiūriu yra tuščios.

Gyvename visuotinės komunikacijos laikais. Kas naudojasi žiniasklaida, feisbuku (veidaknyge) ar kitais socialiniais tinklais, žino, kad dabarties pasaulis yra labai greitas. Informacijos pranešimai Žemę apskrieja akimirksniu. Visi žiniasklaidos atstovai žino, kad dabar reikia spėti sureaguoti, pranešti, o tais laikais, kai gyveno Poncijus Pilotas ir Jėzus, gyvenimas tekėjo labai lėtai. Jei mus nukeltų į Jėzaus laikus, be galo nuobodžiautume, nes būtų daug tylos ir ramybės.

Graikai susirinkdavo Atėnuose į areopagą ir laukdavo, kol kas nors atneš kokių naujienų. Antikos pasaulis buvo labai lėtas. O šiais laikais visi esame mokomi būti politiškai korektiški, komunikabilūs, esame mokomi dirbti grupėje ir t. t. Mūsų laikas panaikina tiesos radikalumą. Bet galima įsivaizduoti ir kitą modelį nei komandinis darbas, būtent Friedricho Nietzschės, nesuprasto genijaus, modelį. Filosofas negalėjo susirasti moters, sirgo nervų liga ir buvo vienišas vilkas. Kurio subjekto pusėje glūdi tiesa? Ar to, kuris yra grupinio darbo korifėjus, atitinka visus politinio korektiškumo reikalavimus, ar Nietzschės, vienišo vilko? Nietzschę jo tiesa pavertė vienišu vilku, nes tiesos išskiria žmones. Kiek filosofų, tiek ir tiesų, kiek didelių filosofų, tiek ir didelių tiesų. Universalios filosofijos nėra. Tai reiškia, kad filosofas, naudodamasis protu, prieina prie tam tikrų vienetinių tiesų, kurios dažnai turi neišreiškiamybės statusą.

Mūsų laikais prieita prie tiesos sąvokos atsisakymo. Postmodernioji filosofija atsisakė tiesos sąvokos ir pripažino, kad viskas, taigi ir tiesa, yra socialinė konstrukcija, o ne atrandama substanciška duotis. Kai atsisakyta tiesos, kartu atsisakyta ir filosofijos; kai mirė tiesa, mirė ir filosofija. Aišku, filosofija nemirė, bet kai buvo kalbama apie tiesos negalimybę, tai kalbėta ir apie filosofijos negalimybę. Tai pasaulyje vyko keletą pastarųjų dešimtmečių.

Ir štai netikėtas dalykas: kai buvo pradėta kalbėti apie tiesos ir filosofijos mirtį, drauge, kaip niekad anksčiau, buvo pabrėžiamas pasaulio žmonių bendruomenės bendrumas. Buvo skelbiama tiesos mirtis, filosofijos mirtis ir drauge – pasaulio žmonių bendruomenės bendrumas, kad visa žmonių bendruomenė yra viena šeima, o pasaulis – globalus kaimas. Tai paradoksas: kad kalbėti apie pasaulio žmonių bendruomenės bendrumą galima tada, kai yra palaidojama tiesos idėja, kai nebelieka tiesų, kurios skiria, tada mes visi esame broliai ir seserys, visi esame žmonės, visi lygūs ir panašūs vieni į kitus, taigi nėra to, kas mus skirtų. Tad galima sakyti, kad, prieš kelis dešimtmečius dekonstravus tiesą ir filosofiją, iš esmės įvyko tam tikras hėgelinis proto triumfas, kai žmonijos savižinos procesas pasiekė patį maksimumą ir baigėsi didieji žmonijos tikslai ir pasakojimai. O save pažinti šiuo atveju reiškė jausti bendrumą su kitais žmonėmis.

Dekonstravusi žmogaus ir filosofijos idėją postmodernioji filosofija sujungia žmones. Postkolonijinės studijos, socialinė kritika, feministinė kritika, vartotojiškos visuomenės kritika atveria, kad žmonija yra viena šeima. Būti politiškai korektiškam yra gyventi nieko neužgaunant ir neįžeidžiant, o tai galų gale reiškia, kad neturime tiesos, kad praradome ją, nes tiesos mus skiria. Daugybė filosofų sakė, kad nereikia tiesos. O reikia daugiau bendrauti, daugiau skaityti, domėtis vieniems kitais ir to pakanka. Richardas Rorty, Amerikos liberaliosios demokratijos gynėjas, sakė, kad demokratija svarbesnė už filosofiją ir reikia tiesiog džiaugtis demokratiniu būviu.

Mūsų laikas nėra herojų laikas. Graikų jaunuoliai skaitydavo Homero „Iliadą“ ir norėdavo pamėgdžioti Achilą, kuris garbę iškėlė aukščiau už gyvenimą. Kaip tik dėl to antika buvo herojų laikas. O mūsų laikas neturi tokių herojiškų orientyrų. Vietoj herojiškumo pavyzdžių turime sėkmės istorijas, kurios yra tolimas, labai sukomercintas, pritaikytas prie šiandieninio kapitalizmo herojiško gyvenimo aidas. Žmogus herojumi tampa tada, kai savo tiesą iškelia aukščiau už gyvenimą. Mes esame susirūpinę neįžeisti kito, pasiryžę atsisakyti savo tiesos dėl politinio korektiškumo ir to, kas vadinama komandiniu darbu.

Ryškiausia tokios laikysenos figūra buvo Rorty, kuris atsisakė filosofo vardo dėl politinio korektiškumo ir save vadino filosofines knygas skaitančiu ir apie jas rašančiu žmogumi. Taip XX a. pabaigoje išnyko tiesos klausimas ir žmonės, radikaliai įsipareigojantys tiesai. Mūsų laikas kolektyvą iškelia aukščiau už individą, bendrijos jausmą – aukščiau už individualybės jausmą. O herojus kaip tik yra tas, kuris radikaliai įsipareigoja savajai tiesai, darančiai jį išskirtinį savo bendrijoje. Mes šiais laikais savo išskirtinumą esame linkę nuslėpti dėl bendro gėrio.

Kolektyvas mums atsidėkoja už savo individualumo atsižadėjimą, siūlo tariamą buvimo harmoniją įsirašius į bendriją. Herojaus vidujybė yra nekomunikatyvus branduolys, skiriantis jį iš bendruomenės. Jo tiesa padaro herojų nepanašų į kitus. O be yourself šiais laikais galų gale reiškia: būk toks kaip visi, saugiai įsirašyk į kolektyvą ir jame efektyviai veik.

Mes kalbame apie egzistencinius įvykius, atveriančius tiesas, kurios skiria subjektus, ir dėl jų žlunga komandinio darbo galimybė, gimsta individas, kuris jau negali daugiau taip efektyviai darbuotis komandoje. Nietzsche buvo vienišius ne tik dėl savo charakterio, jo tiesa padarė jį vienišą. Nietzschės knygų beveik niekas nepirko, niekas nesidomėjo jo tekstais, bet kartu jis iki galo buvo įsipareigojęs savo tiesai ir dėl to galų gale išprotėjo.

Tiesos žmones išskiria, tačiau kalba gali sujungti, jei jie priima komunikacinį žaidimą ir politinį korektiškumą. Bet Jėzus buvo absoliučiai politiškai nekorektiškas, šiuolaikinio politinio korektiškumo požiūriu labai nekuklus. Jeigu būtų buvęs gudresnis ir suktesnis, būtų mokėjęs patylėti ten, kur reikia, ir pasakyti malonų žodį irgi ten, kur reikia, tai gal viskas būtų susiklostę kitaip, bet Jis būtent įsipareigojo savo tiesai ir tai baigėsi kryžiumi.

Ir dabar, žvelgdami į filosofijos istoriją, matome, kad Jėzaus teismas atitinka Sokrato teismą. Filosofų šventąjį Sokratą irgi nuteisė Atėnų minia, tiesa, nedidele, tik trisdešimties akmenėlių, persvara. Kad Atėnų piliečiai trijų dešimčių balsų persvara Sokratą nuteisė mirti, nėra labai didelė persvara. „Sokrato apologijoje“, kur Platonas atkūrė Sokrato teismo kalbą, jo kaltintojai prašo baigti filosofuoti, gadinti jaunuolius ir griauti tikėjimą dievais. Į tai Sokratas atsako, kad jam geriau mirti, negu nustoti filosofuoti. Tuo jis irgi įsipareigoja savo tiesai ir atsisako būti apsukrus, nuovokus, apdairus ir išsisukti iš keblios padėties. Jis radikaliai priima ir apnuogina savo tiesą. Jėzaus ir Sokrato teismai yra du pavyzdžiai, kaip subjektai angažuojasi savo tiesos atžvilgiu ir kaip ją išpažįsta atsisakydami komunikacinio režimo. Teismas didžia dalimi yra komunikacinės varžybos. Sofistai mokė, kaip kalbėti teisme ir, demonstruojant komunikacines gudrybes, bylos teisėjus padaryti palankius sau. Jėzus ir Sokratas teisme dalyvavo ne tam, kad parodytų komunikacines gudrybes, o kad paliudytų savo tiesą. Tokia Jėzaus ir Sokrato laikysena dabar, visuotinės komunikacijos laikais, mums visiškai nesuprantama.

Mūsų laikas panaikina tiesos radikalumą, kurį išpažino Sokratas ir Jėzus. Sokratas buvo racionalios komunikacijos atstovas, apeliavo į racionalų diskursą, o Jėzus, tęsdamas pranašų tradiciją, kalbėjo apie tiesą, kuri yra dieviška. Ir nereikia būti naiviam ir manyti: jeigu Jėzus būtų racionaliai komunikavęs su Poncijumi Pilotu, tai Jo teismo baigtis būtų buvusi geresnė. Ir filosofas kartais patenka būtent į nekomunikatyvią padėtį ir pasmerkiamas mirti. Sokratas teisme racionaliai mėgino įrodyti, kad yra teisus, deja, buvo nuspręsta, jog turi mirti. Jeigu Kristus būtų buvęs filosofas, vis tiek nebūtų išsigelbėjęs, nes Sokratas buvo filosofas ir vis tiek buvo nuteistas mirti. Kitas dalykas: jeigu Kristus ir Sokratas būtų buvę sofistai, atmetę tiesą ir pakeitę ją kalbos išvedžiojimais, būtų galėję sėkmingai išsisukti iš nemalonios teisminės padėties.

Kalboje visada galime rasti bendrumų. Protas daugiausia yra kalbinis. Kalbėdami prieiname prie bendrų teiginių, kurie mus jungia. Bet, kita vertus, bendrumas gali būti ir patirčių bendrumas, nors taip pasitaiko rečiau. Didelė laimė sutikti žmogų, su kuriuo jungia bendra patirtis. Kai panašus žmonių patyrimas, jų nekomunikuojamą vidinį branduolį sudaro panašios vienetinės tiesos.

Graikiškas žodis αλήθεια (Alētheia) žymi tiesą. Jo šaknis yra λήθεια – paslėptis arba užmarštis, bet αλήθεια reiškia nepaslėptį ar neužmarštį. Martinas Heideggeris šį graikišką žodį „tiesa“ vertė kaip „nepaslėptį“(Unverborgenheit). Taip darydamas norėjo atmesti teiginio ir daikto atitikimą kaip klasikinę tiesos sampratą ir siekė išeiti į tiesioginį esinio švytėjimą, o ne palikti esinį paslėptyje, pridengtą kalbos. Tad Heideggeris norėjo mąstyti tiesioginę esinio duotį, nesubordinuotą kalbai arba teiginiui, kuris atvaizduoja esinį. Tokia tiesos samprata išplėtoja René Descartes’o akivaizdumo sampratą, kurios sąlyga – aiškus ir ryškus patyrimas. Descartes’ui akivaizdžios tiesos pavyzdys buvo matematinės tiesos, tokios kaip 2+2=4 arba kad bet kokio trikampio kampų suma lygi dviem statiesiems kampams. Anot prancūzų mąstytojo, šie dalykai yra akivaizdūs. O Heideggeris suegzistencino tokią Descartes’o akivaizdumo sampratą.

Esama dar vieno vertimo, kurį pasiūlė Skirmantas Jankauskas, Vilniaus universiteto filosofijos dėstytojas ir graikų filosofijos žinovas. Jis Alētheia siūlo versti kaip „neužmarštį“. Antikos mitologijoje Letos upę reikėdavo įveikti mirusiųjų sieloms, kurios keliaudavo į Hadą. Įveikusios šią upę, jos užmiršdavo visą ankstesnį žemiškąjį gyvenimą. Bet esama ir atvirkštinės situacijos: gyvendamas šiame pasaulyje, gali prisiminti tai, ką matei iki gimimo. Platono dialoge „Faidonas“ išdėstyta prisiminimo teorija: būdami anapusybės pasaulyje, dar neįsikūniję į žemiškąjį, matėme tiesas ir filosofuodami prisimename jas šiame pasaulyje. Tad filosofavimas ir mokymasis yra prisiminimas arba, mūsų terminais, filosofavimas iškelia į šviesą tai, ko žmogus niekaip negali užmiršti. Kaip dar kitaip galime traktuoti šią neužmarštį?

Panagrinėkime tokias situacijas. Pavyzdžiui, tapytojas Paulis Cézanne’as kasdien eina tapyti Šv. Viktorijos kalno. Jį nutapo, o vakare nusivylęs, kad nepavyko nutapyti taip, kaip norėjo, suplėšo paveikslą ir kitą dieną vėl eina to paties kalno link ir vėl tapo, kaip apsėstasis mėgina išsakyti savo tiesą apie Šv. Viktorijos kalną ir vėl nusivylęs, kad tai nepavyko, suplėšo paveikslą. Arba, pavyzdžiui, psichoanalitiko kabinete žmogus metų metus mėgina išsakyti tiesą apie save, vis kartoja tą patį ir po kiekvieno tokio išsakymo nusivilia, kad vis tiek nieko neišsakė, liko nesuprastas, ir išeina iš kabineto apimtas nevilties. Arba žmogus kaip sugedusi plokštelė kalba visiems draugams ir artimiesiems mėgindamas išsakyti savo tiesą, kasdien kartodamas tik jam, bet ne aplinkiniams svarbius dalykus.

Šie pavyzdžiai liudija vienetines tiesas, esančias mumyse. Tiesa mus dažniausiai ne tik skiria, bet ir daro nekomunikabilius, kai mes lyg sugedusios plokštelės nuolat kartojame tą savo tiesą. Kai Cézanne’as eina prie Šv. Viktorijos kalno jo tapyti ir nutapęs supranta, kad neišsakė savo tiesos iki galo, kad nevykusiai nutapė, tai čia esama tiesos atžvilgiu fiksacijos. Ji yra nekomunikatyvus vidinis branduolys, į kurį instaliuota žmogaus tiesa, būtent šis nekomunikatyvus vidinis branduolys verčia žmogų taip elgtis. Tiesa yra nekomunikuojamas mano individualumo pamatas, o aš jį nuolat mėginu išsakyti savo kūryboje ir bendraudamas su artimaisiais, bet man pavyksta išsakyti tik dalį savo tiesos, o ne visą. Filosofai irgi jaučia savyje kažin kokį nekomunikatyvų branduolį, vidinę tiesą, kurią mėgina išsakyti, ir nuolat nusivilia kalbos nepajėgumu tai padaryti.

Tiesa yra mano patirtis, kurios metu man įvyksta tiesos įvykis. Tokiomis akimirkomis nutinka mįslingas atitikimas tarp psichofiziologinės žmogaus konstitucijos ir tiesos įvykio ir tiesa įrašoma į žmogaus vidujybę. Kaip tiesos įvykio pavyzdį galima prisiminti apaštalą Paulių kelyje į Damaską. Tada jis vadinosi Saulius ir persekiojo krikščionis. Išvydo prisikėlusio Jėzaus Kristaus viziją, nukrito nuo žirgo ir kuriam laikui apako. Vėliau įsipareigojo šitai vizijai ir iš Sauliaus tapo Pauliumi, mažiausiu iš apaštalų, ir pradėjo apaštalines keliones po Viduržemio jūros regioną. Taip gimė nauja Pauliaus tapatybė. Žiūrint iš egzistencinės perspektyvos, tiesų yra daug, jos visos individualios – ir vienetinės ir konkreti tiesa apsireiškia kaip vienetinis įvykis.

Aristotelis teigė, kad žmogus savo gyvybinių ir protinių jėgų viršūnę, savo akmę, pasiekia būdamas keturiasdešimtmetis. Romanistai paprastai susiformuoja tarp 35 ir 40 metų, nes tuo metu jau būna sukaupę pakankamai patyrimo ir tampa tiesos subjektais. Tarkime, Platonas įkūrė akademiją ir pradėjo rašyti sulaukęs maždaug keturiasdešimties, nes norima išsakyti tiesa tuo metu tampa susiformavusi kūrėjo sieloje. Tad į esė klausimą „Kas yra tiesa?“ atsakome, kad tai mano nekomunikatyvus vidinis branduolys, kuris verčia lietis kalbomis.

O dabar paklauskime: kas yra tikrasis subjektyvumas? Mat sakėme, kad tiesa leidžia tapti subjektu. Subjektyvumas nėra asmeninė idiosinkrazija ir kliedesys, tai, ką anglakalbiai mokslo filosofai mėgina priskirti europietiškam filosofavimui. Subjektyvumas yra atsivėrimas ir ištikimybės skelbimas vienetinei tiesai, kuri mane padaro subjektu, tai ištikimybės skelbimas naujai, iki tol nepatirtai daiktų matymo perspektyvai, kurios tiesos nešėjas esu. Subjektyvumas nėra visuotinumas, kurį pripažįsta visi racionalūs subjektai, – pavyzdžiui, visuotinę tiesą, kad bet kokio trikampio kampų suma lygi dviem statiesiems kampams. Tai visuotinė tiesa, bet ką ji sako apie mane? Deja, nieko. Subjektyvumas yra atvėrimas mano vidinės tiesos, kuri iki manęs nebuvo atverta. Tad subjektyvumo priešingybė nėra objektyvumas. Subjekto tiesa irgi yra objektyvi, praturtina žiniją, jeigu yra mokslinė ir filosofinė, o jei subjektas yra menininkas, tai praturtina meno formų pasaulį. Subjektyvumo priešybė yra ne objektyvumas, bet visuotinumas – tai, ką pripažįsta visi subjektai, arba tai, ką privalu pripažinti visiems subjektams, juos disciplinuojant ir baudžiant.

Søreno Kierkegaard’o „Baimėje ir drebėjime“ yra nubrėžta skirtis tarp Agamemnono ir Abraomo. Pirmasis paaukojo dukterį, nes to reikalavo žynys ir graikų bendruomenės bendras reikalas. Antrasis mėgino paaukoti sūnų vidujybėje išgirdęs Dievo balsą. Agamemnonas dalyvauja visuotinybėje pasiaukodamas dėl bendro reikalo. Jį visi supranta ir užjaučia, jis tampa visuotinės pagarbos objektu. O Abraomo tiesa – ištikimybė Dievui, kuris nori jį išbandyti. Abraomo tiesa yra subjektyvi, balansuojanti ties neišsakomybės riba, tačiau būtent tokia tiesa jį padarė trijų abraominių religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – patriarchu.

Žvelgdami į subjektyvias tiesas ir tapimą subjektu, matome didelę saviugdos svarbą. Kalbant apie saviugdą, galima pasakyti, kad mes save galime ugdyti tapdami savo tiesos nešėjais. Šiam individualumui nusakyti graikai turėjo žodį „dorybė“. Platonas sakė, kad žmogus laimę pasiekia atradęs savo dorybę, plėtodamas ją visuomenėje ir tuo pagrindu užimdamas deramą vietą polyje. Šią dorybę galima suprasti kaip individualų talentą: vienas turi talentą groti gitara, kitas žaisti krepšinį, bet esmė ta, kad tu atrandi savo dorybę, savo talentą, jį plėtoji, gyveni iš jo ir taip pasieki laimę bei sėkmę visuomenėje. Sėkmė, aišku, nėra veiklos tikslas, bet jos pasekmė.

Pasaulyje gyvena daugybė žmonių, kurie nėra atradę savo dorybės ar talento daryti ką nors geriausiai. Galbūt nekilnojamojo turto brokerio, besiverčiančio vidutiniškai ir besijaučiančio nelaimingo, tikrasis pašaukimas yra tapyti paveikslus, o gal vidutinis pianistas galėtų būti geras chirurgas, bet jis savęs neatrado ir išgyvena depresiją. Žmogaus ugdymas, padedantis atrasti nepakartojamą savo dorybę ar talentą, realiausias mokykloje ir universitete. Mokytojas arba dėstytojas gali padėti mokiniui ar studentui atsiskleisti. Tikrai laimingas tas žmogus, kuris, pasak graikų, gyvena iš savo dorybės.

„Šiaurės Atėnai“

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
90 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
na koks protingas autorius :)

daug tokių tuštukų-straipsnių – „na koks tas autorius protingai ir giliai žvelgia” – džiaugiasi Vilniaus snobeliai.
O iš esmės – nesąmonės, nelogiškas, net žalingas straipsnelis.
Nei A.Maceina, nei kiti iškilieji lietuviai tokių nesąmonių nerašė ir nebandė teršti informacinį lauką.

Daug prirašyta,

o Lietuvoje TIESOS dar ilgai nebus, kol prie lovio sėdės vagių gaujos.

ruta

Labai tinka dabartinei Lietuvos politiniai nomenklaturai -kad Tauta pripazintu ‘bendra tiesa’ , ja reikia disciplinuoti ir bausti !

talmudą galėtų rašyti

žydiškas talmudas taip suveltas.
O žydeliai sako:
– ui, kokia sudėtinga ta tiesa, tik rabinas gali suprasti 🙂

 Pilypas

Pilypo asmenyje esame vos ne kiekvienas, kad ir kiek ilgai būtume buvę kartu su Jėzumi, bet, deja, tikrovėje greit paaiškėja, kad Jėzaus vis dar nepažįstame iki šiolei: „Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti!“ (Jn 14, 9). Ar tai nebūtų ir kiekvienam iš mūsų skirti Jėzaus žodžiai? Indijos išmintis ir šiandien traukia viso pasaulio protus. Keletą šimtmečių iki Kristaus „Guru mantra“ skelbė: „Iš melo į tiesą, iš tamsos į šviesą, iš mirties į nemirtingumą, lydėk mane kas dieną.“ Ir štai Jėzaus atsakymas kiekvienam ieškančiam Dievo: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Tomas Kempietis, viduramžių vienuolis ir mąstytojas, „Kristaus Sekimo“ autorius, taip paaiškina šiuos Jėzaus pasakytus žodžius, kurie kaip niekad… Skaityti daugiau »

Letas Palmaitis

J-šūa (JHS) išpažino ne „savo” (individualią) tiesą, darančią asmenį nepakartojamą ir nutraukiančią komunikaciją, kaip klaidingai čia teigia autorius, bet Savo Tėvo Tiesą, t.y. Patį D-vą Kūrėją, Kurio nei autorius, nei juo labiau (net nesugebantis) Šliogeris nepripažįsta. Todėl apie JHS rašoma būtuoju laiku, nors ir parašoma „Jis” iš didžiosios raidės. Pagal juos išeina, kad pats herojiškiausias Individas su sava subjektyviausia tiesa – šėtonas. Taip Kristus suplakamas su Antikristu, kad pavargę nuo nuasmeninimo ir politkorektiškumo greičiau priimtume Antikristą „Išvaduotoją” iš D-vo, kitaip – pagaliau Pripažintąjį Gyvąjį Nietzschę. Autorius kalba, kad atsisakyta nuo tiesos, bet siūlo singuliarines tiesas, jokiu būdu ne Vieną Tiesą, kuri kartu („dialektiškai”) ir išskiria individą, padaro sielą nepakartojama vertybe, ir (potencialiai, t.y. be prievartos) jungia visą žmoniją į vieną… Skaityti daugiau »

Pastaba

Daug „beletristikos” prirašyta…
O TIESA yra kaip ŠVIESA.Sklinda tik TIESIAI.
Tačiau iš Tiesos galima padaryti Melą,jeigu surangytume,susuktume ,sumazgytume…

Irena

Gražūs autoriaus bandymai apibrėžti, tačiau dar silpnoki. Gi tiesa gali ne tik skirti, bet ir jungti. Kalba ne tik jungia, bet ir skiria.

Keista

kad laisvieji piliečiai ir laisvieji menininkai nežino , kaip pasirodo, kas yra tiesa, bet taip mėgsta auklėti eilinius piliečius ir eilinius menininkus.

parapijiete

Deja deja, Jezaus Geroji Naujiena, tai ne kokia „nauja Jezaus tiesa”, bet priminimas, kad zmogus tebera toks, koki ji Dievas sukure – sventas, nekaltas, ir tame jo sventume gludi Dievo galia. O ne toks, koki jis pats save laiko – silnas, nuodemingas, kaltas ir kaltinantis… Ir kad jokie kaltes jausmai negali jo nuo Dievo atskirti, nes toks manymas tera iliuzija, kuria tikint ji darosi tikra tik laikinai ir nesa liga, kancia, kuri yra aiskus signals, kad protas nuvede sunupaklydeli ne tuo keliu, ir kad laikas suprasti, kad Tevas visada laukia… Poncijus Pilotas dave uzuomina, kad ego „tiesu” gali buti daug, nes ego ir yra atsiskyrimo nuo Dievo, nuo Vienio, nuo to kas visus jungia – nuo Meiles, nuo Tiesos simbolis.… Skaityti daugiau »

Akivaizdu to Keista

Argi laisvieji menininkai kada nors šaukė, kad žino tiesą ir norėjo auklėti eilinius nelaisvus menininkus? Skaitau Tiesos.lt seniai, bet to nepastebėjau. Laisvieji menininkai siekia tiesos. Tuo jie skiriasi nuo Grybauskaitės-Landsbergio propagandistų.

parapijiete

Na, Sokratas jokiu tokiu savo tiesu nepirso. Jis tik klausinejo ir leisdavo kiekvienam atrasti Tiesa paciam. Taip ja lengviau priimti Ir tai viena is geriausiu pedagoginiu metodu. Bet ir Jezus nepirso. Ir gydydavo tik tuos, kurie jau buvo tam pasiruose. Matyt laikesi Dievo duotos Laisvos Valios principo. Nes pazeidus laisva valia nelieka vietos meilei. Nereikia niviai galvoti, kad Jezus ar Sokratas bijojo mirties, jei abu sventai tikejo sielos nemirtingumu. Tad nereikia ir kalbet apie Jezu butuoju laiku. Jis tebera. Ir tavyje Augustinai Dainy. Ir tad kaskart kai kaltiname vienas kita, kaskart kalame Jezu prie kryziaus. O kai matome vienas kitame Jezaus veida, savaji ir artimo nekaltuma/sventuma, padedam viens kitame prisilkelti nemirtingam Dievo Sunui. Netikintiems sunku suprasti, kad Biblija nera istorine… Skaityti daugiau »

optimistas

Labai idomus straipsnis.Man ispudi padare sugebejimas zodzias isreiksti sudetingus dalykus.Aciu.

VaidasVDS

Jėzus vienam indui kažkada pasakė maždaug (šiuolaikine kalba) taip:
„Žinojimas yra materialaus arba faktą suvokiančio proto sfera. Tiesa yra ta sfera, kuri priklauso dvasiškai apdovanotam intelektui, kuris suvokia, jog pažįsta Dievą. Žinojimas yra įrodomas; tiesa yra patiriama. Žinojimas yra proto nuosavybė; tiesa yra sielos patyrimas, besivystantis savasis aš. Žinojimas yra nedvasinio lygio funkcija; tiesa yra visatų intelektualaus-dvasinio lygio fazė. Materialus protas suvokia faktinio žinojimo pasaulį; sudvasintas intelektas suvokia tikrųjų vertybių pasaulį. Šitie du požiūriai, sinchronizuoti ir harmonizuoti, atskleidžia tikrovės pasaulį, kuriame išmintis paaiškina visatos reiškinius, besivystančio asmeninio patyrimo požiūriu.”

Vargšas Letas Palmaitis dėl eilinio Urantijos VDS

Deja, apie tokius JHS žodžius „vienam indui” iki pat „Urantijos” pasirodymo („apreiškimo” „vienam amerikonui”) pasaulis beveik per 2000 metų nieko negirdėjo! Laimingas yra Vaidas VDS, kuris viską žino!

Letas Palmaitis parapijietei

dėl kartojamos autoriaus klaidos: „Poncijus Pilotas dave uzuomina, kad ego “tiesu” gali buti daug” – Gerbiamoji, Jūs, kaip krikščionė (skirtingai nuo autoriaus), galėtumėt suprasti, jog autorius klysta, neva Pilotas bandęs „užmegzti dialogą” su Viešpačiu. Pilotas yra istorinis asmuo, puikybės kupinas romėnas pagonis, žiaurus jo niekinamų žydų bei visų neromėnų atžvilgiu. Jis atstovavo gerai susiformavusiai pagonybės ideologijai, kurią laikė daug tobulesne nei bet kurie tamsaus barbarų pasaulio išvedžiojimai. Jis buvo cinikas, kuriam tiesa – tuščias kvailių vartojamas žodis. Jeigu kažkokia dieviška tiesa ir egzistuotų, ji, anot jo aplinkos mąstytojų, būtų žmogui nepažini. Todėl jis su panieka žiūrėjo į „kažkokių žydelių” bandymus kalbėti apie tai, ką jo aplinka seniai paskelbė nediskutuotina. Tad jo klausimas „Kas yra tiesa?” buvo tipiškai retorinis, paniekinantis oponentą… Skaityti daugiau »

VaidasVDS

Letai,
kuomet tu meluoji, tuomet tu esi negarbingas žmogus.
Tavo melas: „“apreiškimo” “vienam amerikonui””.
Apreiškimas „Urantijos Knyga” buvo apreiškiamas apie 25-30 metų, laikotarpyje nuo 1906-1911 m. iki 1935 m. Jis buvo apreikštas grupei žmonių, kuri nuolat kito. Šaltinis – http://www.urantia.ru/mullins/ahistory.asp
Ir jeigu jau ką nors bandai kritikuoti, tai bandyk sukritikuoti tas prasmes, kurias iš tiesų pasakė Jėzus. Nemanau, kad pajėgsi, nes tikrą tiesą sukritikuoti žmogui yra sunku…

Kritikas Pikčiurna

Įdomi tema, daug minčių, daugiausiai svetimų, bet atrodo, kad autorius pasiklydo svetimų minčių miške taip ir neradęs orientyro. Todėl komunikacija jam yra kaip plūduriavimas nuomonių vandenyne ir plaukimas pasroviui ar dainavimas chore. Tačiau istorijoje buvo ir yra asmenybių, kurios tokias sroves kuria ir kitus patraukia. Tiesa yra, kaip kelrodė žvaigždė, kuri leidžia rasti teisingą kryptį ir kelia klausimus, kaip ten eiti. Įsidėmėtina, kad tekste labai daug teiginių ir beveik nėra klausimų. O būtent klausimai priverčia stabtelėti ir susimąstyti, o ne belsti perskaitytus tekstus iš atminties. Klausimai buvo Sokrato mėgstamas mąstymo ir tiesos paieškų bei minties ugdymo metodas. Išmokti taikliai paklausti yra menas, nes ne visi klausimai yra prasmingi. Ar ne tas menas mus ir išmoko mąstyti ir artėti prie tiesos,… Skaityti daugiau »

Beta

Atvejis kai straipsnio komentarai daug įdomesni už patį straipsnį. 🙂
Bent jau man.

parapijiete - Letui Palmaiciui

O taip! Jus labai graziai paaiskinote, kodel Pilotas neatsake Jezui. Taip jau yra, kad arba uzleidziam savo prota valdyt ego’ui arba laisva valia renkames, kad jam vadovautu Sv. Tiesos Dvasia. Sv.Dvasia ego suprasti gali, bet ego Sv. Dvasios suprast negali, todel ir diskusijos apie Dieva ir tikejima su netikinciais geru rezultatu neduoda, kol jie nepasako Dievui TAIP. Tikroji komunikacija – ir yra komunikacija su Dievu. Nes VisaGalis sukure mus kurti, dalindamasis savo kurybinem galiom ir protu. Jei ego mano, kad jo galia yra jame viename, tai Sv.Dvasia moko, kad visa Galia yra Dieve ir tik del Jo ir musu sventume. Dievas nesukure nuodemes, tad ji neturi gyvenimo. Tikejimas nuodeme gyvenima trumpina, surakina, ikalina…nes musu paciu mintys mus iskaudina ir atriboja… Skaityti daugiau »

Internauts

Kiek yra tiesų? Kiek yra kelių? Vieni linkę atsižadėt „šio pasaulio”, nors ir tiki jo realumu… Kiti gi renkasi būtent šį ego valdomą pasaulį, kuris veda juos į kančią… bet laikosi įsikibę savo ego mąstymo sistemos, nors tu ką… ką. Tarp jų yra kelias, kuris veda tolyn nuo bet kokios rūšies praradimų, aukų ir skurdo… Šis kelias paruoštas mums… jame niekas nepralošia, nėra lūzerių ar winerių, bet išlošia visi. juo einantys… Sakot – negalima Dievo egzistencijos patvirtinti? O juk mokslas nieko daugiau ir nedaro kaip tik ją tvirtina. Juk mokslas neišrado mikro bangų. Jis jas ATRADO jau Dievo sukurtas ir IŠRADO kaip jas pritakyt mūsų patogumui, pvz. mikrobangų krosnelė. Jis ATRADO radiobangas ir IŠRADO radiją. Atrado dėsnius ir pritaikė… ir… Skaityti daugiau »

Lrtas Palmaitis

Internautas rodo, kad panteizmo idėjos „gyvuoja ir laimi”. Tegu sau gyvuoja, o mes (pasi)tikime tuo, kas mums apreikšta, kad ir Iz 53.

Raigerdas

Štai autorius prirašė didžiulį straipsnį, kuris vadinasi „Kas yra tiesa?”. Bet atsakymo jūs ten nerasite. Autorius yra tikintis krikščionis, todėl jo straipsnis niekada nebus objektyvus. Net perskaitę jau pačią pradžią galite pasakyti kuo tas straipsnis pasibaigs: „Jėzus Kristus yra tiesa, o visa kita yra šė…” ir t.t. Reziumė šito straipsnio ir jo tikslas – tikėkite į Jėzų ir pažinsite tiesą. Eilinis agitacinis straipsnis, skirtas suagituoti tikėjimui į krikščionybę. Panašią formą naudoja ir Putino šalininkai: Putinas yra teisus, o visa kita yra še…”. Man labai keista, kaip žmonės nesugeba atsakyti į šį klausimą: kas yra tiesa? Aš nesu Jėzus, aš nesu krikščionis, bet esu paprastas Lietuvos pilietis ir esu pajėgus atsakyti į klausimą, „kas yra tiesa”. Tiesa, kad atsakyti į šį… Skaityti daugiau »

>>Raigerdui

Sorry, klystate. Jūsų komentaras rodo, kad laikotės įsikibęs savo išankstinės nuomonės, , net nepaskaitęs straipsnio. Straipsnis nieko už nieką neagituoja. Gal net atvirksčiai.

Bet kurioj kompanijoj lengva atpažinti egocentrišką žmogų: jis visada skuba kalbėti, nesistengdamas išklausyt ir suprast kitų. O Lietuvoje tai dažnas reiškinys, kuomet visi vienu metu ima kalbėti bandydami perrėkti kitus ir taip bet kokia diskusija tiesiog sužlugdoma.

Raigerdas komentatoriui     2014-11-17 22:24

Na, aš jau kiek sušvelnintai pakritikavau tą straipsnį, bet jūs mane provokuojate, kad aš jau rėžčiau tiesą taip, kad iš to straipsnio nieko nebeliks. Štai cituoju:”Abraomo tiesa yra subjektyvi, balansuojanti ties neišsakomybės riba, tačiau būtent tokia tiesa jį padarė trijų abraominių religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – patriarchu”. Na, tvarkoj, mes matome, kad autorius yra suaugęs vyras. Bet jūs tada man, tam kvailam nesusipratėliui, paaiškinkite, kas per „Subjektyvi Abraomo tiesa”, kuri netgi „balansuoja ties neišsakomybės riba”? Labai idomi ta „Abraomo tiesa”, kuri net balansuoja. Tai reiškia, kad egzistuoja ir „balansuojanti tiesa”? Jeigu egzistuoja „subjektyvi Abraomo tiesa”, tai reiškia, kad egzistuoja ir „Subjektyvi Petro ar Jono tiesa”, egzistuoja tada ir „Komjaunimo tiesa”, egzistuoja tada ir „subjektyvi Hitlerio tiesa”, „subjektyvi Stalino… Skaityti daugiau »

Letas Palmaitis Raigerdujui dėl Raigerdo

Raigerdas ne klysta, bet nieko nesuprato. Net nesuprato, kad jo tiesa autoriaus jau paminėta kaip tik pradžioje: „TEIGINIO IR DAIKTO ATITIKIMAS” (kad autorius laiko tai mokslo tiesa, bet ne subjektyvia egzistencine tiesa, be kurios individui nėra prasmės būti, nesuprato net ir „top-komentatorius” Julius Puras). Taigi Raigerdas nesuprato, kad autorius teigia, jog ginče su Pilotu tiesa buvo J-zaus egzistencinė būklė = Jo „singuliarinė tiesa”, arba kitaip – Jo atsivėrimas savo unikaliai subjektyviajai tiesai, skatinantis laikytis jos (savojo unikalumo!) iki galo, herojiškai paaukojant už tai (už savo Individualumo „Aš”) net gyvybę, o tai savo ruožtu yra „savosios dorovės” teigimas, panašiai kaip Sokrato arba Nietzschės (išprotėjusio neva nuo vienatvės). Panašiai kaip ir keletas kitų komentatorių, Raigerdas, deja, nesuprato, kad autorius TOBULAI išdėstė SAVO… Skaityti daugiau »

krikštatėvis >> Raigerdui

„ŠTIKIMYBĖ YRA IŠDAVYSTĖS PRIEŠINGYBĖ IR TAI YRA ETIKOS NORMA. IŠTIKIMYBĖ PARODO ŽMOGAUS STIPRUMĄ, O IŠDAVYSTĖ – ŽMOGAUS SILPNUMĄ IR JO DEGRDAVIMO LAISPNĮ NUO ŽMOGAUS LINK ŽMOGAUS-GYVULIO.”

Mastot visiškai taip pat kaip aš. BRAVO!!!
Šaltu veidu nušaunu visus, kurie man neištikimi. Vardan bendro gėrio. Vardan etikos.
🙂

internauts - Letui Palmaiciui

Jei manote, kad Dieva tapatinu su gamta, kaip daro pagonys, tai nesupratot mano komentaro. Nesu nei panteistas, nei panenteistas, nei kokio New Age’istas. Ar netikit, kad priežastis ir pasekmė priklauso viens nuo kito? Kad vieno egzistavimas nulemia kito egzistavimą? Dievas yra vienintelė PRIEŽASTIS, o jo Sūnus yra Jo Efektas. Kristus – antras asmuo Šventojoje Trejybeje, Vienatinis Dievo sūnus arba kitaip tariant, Sūnijos totalumas, Savastis, kuria Dievassukūrė per savos Dvasios išplėtimą. Nors Sunus kuria kaip ir Tėvas, bet jis nėra Tėvas, nesDievas sukūrė Kristų, o ne Kristus sukūrė Dievą. Įsikūnijęs (inkarnavęsis) į žmogų Jėzų (Žmogaus sūnus) Kristus (Dievo sūnus) neturėjo nieko savo prote, kas būtų ne nuo Dievo – neturėjo ego mąstymo sistemos, nes savo „Aš” netapatino su kūnu. Toks tapatinimasis… Skaityti daugiau »

Raigerdas Letui Palmaičiui

Gerbiamas Letai, aš jums ruošiausi atsakyti į jūsų komentarą, tačiau perskaičiau „internauts” komentarą ir jis išsakė pakankamai aiškiai. Matote, pasirodo, kad mąstant krikščioniškai galima kalbėti be blūdų. Aš neturiu, ką pridėti prie „internauts” komentaro, nes matosi tikrai, kad žmogus yra gerai viską išmąstęs. Bet dabar dėl jūsų „singuliarinės tiesos”. Aš jau rašiau apie 7 milijardus tiesų, kurios gaunasi pagal autorių, tai Letui Palmaičiui tenka pakartoti dar kartą. Štai, ką rašo autorius:”Taigi kas yra tiesa? Tiesą suprantant kaip tapimo subjektu pagrindą:tiesos leidžia mums tapti unikaliais ir nepakartojamais subjektais. Pasakysime iš karto, kad tos tiesos, kurios mums leidžia tapti unikaliais ir nepakartojamais subjektais, yra būtent vienetinės tiesos, arba, įvardijant prancūzų filosofijos žodžiu, singuliarios tiesos. Vienetinės tiesos yra būtent tos, kurios atsiveria man… Skaityti daugiau »

Liepa-Internauts

Patiko Jūsų komentarai.Ačiū.//

Liepa-Raigerdui

Sveiki, Raigerdai.// Kaip ten bebūtų ir kiek mes besigičytume dėl savo požiūrių, bet Letas visgi yra savas.// Norėčiau perspėti Jus, Raigerdai: pamenat „Jotą”, kuri mudviem kažkur prieš savaitę krikščioniškąsias tiesas dėstė?// Tąsyk šimtu procentų negalėjau pasakyt, bet įsitikinau, kad tai eilinė kontorinė smegenų pudrintoja.// Žodžiu, šioje svetainėje”Taigis” nėra vienišas – turi savęs vertą”Taigienę”.//

 kacius

vakar radau puikią Liepos mintį: – „… visai neprieštaraučiau, jei Tiesos.lt atsirastų grupelė, kuriai nebūtų sarmata ir kuri”atrastų” laiko prasmingai maldai dėl mūsų Tautos, šalies, dėl visų mūsų. Maldai ir geroms mintims neegzistuoja jokios kliūtis…”
Imkimės iniciatyvos!

Raigerdas Liepai

Labas, miela Liepa. Dėl vieno dalyko parašiau Juozapui. Paskaityk komentare prie A. Račo straipsnio. Esu šokiruotas šiek tiek tuo daugelio inteligentų kalbėjimu apie tiesą. Net negalvojau, kad tiek domimasi jau tokiais antikvariniais dalykais, kaip Martinas Heideggeris, kuriuo aš asmeniškai domėjausi, kiek tai buvo įmanomma dar XX amžiuje. Martinas Heideggeris, Imanuelis Kantas – tai yra tokie filosofai, kurie atrodo mąsto labai subtyliai, tačiau tai yra iki tos minutės, kol skaitai. Kai pradedi taikyti gyvenime, tai yra labai nedaug, ką tu galėtum panaudoti gyvenime kaip sėklą, iš kurios galėtų kažkas išaugti. Ir paskiau aš supratau, kad tai yra daugiau saloniniai tokie filosofai, kad apie juos galima būtų kalbėti vakare, kai nėra apie ką kalbėti. Nes tai padeda ant veido nustatyti protingą miną… Skaityti daugiau »

Raigerdas Liepai

Peržiūrėjau nuotraukas „TIESOS” Daukanto aikštėje. Įsivaizduoju valdžios panieką. Čia jiems tikrai vėžį įvarys, nes valdžia nesupranta, ko iš jų nori. Jeigu daugybė žmonių nesupranta, kas tai yra, tai valdžia tuo labiau. Įsivaizduoji, nebeišeis politikams nustatyti protingą miną, nes jau daugeliui žmonių tampa aišku, kad tos arogantiškos politikų ypatos nežino, ką šitas žodis reiškia. Na, tiesiog nacionalinė katastrofa. Įsivaizduoji tardytojas ar teisėjas nagrinėja byla, bet nežino ar tai tiesa, ar tai melas. Tai bent „savarankiško mąstymo” laikai atėjo, kad nebeturime iš viso mokslo vyrų humanitarinių mokslų srityje ir Martynas Heideggeris čia nepadės, nors ir labai simpatizuoju šitam autoriui.

Liepa-Raigerdui

Skaičiau, Raigerdai, ir galiu pasakyti, kad pritariu Jūsų mintims.// Nemėgstu nardyti filosofinėse”erdvėse”. Praktika yra kas kita.Ir tos „sėklos”, kaip Jūs gražiai išsireiškėt,yra labai labai svarbus dalykas.// Pas mus juk kaip darbai dirbami,- tarsi visi politikieriai supranta, kaip valdyti valstybę, kaip kurti darbo vietas, kaip užtikrinti teisingumą, kaip organizuoti švietimą.. Tačiau tie „didingi supratimai” lieka kažkur ore, o praktikoje visiškas šnipštas…//

Liepa-kaciui

Gerbiamas kaciau, jei jau mudviem ta mintis pasimelsti neatrodo kvaila, atsiras su laiku ir daugiau bendraminčių.// Maldai vadovauti gali nebūtinai dvasiškis, gali būti žmogus ir iš pasauliečių tarpo.// Teko viena ausimi girdėti , kad yra Lietuvoje grupelės, kurios būtent meldžiasi už šalį, už mus visus. Tik kaip juos rasti?

Liepa-Raigerdui

Taip, valdžia labai trokšta, kad mes užmirštume jų baisius darbus, aplaidumą, abejingumą.//Deja, mums labai”nesiseka” išpildyti tas”svajones”..

 kacius Liepai

Gal tiesos.lt redakcija rastų kampelį puslapyje? Patalpintų maldos žodžius, nurodytų maldos laiką – būtų puiku.

VaidasVDS

Raigerdai, tu pasakei visuotinai bent mums lietuviams žinomą faktą, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Tik jei ieškai tikrųjų vertybių, tik tada ieškai tiesos, tos filosofinės ar dvasinės tiesos, kuri gvildenama straipsnyje. Todėl tokios tiesos apibrėžimas ir tampa sudėtingas. Aš ten žemiau pateikiau, kaip Jėzus apibūdino tokią tiesą. Todėl dvasiniu požiūriu galutinė tiesa yra pats Dievas. Tiesos ieškojimas – yra Dievo ieškojimas. Mes gyvename netobulame pasaulyje ir jame mes netapsime visiškai tobulais, todėl niekas čia nebus visiškai tobulai teisus. Tame ir yra tam tikra problema, nes mes artėjame prie tiesos tik tuomet, kada priimame tiek moraliai, tiek dvasiškai teisingus sprendimus. O internautas yra tikras krikščioniškas dogmatikas. Jis pasakė ir gražių minčių, ir klaidingai suvoktos teologijos. Dievas, kaip Trejybė (nemaišyti su Dievu… Skaityti daugiau »

Raigerdas Vaidui VDS

Vaidai, kai perskaičiau apie tavo „tikrųjų vertybių” ieškojimą, tai man iš karto kilo asociacijos su seniai girdėtu sovietiniu anekdotu: „Vyras vaikšto ratu, vis ratu, vis ratu. Milicininkas pamatė ir klausia: ko čia dabar suki tuos ratus, lyg koks varnas, ieškantis ėdalo? Vyras jam atsako:”Na va, pamečiau ir dabar ieškau”. Milicininkas:”Tai, ką tu pametei?” Vyras:”Pamečiau”. Milicininkas: „Tai, ką tu pametei?” Vyras:”Pamečiau, viršininke!” Milicininkas:”Ką tu pametei, kad tave kur galas?”. Vyras:”Lygsvarą pamečiau”. Milicininkas:”Ką? Lygsvarą?”. Vyras:”Taip, lygsvarą, viršininke”. Milicininkas:”O iki ryto surasi?” Vyras:”Būtinai, viršininke”. Milicininkas: „O gal važiuojam į poskirį?” Vyras:”Ačiū, viršininke. Bet lygsvarą aš pamečiau čia, todėl ir surasti privalau ją čia”. Milicininkas:”Gerai jau. Ieškok…” Kažkas panašaus vyksta ir su tavimi. Kur nepasisuksi, visur viską daro Dievas arba Jėzus. O ką tu… Skaityti daugiau »

VaidasVDS

Raigerdai, Dievas yra meilė, bet meilė nėra Dievas. Ne meilė apšviečia žmogaus protą, bet dvasia, Tiesos Dvasia. Būtent ji padeda žmogui suvokti tiesą. Žmogiškas protas (smegenų išsivystymas) be abejo yra evoliucinis produktas, kurį sumanė Dievas. Kada žmogus pasiekė pradinį Dievo suvokimo lygį, tada Dievas žmogų apdovanojo dar vienu dvasiniu poveikiu – paties Dievo asmeniniu buvimu žmogaus prote. Šie du dvasiniai poveikiai žmogui padeda suvokti tiesą. Tačiau žmogus turi teisę rinktis, ar jis nori tokio vadovavimo ir poveikio? Jis gali tuos poveikius atstumti tiek laikinai, tiek galutinai. Kada žmogus atstumia šiuos poveikius galutinai, tiek Tiesos Dvasia, tiek paties Dievo buvimas palieka tokį žmogų. Toks žmogus tegali kurti blogį, jo gyvybė nesibaigia, nes Dievas laikosi savo paties įstatymo – nesikišti į laisvą… Skaityti daugiau »

Juozapas

Sveiki. Matau gerai leidžiate laiką. Smagu. Noriu įpilti lašelį alyvos į ugnį: Dar neseniai mokslininkai buvo šventai tikintys tiesa kad elementarioji dalelė elgiasi taip ir ne kitaip. Dabar jau paaiškėjo, kad tai kas buvo tiesa nėra jokia tiesa. eElementarioji dalelė vienu vetu gali buti ir dalele ir banga. Maža to elementarioji dalelė vienu metu gali būti sic. – keliose vietose. Šiuo metu nustatyta kad kaip minimum dvejose. Ryoj jau gal atras kad trejose ar devyniariose. Raigerdai, Tu savo logiką konstruoji ant tokių postulatų kaip „1+1 = 2″,”2+2 = 4” ir t.t. Tačiau kvantinė fizika tokią aritmetiką paverčia tučia vieta. Vansi, tiesos kaip nebūta. Mokslas negali būti Tiesos pamatas, nes Žemės civilizacjos, t.y. žmonių sukurtas mokslas remiasi homo sapiens kaip vienos… Skaityti daugiau »

Letas P. internautui: genitum non factum

Ką reiškia „gamta” pasakant „tapatus su gamta”? Toks būtų labai primityvus panteizmo suvokimas, neturėjau tokio galvoje. Pvz., yra daug kabalistinių teologinių sistemų, kurios teigia D-vo Asmenį ir visiškai nebando tapatinti Jo su „gamta”, tačiau jose D-vas išsilieja į Visatą ir per tai Visata tampa. Nėra ribos, būdingos Kūrybai, kada Visata yra kuriama ANAPUS D-vo. Lygiai taip neaišku, ką turite galvoje sakydamas žodį „kurti”. Jūsų dėstymas iškrinta iš klasikinio krikščioniško suvkimo, kad Sūnus NĖRA sukurtas, bet GIMĘS iš Tėvo. Tai kalbama Katalikų Bažnyčioje per kiekvienas Mišias: „genitum, non factum”: gimusį, bet ne sukurtą. Tas pats Nikėjos Credo paaiškina ir gimimą: lumen de lumine „šviesą iš šviesos”, o tai neturi nieko bendro su fiziologiniu gimimu [kurį musulmonai prikiša krikščionmims, patys teigdami apie… Skaityti daugiau »

Letas Palmaitis Raigerdui

Mielas Raigerdai, autorius OK, jis išsakė, ką norėjo, išsakė gerai, privertė pamąstyti. Bet į tai atsakyti, neva aš nežinau, kas yra TIESA, neketinu, nes mano atsakymas paprastas. Jis remiasi ne proto pastangomis, bet tikėjimu ir Apreiškimo pranašysčių išsipildymu (plg. Iz 53 keli šimtai metų iki Golgotos).
Taigi konkrečiai.
Autorius teigia kiekvieno asmens egzistencinę teisę į savo singuliarinę tiesą, be kurios pats buvimas beprasmis. Remdamasis savo tikėjimu ir intuicija (o Jūs visa tai atmetate, todėl ir toliau ginčytis nebegalime), t.y. pripažindamas D-vą ne panteistiškai Visu Kuo, tačiau Gyvu Asmeniu Kūrėju, aš negaliu nepripažinti Jam to, ką autorius pripažįsta kiekvienam žmogui: Jo (Paties D-vo) Singuliarinės Tiesos. Va ši D-viškoji Singuliarinė Kūrėjo, kaip Asmens, Tiesa ir yra TIESA. Absoliuti ir Viena.
Amen.

VaidasVDS

Apie pradžių pradžią (Rojaus Trejybės atsiradimą) iš Apreiškimo – Urantijos Knygos: „Praeities amžinybėje, kada Visuotinis Tėvas iš dvasinio savojo aš begalinės asmenybės išraišką suteikė Amžinojo Sūnaus būtybei, tuo pačiu metu ne asmenio savojo aš begalybės potencialą jis atskleidė kaip Rojų. Neasmenis ir nedvasinis Rojus pasirodo, kad buvo Tėvo valios ir veiksmo, kurie įamžino Pirminį Sūnų, neišvengiama pasekmė. Šitokiu būdu Tėvas iš tikrųjų suprojektavo tikrovę iš dviejų aktualių fazių – asmenės ir neasmenės, dvasinės ir nedvasinės. Įtampa tarp jų, Tėvo ir Sūnaus noro veikti akivaizdoje, suteikė egzistenciją Bendrai Veikiančiajam ir materialių pasaulių ir dvasinių būtybių centrinei visatai. …. Kai dėl žinių apie Tėvo asmenybę ir dieviškuosius požymius, tai mes visada būsime priklausomi nuo Amžinojo Sūnaus apreiškimų, nes, kada kūrimo bendras veiksmas… Skaityti daugiau »

Juozapas---Letui

Amen.

Vargšas Letas Vaidui

Mielas Vaidai,
nedėkite, Meldžiamasis, dar vienos teologijos! Gana teologijų, reikia gyventi! Pagonys graikai, priėmę krikščionybę, pirmiausiai griebėsi teologijos, o galų gale iš pagoniškos krikščionybės jau belieka antikristinis šnipštas. Geriau būtų, kad paskutinieji ištikimieji pažvelgtų į alyvmedžio (Rom 11) atgimimą (messianic.lhosting.info) ir pabandytų vienytis apie jį. Bent nepakenks. O savo teologijas pasilikime sau.

VaidasVDS

Gerbiamas Letai, nors tikrai gerai paaiškinote Raigerdui, bet teologiniai suklydimai vis tik ir sukelia pačias didžiausias problemas. Kaip tai gaunasi? Kad ir taip: „Jėzus žmonių protą suprato. Jis žinojo, kas dedasi žmogaus širdyje, ir jeigu jo mokymai būtų likę tokie, kokius jis pateikė, jeigu vienintelis komentaras būtų buvęs tas įkvėptas aiškinimas, kokį suteikė jo žemiškasis gyvenimas, tai karalystės evangeliją pasaulio visos nacijos ir visos religijos būtų greitai pasiėmusios. Ankstyvųjų Jėzaus pasekėjų geranoriškos pastangos, nukreiptos į tai, kad jo mokymus iš naujo pateiktų taip, kad jie taptų priimtinesni kai kurioms nacijoms, rasėms, ir religijoms, atvedė į tai, jog šie mokymai tapo dar mažiau priimtini visoms kitoms nacijoms, rasėms, ir religijoms. Apaštalas Paulius, stengdamasis, jog kai kurios jo laikmečio grupės į Jėzaus… Skaityti daugiau »

Jurgis - Kaciui

kiek žinau, jau senokai sklando mintis, jog reikia burti maldos sąjūdį už Tiesą – už tai, kad imtume gyventi Jo Tiesa.
Jei jūsų nusiteikimas rimtas, parašykite ramute.bingeliene@gmail.com ir ji tikrai jums atsakys.

unternauts Juozapui

Respect.
Is tiesu is tiesu tai, kad 2 x 2 nebutinai turi buti 4 ir kad veiksmas nebutinai lygus atoveiksmiui, jau irode naujas mokslas, vadinamas SINERGETIKA. Nes tai kas vyksta fragmentu lygmeni, dar yra itakojama visumos.

90
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top