Seimo Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos frakcijos narys, buvęs Žaliųjų vyriausybės Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga išsakė savo poziciją LGBT santuokų, lyties keitimų, marihuanos dekriminalizacijos klausimais.
Išsakyti savo nuomonę paskatino mediko, jo kursioko, prof. Andriaus Maco mintys jo socialinio tinklo profilyje: „Jis pasidalino mintimis apie manipuliacinį politkorektiškumą. Andrius rašo painiai, bet teisingai, pritariu jo mintims. Ypač patiko metafora apie „šaldyto heko akis“. […] Prisipažinsiu, kad su politkorektiškumu teko susidurti ne kartą. Politiką įprasta laikyti kompromisų menu.
Sutinku, kad norint pasiekti politinių tikslų tenka ieškoti kompromisų. Tačiau ar visuomet? Ir šiandien matau, kaip kai kurie politikai stengiasi įtikti maksimaliai dideliam skaičiui žmonių ar kolegų, taip aiškiai ir neišsakydami pozicijos ar jos vengdami. Prisipažinsiu, kad pagunda yra labai didelė. Nesinori „radikalo“ ar nelankstaus politiko etiketės. Jos nesinori niekam. Nes ilgainiui tavo nuomonę pradeda bijoti palaikyti net ir jai pritariantys žmonės. Tą jau ne kartą girdėjau ir savo adresu. Niekam nesinori tapti „žąsinus“ dalinančių „užkalnių“ ar kitų „influencerių“ išviete, kurioje paliekamas visas praėjusių pietų turinys.
Dabar jau gyvensim pagal tuos, kurie facebooke ar instagrame turi daugiau sekėjų? Gyvensim pagal tuos, kurie prireikus gali išsityčioti padirbdami šimtus tūkstančių parašų? Viskas vardan ramybės ir pasmerkimo baimės?
Jei pasmerkimo už tikėjimą ir pažiūras būtų bijoję mūsų tėvai ar seneliai, Lietuva, matyt, niekada nebūtų buvusi laisva šalis. Todėl bijoti susireikšminusių „celebričių“ nėra reikalo, nes vardan sekėjų jie savo nuomonę pakeistų kad ir kelis kartus per dieną. Tą jau ne kartą yra padarę.
Nuo šitų pasirinkimų priklausys, kaip gyvensime kelis ateinančius dešimtmečius ir ar mūsų visuomenė susidurs su intensyvia socialine inžinerija. Ir kalbu visiškai ne apie pandemiją.
Kalbu apie apsisprendimus, kurie žmonėms yra svarbesni nei pandemijos, nes pandemijos ateina ir praeina. Tačiau žmonių vertybinių sistemų pokyčiai yra daug didesnę kuriančią ar griaunančią galią turintys veiksniai.
Šiandien įvairiais formatais kalbama apie šeimos, kalbos, lyties sampratų pokyčius, ar, tiksliau būtų sakyti, apie bandymus taikyti agresyvias socialinės inžinerijos priemones šioms sampratoms pakeisti.
Visos šitos sritys paliečia arba mūsų konstitucines arba Jungtinių Tautų konvencijų nuostatas, arba tiesiog bando paneigti prigimtinę biologiją.
Mokyklose jau pasakojama, kad normalu nebūti apsisprendus dėl savo lyties. Manau, normalu turėti įvairių klausimų, bet daugumai toks klausimas iki ultraliberalizmo net nekildavo. Absoliuti dauguma žinojo, kokios jie lyties. Ultraliberalai mano, kad to nepakanka. Jie mano, kad reikia sudaryti galimybes net nesulaukus pilnametystės pasikeisti lytį. Tiesiog „nuostabu“.
Lyties pakeisti neįmanoma, nes ji užkoduota mūsų genuose, jei jau kalbame apie biologinę lytį. Ją keisti, vadinasi, sunkiai žaloti kūną operacijomis ar itin agresyviomis hormonų dozėmis. Dažnai šiame kontekste paminima, kad tai nėra liga ar sutrikimas. Tokiu atveju mielieji norisi paklausti: o tai ką mes ten tada operacijomis ir hormonais ruošiamės gydyti, jei tai nėra sutrikimas? O jei kalbame apie socialinę lytį, kuomet asmuo įsivaizduoja, kuo nors esąs, tai skirtingais gyvenimo etapais mes turime skirtingų įsivaizdavimų, ir jie greitai keičiasi. Yra net labai egzotiškų įsivaizdavimų. Juos taip pat pildysim? Ir dar toks vienas nekuklus klausimas: o kiek kartų planuojama leisti pasikeisti lytį? Jei jau galima vieną kartą, tai kodėl negalima du, keturis ar net kasmet?
Šeima. Dar vienas kertinis vertybinis bastionas. Šeima yra darbas. Pirmiausia su savimi. Sunkus, kartais nuviliantis, bet galutiniame rezultate apdovanojantis darbas. Šeimoje gimsta gyvybė. Tačiau manoma, kad dabar to nebereikia.
Dabar šeima galima vadinti bet ką. Jei jau norite, kad tai būtų vyro ir moters santuoka, tai štai jums moters ir moters, kuri save laiko vyru, santuoka ir bus šeima. Jei tai bus dviejų vyrų „šeima“, jiems vaikus gimdys surogatinės motinos.
Po vienos lyties asmenų šeimos įteisinimo neabejotinai bus siekiama galimybės jiems įvaikinti vaikus. Politikoje taip jau yra. Retai gali pasiekti visko, ko nori. Todėl sieki to, ką gali pasiekti, tolimesnius žingsnius palikdamas ateičiai, kai politinis kontekstas bus palankesnis.
Šeimos sampratos keitimas yra tik pradžia. Kartais klausiant apie šeimos sąvoką nusivažiuojama į visiškas lankas. Šiame kontekste yra tekę sulaukti, mano manymu, nesusijusio klausimo: ar aš senelių ir anūkų nelaikau šeima, jei pasisakau tik už vyro ir moters santuoką? Nelabai suprantu tokių klausimų logikos. O ką tie seneliai ir anūkai ruošiasi tuoktis ir turėti vaikų? Jie ir taip, yra šeima, ir nereikia jų kažkaip dirbtinai pervadinti.
Turiu ne vieną homoseksualų pažįstamą ar draugą. Jie puikūs žmonės. Nė vienas iš jų nedalyvauja šitame marksistinio ultraliberalizmo šou.
Jėga, iš kurios sumanieji kraunasi milijardus, o jais patikėjusieji vagia dozei, išsižada ateities ar net imasi žudyti. Tai yra priklausomybė, kurią dabar norima pavadinti laisve. Keista tokia laisvė. Juk teoriškai ir kalėjimą galima laisvai pasirinkti.
Apsisprendimas vogti ar smurtauti – taip pat yra laisvas. Juos taip pat turėtumėm dekriminalizuoti? Ko iš tikrųjų siekia beatodairiškos dekriminalizacijos šalininkai, kuriuos palaikantieji plakatuose piešia marihuanos paveikslėlius? Tikrai ne dekriminalizacijos. Aš esu už tai, kad už menkus nusižengimus nebūtų taikoma baudžiamoji atsakomybė ir tai reikia išspręsti, tačiau neapsigaukite. Čia nebus sustota. Net dekriminalizacijos šalininkų konferencijose kalbama apie depenalizaciją (kuomet už vartojimą nebetaikoma jokia atsakomybė) ir legalizaciją, nes taip jau padarė kai kurios kitos šalys.
Jie taip pat puikūs žmonės. Pažeisti ir neretai kenčiantys, bet nuostabūs. Padedantys keltis kitiems. Jie nemano, kad narkomanija turi tapti visuomenės norma, nes žino, kuo tai gali baigtis.
Štai kolega A. Matulas, kuriam anksčiau pabandžius pataikyti į „meinstrymą“ buvo patogu kritikuoti valstiečių alkoholio kontrolės priemones, pamatęs rezultatus, užsinorėjo, kad tai būtų pripažinta jo nuopelnu. Kuomet visuomenės palaikymas didėja, norisi būti prie to prisidėjus. Tačiau jam ir dabar pritinka ieškoti politkorektiškumo ir sakyti, kad, girdi, liberalai turi teisę viską peržiūrėti, ir gal tikrai kažkas yra negerai.
Tai ir yra pozicija, kuri yra ne pozicija, o kaip kolega Andrius Macas sako, tai yra „šaldyto heko akių“ demonstravimas, vis dar bandant išlaviruoti taip, kad visiems būtų gerai. O visiems gerai niekada nebūna. Bus gerai arba milijonus besikraunantiems, arba žmonėms ir jų vaikams. Apsispręsti vis dėlto teks. Mygtukų balsuojant Seime yra gerokai mažiau nei socialinių lyčių – tik trys, o realios pozicijos – tik dvi.
Matyt su šituo savo pasisakymu būsiu galutinai „meinstryminių“ rašinėtojų priskirtas tamsuoliams ir atsilikėliams. Paskutinių apklausų duomenimis mane, kaip politiką, labiau palaiko kaimo žmonės. Suprask: šituos tamsuolius labiau palaiko kaimas ir mažesnio išsilavinimo žmogeliai.
Dauguma Vilniaus yra tie patys trečios kartos atvykėliai iš „kaimo“, į kurį žiūri su tokia pašaipa. O ar ne tie „kaimiečiai“ yra patys nuoširdžiausi? Jie apie politkorektiškumą retai pagalvoja. Kaimas visuomet buvo šalies atrama: ar reikėjo valgyti, ar reikėjo kareivių šaliai ginti. Džiaugiuosi pats būdamas kaimietiškos kilmės ir manau, kad bent kuriam laikui politkorektiškumas bus padėtas į šalį.
Galite manęs nekęsti už mano nuomonę, bet bent jau žinosite, kokia ji yra.