Aušra Maldeikienė. #debatai2019Laidotuvės, arba Kam iš tų pretendentų Lietuvos pelenai beldžia į širdį…

Pirmas signalas apie debatų kokybę – nuotrauka. Sovietinių laikų politbiurą geriau sukomponuodavo, jei ką.

O dabar – iš esmės. Vakar dienos, ketvirtadienio, debatai Kaune mano akimis. Vaizdelis nevykęs. Problema – kodėl? Dabar bus tik atsakymo ištakos.

Tiesa, visų, kas norite man padėti padaryti rinkimus panašius į rinkimus ir norite mane, bekraitę (t.y. be partijos ir pinigų), paremti, labai prašau pasidalinti šiuo įrašu.

Visi esame buvę tolimų giminaičių arba bobutės draugės vyro laidotuvėse: močiutę juk reikia „remti“, nuo mažų dienų į galvą įkalta, kad giminaičiai yra stebuklas, kuris visada su tavimi (nesvarbu, ar to nori), ir šiaip po to kartais duoda kokio tortuko. Kita vertus, nors viešai to ir nerodai, o, priešingai, sėdi rimtas ir kojomis nemaskatuoji, šiaip tai tas kūnas karste visai nejaudina: visi, žinia, kada nors mirsime, amžius daro savo, kaip sakoma, tad va guli žmogus atkentėjęs ir jau daugiau nebekentės. Nuobodu, bet jautiesi atlikęs pareigą ir kuo ilgiau išlaikai „solidų“ įvaizdį, tuo labiau savimi esi patenkintas.

Panašiose laidotuvėse buvau vakar.

Prisidengęs gelžbetonine tema „Prezidento vaidmuo valstybės vidaus politikoje: dabarties problemos ir jų sprendimo būdai“ Akademinis (?) politologų (?) klubas laidojo Lietuvos aukštąjį mokslą, akademinius standartus, politinius debatus ir – pakeliui – prezidento rinkimus bei visą Lietuvos politiką.

Politika, kuri yra nuobodi, nėra politika. Vakar buvo nuobodu. Bet koks publikos bandymas reaguoti buvo nutildomas iš karto. Jaunieji XXI amžiaus komjaunuoliai (dabar vadinasi jaunieji politologai) vargiai gromuliavo iš esmės labai lokalius klausimus, kurių ištakas įžvelgčiau tikrai ne moderniose dabarties pasaulio realijose ir/ar jų intelektualiame svarstyme, o tiesiog DELFI.lt antraštėse.

Įdomus ir kandus žurnalistas Paulius Gritenas žvelgė į mus liūdnomis minčių atrajotojo akimis, visa povyza demonstravo atšiaurų pasitraukimą anapus gyvenimo žaismės. Šitas aktualijų žurnalistas, politikos komentatorius, baigęs filosofijos (!) studijas, Universiteto (!) auditorijoje kalbėjo it mirštančios namų bendrijos susirinkime, kur eilinį kartą gvildenamas visiems jau ganėtinai pabodęs dar vienas pelių naikinimo atvejis. 15min pristatydama Gritėną akcentuoja, kad jis „aprašo svarbiausius įvykius, kurie vyksta Lietuvoje, ir pateikia argumentuotą nuomonę apie galimus tolesnius įvykių scenarijus bei sprendimus“. Seniau tikėjau. Net labai tikėjau. Dabar ties šiuo vardu dedu klaustuką. Manau ir pats Gritėnas sau vakar klaustuką padėjo.

Lauras Bielinis buvo sukrečiantis. Net įsivaizduoti negalėjau, jog retorikos analitikas, vertingų politikos tekstų autorius ir buvęs prezidentinio veikimo praktikas (prezidento Valdo Adamkaus patarėjas) gali taip nuolankiai vaidinti padorų senstantį šeimos tėvą, kuris lyg ir supranta, kad dukrą jau laikas išduoti, bet tingu galvą sukti… tegul pati apsisprendžia. Nors žadėjo jai patarimų duoti…

Dabar čia praleisiu argumentuotą prelegentų kalbų analizę (ji kraustysis į rašomą knygą), bet pateiksiu trumpus pirmus įspūdžius. Jeigu pradėsite man aiškinti, kad tai nekorektiška, tai neskaitykit. Aš atėjau dalyvauti rinkimuose, t.y. konkurencinėje kovoje, ir vakar galų gale suvokiau, kad atėjo laikas pereiti į kitą diskusijų stadiją, nes kitaip rinkimai mirs vos gimę.

Taigi…

Šalia manęs nuolat savo planšetinuke tapšnojęs ir iš anksto užsirašytas mintis mėtęs Gitanas Nausėda prieštaravo pats sau: jei atsakydamas į vieną klausimą liepia viešąjį sektorių „liesinti“, tai po to jau siūlo viešąsias išlaidas didinti tai tam, tai anam.
Kalbose nėra ryšio su anksčiau jo paties skelbtomis rinkimų tezėmis.
Išrinktas darys (tiksliau nedarys nieko, bet pasirašinės) ir kalbės taip, kaip dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje rašė ekonomikos vadovėliai, t.y. verks dėl finansinio sektoriaus bėdų, kovos už konkurencingumą (Lietuvos ūkio struktūros ir jos ekonominio modelio kontekste tai reiškia, jog reikalaus pigios darbo jėgos); toliau varys valstybę į žemų algų ir „pažadinės“ (nuo žodžio pažadas) „gėrovės“ [dažnai mąstau, ar tai nuo žodžio gėris ar nuo žodžio gerti (iš nevilties)] valstybę.

Akademinis politologų klubas nepastebi jokių prieštaravimų, jokio atotrūkio nuo modernios ekonomikos/politikos dilemų, nes jiems tuose debatuose įdomūs tik jie patys, jei ką. O klausimų turinys ir struktūra nesuteikia galimybės manyti, kad jie ilgai mąstė, kaip pasaulis pasirodo Lietuvos politikoje ir ką tai reiškia skelbtos debatų temos kontekste.

Bendrai imant, Gitanas Nausėda yra žavus, klasikinis buitinio populizmo etalonas: kalbėsiu bile ką, kad tik išrinktų; esu gražus pats sau, turiu vieną kitą kostiumuką, moku frazes, kurios maloniai šildo naivias nuo buities privargusių moteriškių širdis ir nukelia jas į tolimą stiklinių pilių miškuose rojų. Kai anos supras, kad ir vėl apgavo, eilinis Bartusevičius jau rašys memuaras apie tai, kaip „su almut… tfu Daina nešiau gėles eilinei karalienei“.

Naglis Puteikis kalba it iš trumpojo populizmo katekizmo: žmonių valia yra viskas, įstatymas – palauks, tarėjai, vaikus skriaudžia, etc. etc. etc. Kada nors vėliau – plačiai. Nepyk, Nagli, labai nuspėjama, labai nekoherentiška (žmonių kalba, jokio ryšio su tuo ar kitu metu aptariamu objektu); nuobodu.

Arvydas Juozaitis labai iškilus. Labai malonus. Nuosekliai remia naująją moderniąją pastarųjų metų populizmo atmainą, tiesa, šiuose debatuose kalba itin aptakiai, o sakinių formulavimas toks, kad ką jis vis dėlto nori pasakyti, būtų galima išsiaiškinti tik patikslinus ir paprašius atsakyti į papildomus klausimus.

Klausti, žinoma, niekas nesivargina. Jaunieji politologai savo galvose šimtąjį kartą svarsto galai žino kada susiformuluotus klausimus.

Bendrai imant, Arvydas Juozaitis yra labai rimtas šių rinkimų žaidėjas, nes geriausiai atspindi naująją vakarietiško populizmo atmainą, kuri akcentuoja demokratijos, o ne teisės viršenybę. Pernelyg akcentuodami asmenybę, esame įpratę nematyti už jos stovinčio laikmečio. Tai atsimerkime ir pradėkime klausyti. Tiesa, jaunųjų politologų klausos aštrumu abejoju.

Kai stoviu šalia, mąstau, o ar Arvydas (pagal seną pažintį vadinu vardu) pats patektų į istorijos klaidų sąvadą? Gaila, sužinoti istorijos atsakymo jau nepavyks – istorija tokia lėtapėdė…

Ingrida Šimonytė, kaip visada, buvo dalykiška, racionali, pakankamai tiksli ir nuspėjama. Deja, kaip ir visi vakarykščių debatų dalyviai (skiriu ir sau, jei ką) dažniausia tiksli nuobodžiai.

Kam iš tų pretendentų Lietuvos pelenai beldžia į širdį…

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
33 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
33
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top