maldeikiene.lt | 2015 m. balandžio 1 d.
Praėjusią savaitę [kovo 26 d. – red. past.] palaidotas Singapūro patriarchas Lee Kuan Yew (李光耀) – valstybės vyras, sugebėjęs gūdų provincijos užkampį paversti pirmaujančia pasaulio valstybe. Jis buvo ir Singapūro kūrėjas, ir pirmasis jo premjeras, ir kontraversiška asmenybė, per ilgą savo 91 metų gyvenimą sulaukusi tiek liaupsių, tiek griežtos kritikos.
Lietuvoje irgi kartas nuo karto pasigirsta balsų (net nežinau, kodėl, bet dažniau jie skambėjo iš bankų ekonomistų, konkrečiai Nerijaus Mačiulio bei Violetos Klyvienės, lūpų), kad Singapūro ekonominis socialinis modelis būtų labai patrauklus Lietuvai. Kiek supratau, esminė priežastis – geras, tiksliau turtingas, gyvenimas, kurio kaina – prarasta mąstymo, žodžio, asmens laisvė.
Pirmas ir bene įdomiausias klausimas: kiek vadinamasis „švelnus“ Lee Kuan Yew autoritarizmas, kuris akivaizdžiai ribojo šalies piliečių laisvę, lėmė Singapūro ekonominio modelio sėkmę?
Prieš ieškant atsakymo, vis dėlto, manau, vertėtų paminėti esminius Lee Kuan Yew filosofijos ir vadinamojo Singapūro socialinio modelio bruožus. Ši šalis jau senokai yra virtusi paminklu turtėjimui: turtingieji čia išskirtinai turtingi, o vargšai – išskirtinai pasiturintys.
Nors praktiškai viskas prasidėjo 1959 metais, kai Lee Kuan Yew tapo pirmuoju šalies ministru pirmininku, pagrindą tokiai karjerai padėjo teisės studijos Kembridže, palankumas fabijaniškajam socializmui (čia valstybei teikiamas jungiantis, organizuojantis ir aptarnaujantis vaidmuo) bei 1954 metais įkurta Liaudies veiksmo partija, jungianti demokratinį socializmą su nacionalizmu.
Lee Kuan Yew nubrėžė labai aiškų ir ganėtinai unikalų (nors kai kuriais bruožais panašų į ekonominį modelį, tuo pat metu pradėtą plėtoti Taivane) šalies vystymosi modelį. Numatyta, kad šalis turi būti atkurta valstybės sąskaita, įstatymu buvo nacionalizuoti dideli žemės plotai, vėliau virtę socialiniu būstu ir infrastruktūra – keliais, mokyklomis, ligoninėmis. Per 1965–1995 metus Singapūro ekonomika kasmet augo apie 9 proc., o pajamos vienam žmogui apie 7 proc. per metus, tad dvigubėjo kas dešimtmetį. Per tą laiką BVP padidėjo nuo 1 mlrd. JAV dolerių iki 86 milijardų dolerių.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.