maldeikiene.lt
2013 metų balandžio 8 dieną pasaulis neteko vienos didžiausių savo XX amžiaus dukterų, kurią vieni beatodairiškai mylėjo, matydami joje įkvėpimo švyturį, kiti – lygiai taip aistringai nekentė. Jau vien tas faktas, suskaldęs ne tik britus, bet visą žmoniją (abejingų neliko niekur…), yra išskirtinės asmenybės bruožas. Ir tikrai ši bakalėjininko-paštininko – ironiška, nors plačiai aiškinama, kad ji užaugo smulkaus verslininko šeimoje, jos tėvelis lygiai tiek pat buvo ir valstybės tarnautojas, o jo parduotuvėlė buvo ir miestelio valstybės pašto skyrius – dukra su visada ką tik „sufrizuota“ galva ir rankinuku rankose sukūrė pasaulį, kuriame vis dar (dabar ir mes) gyvename.
Nesu „geležinių ledžių“ gerbėja, bet ši Geležinė ledi mano galvoje visada buvo išskirtinė. Septintą aštuntą dešimtmetį pasirodęs ir palaipsniui įtaką stiprinęs monetarizmas ir Miltono Friedmano idėjos (kurios suformavo Margaret Thatcher ekonominių pažiūrų pamatą) Sovietų sąjungoje buvo tabu. Vis dėlto Maskvos universiteto sienose pačioje aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ta draudimų sistema jau neveikė, buvo aptariamos pagrindinės idėjos, M. Friedmano straipsniai skaitomi ir nagrinėjami. Tos diskusijos – viešos ir „virtuvinės“ – dar labiau sustiprėjo, kai M. Thatcher įsitvirtino Britanijos ministrės pirmininkės kėdėje (ji vadovavo kabinetui nuo 1979 iki 1990 metų), o JAV prezidentu 1981 metais tapo R. Reaganas. Šių žmonių, inspiruotų M. Friedmano idėjų, pastangomis keitėsi pasaulis, ir viltis, kad tas pasaulis neša laisvę, buvo įkvepianti. Galiu drąsiai pasakyti, kad visa ta mano kartos dalis, kuriai patiko mąstyti apie pasaulio tvarką ir netvarką, užaugome pavergti elegantiškos M. Friedmano ironijos, energingai džiugios R. Reagano retorikos ir naikinančio M. Thatcher sarkazmo. Meilė buvo jaunatviškai nekalta ir labai aistringa… Tikros meilės nesibaigia, taigi ir dabar, kai jau visi šie žmonės išėjo (Reaganas – 2004 metais, Friedmanas – 2006 metais), aš juos lygiai taip pat aistringai myliu, ir jau prieš kelias širdyje džiugu, kai žinau, kad tuoj skaitysiu paskaitą, atrodytų, nuobodžia ir rimta tema: „Monetarizmas. Jo politiniai pavidalai“.
Vis dėlto po trisdešimties metų meilė, jei ji tikra, yra gerokai ramesnė ir gilesnė, tad ne tokia džiugi ir svaiginanti, o aistra apkartinta gyvenimo pamokų ir tiek savo, tiek meilės objekto trūkumų suvokimo. Tiesiog gyveni žmogus ir supranti, kad gyveni ne tiesai, o tik sielos ir proto klaidžiojimui jos ieškant ir niekada nerandant kelio pabaigos.
Šis mano tekstas (parašytas 2013 metų balandį) buvo mano paskutinis meilės ir gilios pagarbos M. Thatcher ženklas, kuris, tikiuosi, tiems, kurie norės, padės suprasti, ko troško, ką darė ir ko pasiekė ši moteris prieš trisdešimt metų apsukusi pasaulį. Žinoma, apsiribojau ekonomika.
__________
Labai mažai kas gali pasigirti, kad jo vardu būtų vadinama ištisa ekonominė politika. Thatcher tokios garbės nusipelnė. Ji pati 1986 metų kovą Konservatorių taryboje sakė, kad tetčerizmas – tai liaudies kapitalizmas, kuris „vyrams ir moterims iš gatvės, suteikdamas nuosavybę, teikia galią ir leidžia eiti aukštai pakelta galva“. Apie kokią nuosavybę kalbėta?
Thatcher „liaudies kapitalizmas“ apėmė tris skirtingas nuosavybės revoliucijas: platesnę privačią būstų nuosavybę, platesnį dalyvavimą akcijų rinkoje ir verslininkystės ekonomiką, kuri remiasi didesne smulkaus verslo dalimi ir vadinamąja privačia praktika, darbu sau. Pirmoji, iš esmė nelabai sudėtinga socialinė revoliucija prasidėjo pirmosios Thatcher kadencijos metu, kitos dvi – antroji siauresnė, nei pradžioje tikėtasi, ir esminė bei viską pakeitusi trečioji – jau jos valdymo antroje pusėje. O dabar iš eilės.
Savivaldybių būstų pardavimas juose gyvenantiems žmonėms prasidėjo iškart po to, kai 1979 metais konservatoriai laimėjo rinkimus ir Thatcher tapo šalies premjere. Iki 1983 metų buvo parduota pusė milijono savivaldybių būstų. Dėl savo išankstinio nusistatymo ir principų Thatcher buvo įsitikinusi, kad ta ar kita forma valstybei priklausantys būstai turėtų būti uždrausti. Ji nuoširdžiai tikėjo, kad municipalinis gyvenamasis plotas kuria socializmo pamatus, gimdo vandalizmą, išlaikytinių dvasią bei nusikalstamumą. Savo atsiminimuose Thatcher yra minėjusi, kad valstybė privalo atsisakyti būstų ir jų valdymo „taip skubiai, kaip tik įmanoma“. Būdama kabineto vadovė, ji iš tiesų padarė visa, kas įmanoma, kad tokios valstybės turto rūšies būtų kiek įmanoma mažiau. Kita vertus, ji nuoširdžiai tokiu būdu manė nušausianti du zuikius vienu šūviu: ir tauta bus savininkė, ir vyriausybės išlaidos sumažės.
Per vienuolika metų Thatcher kabinetas pardavė apie 1,5 mln. būstų, kurie šalies iždą papildė 28 mlrd. svarų. Privatizavimo mastas viršijo net tokių gigantų, kaip British Telecom ir British Gas pardavimų apimtis kartu paėmus. Vis dėlto galutiniai rezultatai nebuvo vienareikšmiški.
Kai kurios šeimos, kurios, ypač proceso pabaigoje, susiviliojo pigiais kreditais, dešimtojo dešimtmečio pabaigoje smogus ekonominei krizei ir padidėjus infliacijai, pamatė, kad nepajėgia dengti kasmėnesinių mokėjimų. Kadangi tuo metu ir būstų kainos nukrito iki realesnio lygio, tai daugelis suvokė, kad gyvena namuose, kurių reali vertė mažesnė nei jų būsto paskolos vertė. Per kitus penkerius metus romantiška svajonė apie nuosavybę daugeliui žmonių virto … atimtu būstu.
Kita vertus, aišku, kad geriausi savivaldybių namai atiteko ambicingiausiems, geriausiems nuomininkams, tuo tarpu būstai ne tokioje malonioje apsuptyje sutraukė problematiškas šeimas ir bedarbius. Galiausiai paaiškėjo, kad priešingai nei tikėtasi, socialiniai skirtumai paaštrėjo, ir išaugo dalis tų nuomininkų, kuriems reikėjo pašalpų.
Problema tapo ir tai, kad savivaldybės nebestatė naujų būstų vietoje parduotųjų, sumažėjo bendras savivaldybių nuomojamas plotas. Devintojo dešimtmečio pabaigoje privačiame sektoriuje labai pabrango būsto kainos. Taigi, tuo metu, kai šalyje buvo beveik 3 mln. bedarbių, tragiškas prieinamo būsto stygius daugelį išvarė tiesiog į gatvę. Tai buvo pati rimčiausia neigiama Thatcher populiariosios būstų politikos pasekmė, kurios pati Thatcher ryžtingai nematė.
Thatcher „liaudies kapitalizmas“ apėmė tris nuosavybės revoliucijas – privatų būstą, dalyvavimą akcijų rinkoje ir verslininkystę, paremtą smulkiu verslu ir privačia praktika. Nors būtent privatizacija buvo Thatcher politikos arkliukas nuo pirmos dienos, kai ji 1979 metais užėmė premjero postą, tačiau platesnio masto realūs veiksmai nusikėlė į antrąją kadenciją.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.