2015 metų kovo 22 diena.
Antroji nuoseklesnio darbo savaitė buvo skirta (1) esminių savo, kaip būsimos Vilniaus miesto Tarybos narės, pareigų ir teisių aiškinimuisi ir bandymui jas suvokti; (2) pastangoms atgaivinti teorines žinias apie bendrąjį gėrį bei privataus ir bendrojo gėrio takoskyros gilesniam apmąstymui.
Žinoma, apie savo būsimą darbą kalbėjau su keletu žmonių, kurie ta ar kita forma susiję su Savivaldybėje sprendžiamais klausimais. Matyt, čia vertėtų paminėti pokalbius su Rasa Žemaite, atstovaujančia Aktyvių mamų sambūriui. Plačiau apie juos parašysiu šiek tiek vėliau, jau po to, kai susitiksime akivaizdžiai ir aptarsime, kokiu būdu konkrečiai galėčiau padėti šios ir/ar kitų šeimos interesams atstovaujančių susivienijimų veiklai Vilniaus taryboje ir Savivaldybėje.
Tad vos plačiau ir iš eilės.
Žinoma, galima sakyti, kad sutikdamas tapti rinkimų sąrašo dalimi privalai suvokti savo būsimų kompetencijų ribas. Vis dėlto tarp abstraktaus panašių būsimos veiklos rėmų supratimo ir gilesnio jų suvokimo bei (ir tai gali pasirodyti sudėtingiausia) įvairių veiklų derinimo yra nemenkas atotrūkis, tad vien ganėtinai ilgo 76 puslapių Vilniaus miesto Savivaldybės Tarybos veiklos reglamento pradinės analizės neužteks. Teks ir naujų teisinių žinių paieškoti, ir dar ne kartą nagrinėti visus 61 reglamento straipsnius.
Ketvirtadienį mačiau pradinį būsimos koalicijos darbų planą. Kol kas tik darbo pradžia, tad čia bandyti plačiau jį nagrinėti būtų nerimta ir neprasminga. Vis dėlto žinant, kad Vilniaus Taryboje daugumą turi Liberalų sąjūdžio žmonės, o jų iškeltas kandidatas vadovaus miestui kitus ketverius metus, jau dabar galima prognozuoti vieną labai rimtą įtampos židinį. Kalbu apie santykį tarp šios partijos deklaruojamo siekio maksimaliai privatizuoti viešąsias miesto paslaugas ir tų paslaugų turinyje slypintį bendrojo gėrio pradą. Kitaip sakant, bandyti pradėti kalbą apie tai, kaip platesnio masto privatizacija gali paveikti viešųjų paslaugų apimtis ir jų prieinamumą visiems miesto gyventojams.
Jau vien tai, kokios rimtos paramos sulaukė liberalų kandidatai per rinkimus, rodo, jog spaudimą dėl efektyvesnio viešųjų paslaugų teikimo ir miesto pinigų valdymo palaiko ne tik verslas, bet ir daug miesto gyventojų. Rinkėjai remia partijas, kurios kalba apie mažesnius mokesčius, tiesa, jie tuo pat metu tikisi, kad viešosios paslaugos bus plėtojamos ir nenori taikytis su prasta jų kokybe, menku paslaugų teikėjų lankstumu ar jų neatsakingu elgesiu.
Tad anksčiau įprastas viešojo administravimo modelis, kai gyventojai gali tikėtis sulaukti standartinių paslaugų, kurias teikia įprastos institucijos, neišvengiamai kinta. Tarkime, tikėtina jog daug palankumo sulaukė ir sulauks Liberalų sąjūdžio pasiūlymas darželių grupes organizuoti namuose, kur viena ar kelios moterys prižiūri keleto vaikų grupę (priešingai įprastiems standartiniams darželiams).
Tiesa, bent jau aš nenorėčiau, kad mano anūkas lankytų tokią grupę, nes tai tiesiog vaikų priežiūros, o ne jų ugdymo institucija, – nelabai tikiu, kad ta viena moteris ir vaikus pasaugos, ir juos pamaitins, ir dar suteiks jiems įvairių kompetencijų.
Įtampa tarp privataus pelno siekio ir viešojo intereso nėra vien teoretikų „išmislas“, kaip kartais bandoma aiškinti. Esminė viešųjų paslaugų savybė yra ta, kad šalia to ar ano tiesioginio tikslo, jos visada bando apimti platesnių tikslų lauką, nei verslas, kuris siekia pelno. Viešųjų paslaugų teikėjai normaliu atveju ne pelnu domisi, o remdamiesi tam tikru etiniu kontekstu vykdo platesnius ekonominius ir socialinius miesto (šalies) darbus. Priešingai, nei privatus verslas, jie atskaitingi ne savininkams (akcininkams), o miesto gyventojams (visuomenei).
Rinkos fundamentalizmo ideologijoje viešųjų paslaugų privatizavimas gali iškreipti pačią viešųjų paslaugų esmę ir įprastas jų teikimo formas. Taip gali būti išplautas esminis tokių paslaugų turinys ir jos teliktų vien tik dar viena komercinė paslauga.
Kodėl apie tai kalbu? Priežastis labai paprasta. Manau, jog daugelis jau anksčiau miestą kamavusių bėdų ir įvairių realių ir menamų skandalų ir buvo pagimdyti privatizavimo, kuris aiškiai neapibrėžė skirtingos privačių ir viešųjų paslaugų esmės.
Čia, matyt, dar daugkart apie tai bus kalbama ir svarstoma, ieškant skirtumų, prieštarų ir sutarimų. Dabar vos keli klausimai, kuriuos vėl ir vėl klausime savęs ir vienas kito. Kokias konkrečiai viešąsias paslaugas privatizuosime? Kas atsitiks, jeigu tas paslaugas teikiantis asmuo bankrutuos? Ar tai automatiškai reikš, kad paslaugų teikimas grįžta miestui? Kas tokiu atveju dengia susidariusius nuostolius? Ar negali atsitikti taip, kad miestas perka privačias paslaugas, mokėdamas kainas, kurias nustato tik verslas sulig savo apetitu?
Pabaigoje siūlau paskaityti mano dar 2013 metų pavasarį parašytą ir Margaret Thatcher skirtą tekstą. Daug galvojau apie šios ypatingos politikės gyvenimą ir mąsčiau apie jos darbus, tarpe jų – ir premjerės aistrą privatizavimui. Mylime ją ar jos nekenčiame, skirtumas menkas – svarbiau tai, kur jos politinė veikla nuvedė Didžiąją Britaniją. Atsakymai nevienareikšmiški.
Bet nevienareikšmis ir pats gyvenimas, ar ne?
—————————
Bet kokių jūsų klausimų laukiu TIK bloge. Facebooke į klausimus neatsakinėsiu. Tai neįmanoma tiesiog fiziškai. Kaip ten bebūtų, darbas miesto Taryboje yra visuomeninė veikla.
Pirmąjį A. Maldeikienės įrašą skaitykite ČIA.