Gegužės pabaiga – birželio pradžia sutampa su paskutiniosiomis semestro savaitėmis, sesija, egzaminais ir bakalaurų darbų gynimais, kurie suėdė marias laiko, tad darbas Taryboje (pasisekė, kad nebuvo jokių posėdžių) virto techniniu daugybės dokumentų skaitymu (vartymu) bei jų aptarimu su frakcijos kolegomis.
Tiesa, jau praėjusios savaitės pabaigoje situacija pasikeitė, nes vėl išlindo mokyklų tinklo pertvarkos klausimai, na o ši savaitė ketina tapti tikru posėdžiavimo paradu: net du stebėtojų tarybos susirinkimai, Ekonomikos ir biudžeto bei Kontrolės komitetų posėdžiai, Peticijų komisijos posėdis, na o vainikuos visus tuos skaitymus, aiškinimusis, kalbėjimus miesto tarybos posėdis šį trečiadienį. Taigi, šįkart savaitės darbų apmąstymai virs mažiausiai dviem tekstais.
Kita vertus, po savaitės bus jau du mėnesiai, kaip dirbu miesto taryboje, tad vis labiau aiškėja atsakymas į klausimą, kodėl, bendrai imant, Lietuvoje taip žiauriai negerbiami politikai ir kodėl esame tauta, nesuvokianti savo galių, o gyvenimo ir išgyvenimo problemas itin dažnai (gerokai dažniau, nei dauguma Europos šalių) sprendžiame patyčiomis, destruktyviomis savižudybėmis ir emigracija.
Atsakymas komiškai paprastas: mes net neįtariame, kad politikų darbas yra politika (lygu politikavimas ir argumentų, kurie turėtų pagrįsti atstovaujamos gyventojų grupės interesus, paieška) bei moralės dilemų svarstymas ir galimų sutarimų bei kompromisų paieška. O tai reiškia, ir visuomenės nelygumų, konfliktų, baimių mažinimą.
Nėra dienos, kad kas nors įvairiausiomis aplinkybėmis švelniai, atsainiai ar net piktai nepatartų imtis darbo, o ne politikuoti. Dar daugiau: pirmadienį Ekonomikos komiteto posėdyje prabilus apie tai, kad vienas iš aptariamų dokumentų pakerta esmines žmogaus laisves, vienos iš liberalų (sic!) partijos narys atsainiai pareiškė, jog „skambūs žodžiai“ jam neįdomūs, mat jis bevelijąs kalbėti apie praktinius dalykus. Tikiuosi, kad anie praktiniai dalykai nėra vien tikrovė, įžeminta skambiame monetų žvangesy.
Tas „nepolitikavimo“ akcentas, kai kalbama apie politikus, yra toks gajus, kad, tarkime, Žirmūnų gimnazijos direktorius Edmundas Grigaliūnas platina Tarybos nariams raštą dėl miesto mokyklų pertvarkos ir grūmoja: „reikalaujame nepolitizuoti švietimo procesų ir nepriimti neteisėtų sprendimų; […] mokyklų tinklą kurti teisės aktų nustatyta tvarka“ ir t.t. ir t.t.
Norisi paklausti Žirmūnų gimnazijos direktoriaus, ar jam teko kada mokytis logikos: teisės aktus juk priėmė politikai, ne ateiviai, tai kodėl tie politikai nebegali svarstyti ir priimti kitų aktų? Juolab, kad kitame sakinyje jau aiškinama, jog būtina siekti teisingumo švietimo sektoriuje ir lygių galimybių visiems Vilniaus vaikams ir demokratinių procesų Lietuvoje užtikrinimo. O gal, gerb. p. Grigaliūnai, jūs tiesiog esate tas, kuris išlošė iš anksčiau priimtų sprendimų ir dabar nenorite sutikti su tuo, kad ir kiti gali turėti savo poreikių bei interesų? Juolab kad labai aiškiai pastebite, jog suteikus kelioms mokykloms ilgosios gimnazijos statusą, „toliau bus fiksuojamos tuščios mokymosi vietos miesto keturmetėse gimnazijose“, o tai jau reikštų, kad kai kurios prastesnės gimnazijos nesurinks pakankamai vaikų?
Dabar, plačiau neaptariant paties švietimo tinklo ir to, kaip jis tenkina vaikų ir šeimų poreikius, tiesiog noriu priminti Vilniaus miesto bendrojo ugdymo įstaigų vadovams (jie kreipimosi iniciatoriai), kad taip proteguosiu (jūsų žodis, kuriuo bandote pažeminti politiką, nors būtent tai ir yra jo darbo turinys) tas idėjas, mintis ir tuos veiksmus, kurie atitinka ne jūsų norus, o pageidavimus tų, kurie mane rinko.
Primenu: žmonės įvairūs, gerbiami vadovai, o jūs ne dievai, kurie žino tiesą. Tad ir ateityje atsižvelgsiu ne tik į tai, kas susiklostė, o ir į tai, kaip tai, kas jau susiklostė ar klostosi, gali paveikti miestą ir visuomenę ateityje. Ir į tai, kas, manau, yra teisinga vaikų atžvilgiu: vaikams reikia galimybių, o ne kartą ir visiems laikams aptvertų gardų. Jei mano darbas bus netinkamas, manęs tiesiog neišrinks kitą kartą, tačiau kol kas neturite jokios teisės aiškinti man, ką ir kaip turiu daryti, nes skamba panašiai, kaip mano patarimas jums nemokyti vaikų. O toks patarimas, sutikite, rodytų, jog nesuvokiu jūsų darbo esmės, tad bent jau nedemonstruokite, kad nesuvokiate manosios.
Politiškai neįgalus protas jam palankius sprendimus arba tuos sprendimus, kuriuos jis suvokia, kaip jam palankius, linkęs pateikti kaip galutinę tiesą: neturint argumentų, nemokant kalbėti moralės filosofijos, žmogaus teisių kategorijomis ir įstatymų kalba, negebant analizuoti ir ieškoti prieštarų bei jų sprendimų, lieka viena galimybė — įrodyti, kad politikos, kuri ir yra visų minėtų dalykų visuma, nėra ir būti negali, nes yra kažkur kažkada priimti sprendimai, kurie pasirodo kaip galutinė tiesa.
Kad visi šie svarstymai nėra vien teoriniai išvedžiojimai, puikiai parodo praėjusios savaitės susitikimai Levo Karsavino mokykloje. Tai mokykla netoli Spaudos rūmų, kurioje dėstoma rusų kalba, bet mokykla turinti savitą, per ilgus metus išpuoselėtą mokymo idėją. Vaikai, lankantys šią mokyklą, lietuvių kalbos mokosi gerokai rimčiau ir nepalyginamai plačiau nei kitose panašiose mokyklose. Jau pirmoje klasėje jie paima į rankas „Pupą“ (tai elementorius vaikams iš lietuviškų mokyklų). Nuo penktos klasės kai kuriuos dalykus mokosi lietuviškai, kol galiausiai baigiamosiose klasėse dauguma dalykų dėstoma lietuviškai. Vaikai visiškai integruojasi į šalies gyvenimą.
Man Levo Karsavino mokyklos modelis labai patinka, ir, manau, jis galėtų būti plačiau taikomas. Bet štai tinklo pertvarkai tai nepatinka ir netinka, ir ta tinklo pertvarka (kitaip sakant, Savivaldybės biurokratai ir… taip, taip, politikai, kuriems dėl vienų ar kitų priežasčių toks modelis ir tokia mokykla netinka) reikalauja, kad baigę dešimt klasių vaikai žygiuotų į kitas rusiškas gimnazijas, o tai reiškia – kalbėkime tiesiai šviesiai – nebesimokytų lietuvių kalba. Jums tai patinka? Man – ne. O kad mokyklos pasiekimai mokant lietuvių kalbos puikūs, rodo ir tai, kad jie gali pasigirti mokiniais, gavusias iš valstybinio lietuvių kalbos egzamino šimtuką.
Ankstesnė Taryba praėjusių metų pabaigoje nutarė, kad Levo Karsavino mokykla nebegali formuoti 11–12 klasių. Vaikai netenka galimybės puikiai išmokti lietuvių kalbą, o dėl tokios galimybės bent jau kai kurie tėvai juos ir leido į šią mokyklą. Patarimas vaikams mokytis lietuviškoje mokykloje irgi nesąžiningas, mat tada jie plačiai nebesimoko gimtosios rusų kalbos ir jos išskirtinės literatūros.
Šalia esančias rusų gimnazijas proteguoja Rusų sąjunga, tad logiška būtų manyti, kad A. Zuoko administracijai reikėjo balsų ir ji nesigilino į konkrečias Levo Karsavino mokyklos aplinkybes. Bėdos čia nematau, tačiau dabar turiu galimybę ir imuosi proteguoti kitokį, man labiau priimtiną, ugdymo modelį. Visuomenės galia yra ne unifikacijoje, o įvairovėje.
_______________________________________
Pastabų ir klausimų laukiu savo tinklaraštyje. Jau kitą savaitę imsiuosi nuosekliai atsakinėti į jūsų čia pateiktus klausimus bei ta ar kita forma bandysiu pagrįsti ir plačiau paaiškinti tas savo pozicijas, kurios sulaukia jūsų nepasitenkinimo ar nepritarimo.