Skaičiau įvairių komentarų Veidaknygėje ir žiniasklaidoje apie pirmąją naujosios Tarybos darbo dieną. Visus juos tiksliausiai apibendrino „Dviračio žinios“: „Nuobodus, nuobodus pirmasis Vilniaus miesto tarybos posėdis. Kur dingo Bordžijų vertos aistros, papirkimai, pagrobimai, nunuodijimai, meilės trikampiai? Anksčiau Tarybos narius rišdavo prie lovos su izolenta kaimo turizmo sodybose, strigdindavo liftuose su atimtais mobiliais telefonais, plukdydavo upe, o dabar… Liūdesys prie Baltojo tilto.“
Vertinant iš kitos, vidinės, barikadų pusės tragedijų tikrai nebuvo, vis dėlto buvo ir jaudulio (neprisieki gi kasdien žmogus ranką ant Konstitucijos padėjęs, net jeigu priesaikos tekstas reikalauja itin paprastų dalykų), ir naujų patirčių (pirmąkart gyvenimo dirbau Balsų skaičiavimo komisijoje ir man tai kažkodėl, – gal todėl, kad priminė mokyklos laikus, – patiko), ir naujų pažinčių.
Nesu patyrusi įvairių reglamentų žinovė, nes labai pabrėžtinai visą savo gyvenimą stengiausi domėtis ne tiek forma (neneigdama jos prasmės), kiek turiniu. Bet manau, kad keletu atveju pirmame posėdyje būtent forma nugalėjo turinį.
Neturiu absoliučiai jokių prieštaravimų nė vienai vicemero ar Administracijos vadovės kandidatūrai ir už visus šiuos žmones balsavau, vis dėlto opozicijos ne kartą primintas prašymas Tarybos nariams pateikti bent jau apibendrintus kandidatų CV, mano galva, buvo visiškai pamatuotas ir logiškas. Jeigu tokių pristatymų stygius nebuvo kažkaip planuotas (o manau tikrai ne), ateityje jo tikrai reikėtų vengti. Būtų tikrai puiku, jeigu apie visas kandidatūras į rimtesnes pareigas galėtume susipažinti nors prieš savaitę, nes tai leistų pamąstyti ir apie kandidato kompetencijas, ir sužinoti apie jį šiek tiek daugiau.
Kita vertus, toks labai greitas tempas, kuriuo tvirtinami naujos kadencijos atsakingi pareigūnai numatomas ir ateinančią savaitę. Jau trečiadienio posėdyje numatyta svarstyti 17 klausimų, tarp jų – ir tokius svarbius, kaip savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojų (-o) skyrimas, tarybos komitetų ir jų sudėties tvirtinimas, savivaldybės kontroliuojamų akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių stebėtojų tarybų sudėčių tvirtinimas. Norėtųsi tikėti, kad diskusijos bus rimtesnės, nors jau vien tai, kad gautoje medžiagoje neminimi kandidatai kelia tam tikrų klausimų, kurių, mano galva, reikėtų vengti.
Trečiadienio posėdyje svarstymui bus pateikta ir visa eilė dokumentų, susijusi su švietimu. Bus siūloma atšaukti vos prieš porą savaičių priimtą dar vieną naują – eilinę – priėmimo į darželius tvarką bei spręsti kai kurias mokyklų tinklo optimizavimo užduotis. Ir štai šio pastarojo biurokratinio tinklo pinklėse radau įstrigusią vieną žuvį, kuri, labai rimtai galvoju, turėtų būti paleista į laisvę.
Kalbu apie Vilniaus Tuskulėnų vidurinę mokyklą, kurią savo senu vilnietišku įpratimu vadinu 31-ąja vidurine. Ta, kuri visada garsėjo dailės mokymu. Dabar mokykloje mokosi 990 vaikų (mokyklos projektinis pajėgumas 900 vaikų viršytas). Nuo pirmos iki paskutinės klasės jie gauna absoliučiai išskirtinį dailės ugdymą, mokosi ne tik piešti, bet ir skulptūros, keramikos, tapo freskas, per kelis dešimtmečius mokykloje susiformavo unikali ugdymo sistema, puikus mokytojų kolektyvas ir nevykdant jokių specialių apribojimų dėl vaikų parinkimo į mokyklą ji puikiai dirba savo darbą. Sukurta unikali atitinkama mokymo bazė, mokykla turi net keramikos degimo krosnis ir panašiai. Net pagal bendruosius mokyklų reitingus – tai viena geriausių Vilniaus mokyklų (jei nevertinsime tų, kurios turi specialią atranką).
Sužinojusi, kad ši mokykla netenka teisės rinkti 11–12 klasių (dabar veikia 5 klasės ir mokosi apie 150 vaikų), pati suradau mokyklos vadoves ir pasidomėjau, kas vyksta. Perskaičiau 15 įvairių dokumentų: jie prieštaringi, tačiau iš esmės manoma, kad mokykla dėl išskirtinių savybių turi išlikti, tiesa, po vienu stogu talpinant dvi mokyklas. Išklausiau buvusio Tarybos nario, o dabar vicemero Valdo Benkunsko kalbą Tarybos posėdyje praėjusių metų pabaigoje [VST 2014 m. gruodžio 10 d. posėdis, klausyti nuo 8.37 min.], kai jis azartiškai aiškina, jog jo TS-LKD frakcija nuosekliai palaiko mokyklos išsaugojimą. Radau ŠMM sutikimą, kad mokykla būtų išsaugota. Ir galiausiai grįžau prie teikiamo pasiūlymo, kad mokykla neturi teisės komplektuoti 11–12 klasių. Kodėl?
Tai buvo trumpa įžanga ir kontekstas, o dabar keli klausimai jums, merui ir sau.
Oficialus Vilniaus mesto puslapis penktadienį paskelbė, kad Vilniaus meras susitiko su ministru D. Pavalkiu ir aptarė jau dešimtmetį vykdomą ir nesibaigiančią Vilniaus mokyklų tinklo pertvarką. Abi pusės sutarė, kad reformą reikia baigti kaip galima greičiau (argumentai: tokie įstatymai, būtina pagerinti mokymosi kokybę ir subalansuoti moksleivių srautus mokyklose). Dar meras sako, jog „rūpinamės, kad mūsų vaikai gautų kokybišką išsilavinimą“.
Pirmoji problema – įstatymai nėra tai, kas gerina išsilavinimą, jie tik sąlyga, kuri gali suteikti galimybę gerinti išsilavinimą, bet gali ir, priešingai, sumenkinti ar net panaikinti tokią galimybę. Antrasis klausimas – dėl reformos esmės. Tai, jog reforma stringa jau dešimtmetį irgi nereiškia, kad ji turi būti aklai spartinama: priešingai, gal ji todėl ir stringa, kad tai yra reforma dėl reformos (na, kad biurokratai turėtų, ką veikti, ir visokie departamentų direktoriai būtų labai svarbūs). Tarkime, per penkias dienas apklausiau per 50 žmonių, tame tarpe – daug studentų, kurie ką tik baigė mokyklas, ir neradau NĖ VIENO kuris suprastų, kodėl reikia naikinti vidurines ir paversti jas gimnazijomis ir progimnazijomis. Beje, girdėjote, vykdant įstatymą Vilniuje turi atsirasti mokyklų, kur tose pačiose patalpose, kur dabar vienas direktorius ir pora pavaduotojų, dirbs du direktoriai ir komplektas pavaduotojų (taigi dvi administracijos), nes taip bus įvykdytas ĮSTATYMAS.
Apibendrinu, ką supratau: šalia esančios gimnazijos, visų pirma Šv. Kristoforo ir, atrodo, Senvagės mokykla, nesurenka vaikų, tai dabar Tuskulėnų vaikai turės ten persikraustyti, nes taip nori biurokratai ir kažkoks Įstatymas (kaip visada didesnis už bet kokį vaiką, logiką ir šalies ateitį).
Trečioji problema – jau politinė, nes ten, kur viešieji pinigai ir viešieji interesai, VISADA YRA POLITIKA. Liberalų noriu paklausti: o kaip rinka? Manau, kad vaikai ir jų tėvai renkasi Tuskulėnų mokyklą, nes ji patraukli ir konkurencinga, priešingai nei tos, kurios nesugeba pritraukti vaikų. Tai gal kaip tik jai reikia, jeigu jau ne atiduoti vaikus (nebetilps), tai nors netrukdyti, o ne jos sąskaita gelbėti tas mokyklas, kurios nesugeba pritraukti vaikų. Kur logika? Čia, kaip bežiūrėsi, nykus socializmas ir niveliacija, kurią, bent žodžiais, taip azartiškai neigiate???
Politiko darbas visada vienas: bendrauti su rinkėjais ir žiūrėti, kas vyksta iš tiesų. Leisiu sau manyti (bent kol neišgirsiu rimtesnių, nei matau ir girdžiu dabar, argumentų), kad skubus reikalavimas Tuskulėnų mokyklai nutraukti priėmimą į 11 ir 12 klases yra nenaudingas, pirma, ten besimokantiems vaikams, kurie pasirinko dailę ir labai ilgai ėjo tuo keliu, o dabar miesto vadovų rankomis jų darbas naikinamas. Antra, sprendimas prieštarautų mero žodžiams, kad jis už kokybišką išsilavinimą, nes konkrečiu atveju vaikai siunčiami į kitą mokyklą, kur nėra sudarytos sąlygos jų intelektui, gabumams ir specifiniams poreikiams ugdyti, priešingai, nei Tuskulėnų vidurinėje. Trečia, tai nenaudinga visuomenei, kuri praranda vaikus pasiruošusius studijuoti architektūrą, dizainą (šaliai, kuri orientuojasi į eksportą gyvybiškai būtina profesija), menus, modernias komunikacijas ir kitas šiuolaikines kūrybinių industrijų profesijas. Galiausiai, ketvirtas, mieste, kur daugeliui gyventojų sunkiai įperkamos privačios dailės pamokos (jos brangios), mažėja vaikų galimybės gauti nemokamą meninį ugdymą.
Tiesa, sprendimu tikrai būtų įgyvendintas vienas tikslas – subalansuoti moksleivių srautus, bet šiuo atveju tas siekis akivaizdžiai kertasi su, mano galva, svarbesniu – kokybiško išsilavinimo užtikrinimo – poreikiu.