Šiandien Seimo Biudžeto ir finansų komitete pristatydama 2017 metų biudžetą l.e. finansų ministrės pareigas Rasa Budbergytė labai logiškai išskyrė du rimčiausius šio valstybės finansų plano uždavinius: pirma, socialinės atskirties mažinimas; antra, valstybės gynimo išlaidų didinimas. Plėtodama pirmojo tikslo priemones, ji akcentavo neapmokestinamojo pajamų didinimo (NPD) iki 320 eurų dirbantiems žmonėms didinimą bei naująją to NPD apskaičiavimo tvarką, pabrėždama, kad siūlomi pasikeitimai esą „motyvuoja dirbti ir užsidirbti“.
Vis dėlto, paklausus, ar siūloma tvarka derinta su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir ar numatyti pokyčiai paramos šeimai, vaikų maitinimo, socialinio būsto įstatymuose, kurie mažesnes pajamas gaunančioms ar daugiau vaikų auginančioms šeimoms suteiktų galimybę ne deklaratyviai, bet realiai pasinaudoti šiomis numatomomis papildomomis galimybėms, atsakymo nesulaukiau. Dar daugiau, ministrė ironiškai patarė klausti tų, kam priklauso tai žinoti, šiuo atveju, kaip supratau, socialinės apsaugos ir darbo ministrės.
Įvertinkime faktus. Pakeitus NPD ribą bei jo skaičiavimo tvarką, minimalias ar kuklesnes pajamas gaunančios šeimos tikrai šiek tiek praturtėtų. Pačios ministerijos skaičiavimais, minimalias pajamas gaunantis Lietuvos gyventojas per mėnesį gali tikėtis apytikriai 18 eurų daugiau, kai šeimoje auga vienas vaikas, šeimos pajamos gali padidėti apie 24 eurus, o jei vienas žmogus augina du vaikus – pajamos padidėtų apytikriai 37 eurais. Dabar nesvarstykime, daug tai ar mažai; pažiūrėkime, ar tikrai ir neišvengiamai toks pokytis pagerins šeimos, kuriai žadama pagelbėti, gyvenimą.
Jeigu tokios dirbančios šeimos pajamos dėl dar kartą didinamo NPD išaugs, tai niekas negali užtikrinti, kad neatsitiks taip, jog realiai šios šeimos gerokai daugiau praras, nei gaus. Kodėl? Jeigu jų pajamos perkops kituose piniginiuose ir nemonetariniuose (tarkime, nemokamas maitinimas mokykloje ar socialinis būstas) paramos įstatymuose nustatytas ribas, tai šeimos praras nemokamą maitinimą arba bus pareikalauta, jog jos išsikeltų iš turimo socialinio būsto. Faktiškai gavę kelias dešimtis eurų, tos šeimos gali prarasti dešimtis ar net šimtus eurų. Beje, dėl pastaruoju metu jau padidinto NPD grasinimai iškeldinti iš socialinio būsto, netektos išmokos tampa masiniu reiškiniu, prislegiančiu būtent dirbančias, o ne iš socialinių išmokų gyvenančias šeimas.
Biudžeto ir finansų komiteto metu buvo visiškai akivaizdu, kad ministrė, beje, atstovaujanti socialdemokratų (sic!) partiją, ne tik nemato čia problemos, bet net padoriai nesuvokia, apie ką kalbama ir kokios panašių veiksmų pasekmės. Tik kam tada kalbėti apie tai, jog šitas biudžetas mažins atskirtį?
Antra vertus, valstybėje, kur pajamų ir galimybių nelygybė (atskirtis tik pasekmė) tapo pačia didžiausia problema, ėdančia šalies ekonomikos ateitį, vėl ir vėl raižyti ekonomiką it skiautinių apdangą, mažų mažiausia neatsakinga. Tai, jog biudžeto rengėjai, anapus finansinio stabilumo nesugeba įžvelgti realaus sektoriaus netolygios plėtros keliamų grėsmių, reiškia vieną: ekonomikos disbalansai, nepaisant ekonomikos augimo, ir politinis nestabilumas toliau didės. Tai, jog kabinetas šių procesų net nemato, politinį nestabilumą tik didina.
Kalbant paprasčiau, nesubalansuotas, socialiai pažeidžiamas biudžetas dar kartą signalizuoja žmonėms: jūs nereikalingi šitai šaliai, emigruokit. Skamba žiauriai? Ne, tiesiog realiai.