Rasa Kalinauskaitė
Šiemet prezidentės Dalios Grybauskaitės metinio pranešimo išvakarėse prezidentūra paskelbė įspūdingą pasiekimų sąrašą, pavyzdžiui: „Lietuvos ekonomikos augimas – vienas didžiausių ES“, „Apsaugoti socialiai pažeidžiamiausi žmonės“, „Apribotas oligarchų ir monopolijų piktnaudžiavimas“, „Mažėjantys emigracijos mastai“ ir t. t. Apie tikrąją Lietuvos padėtį prezidento rinkimų išvakarėse kalbamės su ekonomiste, dėstytoja ir publiciste Aušra Maldeikiene.
Kai atėjusi pasižiūrėti Naglio Puteikio programos pasakėte, kad atėjote, nes Lietuva yra labai didelėje bėdoje, prisiminiau, kaip prieš 3 metus dalyvavote Daukanto aikštėje vykusioje protesto akcijoje dėl vergiškomis sąlygomis Rokiškyje dirbančių „Lelijos“ siuvėjų… (prie prezidentūros akcija surengta, nes 2009 m. pabaigoje prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo AB „Lelija“ generalinę direktorę Genę Zaveckienę „Lietuvos metų verslininkės“ prizu – R. K.).
Kad tauta didelėje bėdoje, sakau jau gerus 15 metų, iš kurių 10 metų kalbu pakeltu tonu, agresyviai… Tiesa, dabar nusprendžiau daugiau nebesikišti į tuos procesus, t. y. ateityje aš kalbėsiu tik akademine kalba, rašysiu knygas. Nes iš tikrųjų traukinys jau prie Vievio – mes jau praradome šitą šalį. Mano įsitikinimas yra toks.
Kodėl? Mano profesija yra politinė ekonomija, nagrinėjanti sistemą ir jos struktūrą, kaip ji laikosi – visas pastatas. Tai galiu pasakyti: šitoje sistemoje yra labai daug gudručių, kurie gali labai gerai „prasisukti“. Ir dar išaiškinti šitai visuomenei, kad ji yra pati kalta. Pavyzdžiui, tokios tezės: jeigu daugiau dirbsite – tai daugiau ir turėsite. Išvažiuoja koks nors Avulis į Tenerifę ir iš ten per Kalėdų atostogas sako: mažai dirbate, daug švenčiate, dėl to blogai gyvenate… Jau nekalbant apie tai, kad tai yra matematiškai įrodoma nesąmonė (paima du rodiklius, kurie tarpusavyje nesusiję, ir taip pareiškia), cinizmas yra tai, kad jis tai rašo žmonėms, kurie per Kalėdų atostogas sėdi darbo vietoje.
Dvi Europos Sąjungos valstybes – Lietuvą ir Estiją – Europos Komisija išskyrė kaip pavyzdį, kaip negalima suvaldyti krizės, nes našta buvo permesta neturtingiausiems ir tiems, kurie nemoka gintis. Panašiai kaip šeimoje – jeigu muša moterį, jai svarbu parodyti, dėl ko ją muša… Blogai sriubą verda, blogai šluoja – kad ji jaustų, kad tikrai yra už ką jai duoti. Ar tą situaciją dar galima keisti? Aš nemanau, kad ji pasikeis – traukinys jau prie Vievio. Nes yra tam tikri mechanizmai, kai namo konstrukcija yra pažeista – tai tas pažeidimo laipsnis, mano supratimu, jau yra labai didelis.
Kokie netiesioginiai rodikliai tai rodo? Mes esame praradę didelę dalį darbingo amžiaus vyrų, kas visada yra didelis visuomenės potencialas. Visą visuomenės išlaikymo naštą esame permetę tiems, kurie gyvena skurdžiausiai. Žmogus, gaunantis 850 Lt minimalios algos, mokesčių sumoka 460 Lt, o turtingi žmonės mokesčius gali mokėti labai mažus, pvz., milijoną uždirbsi dividendais ir sumokėsi 150 tūkstančių… Sako – žiūrėkit, jie visi moka vienodai… Ne, jie nevienodai moka. Tam su minimalia alga lieka 850 Lt, ir moka jis 460 Lt. Tai procentas bus nepalyginamas – ne 15 procentų. Aišku, yra sugalvotas būdas, kaip kvailinti. Sako: minimali alga yra 1000 Lt. Tiktai pamiršta paminėti Sodrą… Tai čia tie patys mokesčiai. Iš tikrųjų minimali alga Lietuvoje yra 1310 litų, ir jeigu, kaip visame pasaulyje, kad ir toje pačioje Amerikoje, duotų į rankas 1310 Lt ir pasakytų, o dabar sumokėk 460 Lt, čia jau seniai būtų kilusi revoliucija. Tai buvo rastas būdas tą dalyką apeiti, sąmoningai ar nesąmoningai – kitas klausimas. Tai, kokio lygio yra ekonominių žmogaus teisių gynėjai, o šitą funkciją lyg ir turėtų atlikti profsąjungos, irgi rodo pažeidimo laipsnį: mes jų tiesiog neturime.
Ir tada kas pasidaro? Tie žmonės su labai mažomis pajamomis turi išlaikyti valstybę, nes jie sutempia didžiąją dalį. Jie turi išlaikyti visą socialinę struktūrą, ir toje struktūroje ta viešojo sektoriaus dalis, kuri yra nekorumpuota – neimantys kyšių gydytojai, bibliotekininkai, kuriems paprastai neduoda kyšių, nes jie dirba ne su deficitu, mokytojai, ypatingai tie, kurie neturi valstybinių egzaminų ir galimybės prisidurti per korepetitoriavimą, dėstytojai ir t. t. – šitie žmonės lieka užribyje. Ir jų skaičius yra labai didelis. Tarsi jie atliktų visuomenėje nereikalingą funkciją…
Visame pasaulyje apatiniai sluoksniai dėl progresinės sistemos apskritai nemoka valstybės mokesčių. Visada yra tokių specialybių, kur žmonės dirba paprastus darbus ir jiems daug nemokėsi. Tada per progresinę sistemą jie atleidžiami nuo didesnės valstybės išlaikymo dalies, jie išgyvena ir atlieka savo darbą. O pas mus nori, kad ir dirbtų, ir dar ištemptų valstybę… Anksčiau ar vėliau tokios sistemos griūva. Tai rodo viso pasaulio patirtis. Juk kas iš tikrųjų yra Ukrainos situacija? Aišku, dabar vyksta Rusijos intervencija. Bet kodėl ji atsirado?
Grįžkime į pradžią: tai yra sistema, kur žmonės nebeišlaikė. Ir mes turime prezidentę, kuri šaukia prieš oligarchus, bet ramiai nuvažiavo palaikyti oligarchei rankutės palatoje… Nes kas yra Tymošenko? Na, negali žmogus neturtingoje šalyje uždirbti milijardo – tarp kitko, iš Rusijos naftos produktų tranzito. Tai tipiška, klasikinė oligarchė. Biurokratai tokius supranta, nes jiems tokie oligarchiniai žmonės yra labai naudingi. Jie prie jų prisisiurbia, nes jie suformuoja tą palaikančią struktūrą. Ir čia visa problema – kiek biurokratai geba kvailinti visuomenę. Na, per įvairias paramos sistemas kažkurį laiką galima išlaikyti…
Manote, kad įvyks žlugimas?
Šiaip normalios šalys neleidžia, kad didžioji dalis žmonių nebegalėtų normaliai išgyventi. Jos fiksuoja tokius įtampos židinius. Kiekvienas sveiko proto sistemų teoretikas supranta, kad šalis negali per 5 metus prarasti virš 200 tūkstančių darbo vietų ir žmonių, nes tai yra grėsminga sistemai, ji tampa nebegyvybinga.
Bet mūsų valstybės vadovai atsistoja ir aiškina, kad viskas labai nuostabu. Brežnevui irgi viskas buvo labai nuostabu, po to jis numiro, truputį ne taip įkrito į karstą, o tada visa sistema žlugo. Tai čia taip pat yra žlugimas. Ir išorės priešams nepaprastai padeda mūsų valdžia, kuri nemato realių problemų… Juk tu gali matyti, kad Lietuvoje tos problemos egzistuoja, o gali rėkti, kad viską daro išorės priešai. Tai irgi labai sovietinė metodika: socializmas buvo nuostabus, visi buvo laimingi ir šiltai aprengti, tik va, trukdė stori kapitalistai… Pasiklausykite – tai ta pati retorika, tik kiti žodžiai… Kai matai visą sistemą, tai supranti, kaip ji funkcionuoja, ir ji nėra gyvybinga.
Sąžiningam žmogui pasidarė per sudėtinga gyventi. Bendrasis nacionalinis produktas Lietuvoje lyg ir auga, bet taip yra dėl to, kad daliname iš mažesnio kiekio žmonių – dėl emigracijos. O iš tikrųjų jis mažėja, ir tada vieni samprotauja, kaip nusipirkti „Hermes“ rankinę, o kiti mąsto, kaip pavalgydinti vaikus… Žiūrėkite – juk įsiskolinimai kredito bendrovėms auga, ir žmonės ten labai dažnai skolinasi ne prabangai, o kad susimokėtų už butą. Ką aš nuolat kartoju – daugumos sąžiningų žmonių gyvenimas jau yra beviltiškas. Nes viešojo sektoriaus darbuotojai turi darbdavį, kuris savaime yra nesąžiningas – mūsų valstybė yra nesąžininga savo samdiniams. Ji labai greitai randa „Snorui“ gelbėti 2,6 milijardo, o tiems patiems bibliotekininkams neranda nepilnų 50 milijonų, kurių reikia per metus. Ir tas cinizmas, kai sako – jeigu norite, nedirbkite bibliotekoje… Na, tai uždarom bibliotekas, sutaupom…
Sakote baisius dalykus, ir jeigu tikrai tai yra žlugimas, tai tada bet koks kalbėjimas yra tik nereikalingas žaizdų draskymas, nes viskas beviltiška. Bet juk Jūs atėjote į N. Puteikio programos pristatymą, pasakėte, kad dar eisite į rinkimus, dar kažką darysite…
Aš visada einu į rinkimus. Kol egzistuos šita valstybė pavadinimu Lietuva, aš visada eisiu į rinkimus. Tai yra moralinis sprendimas. Kaip ėjau Sąjūdžio laikais ir per Sausio 13-ąją. Aš negalėjau dalyvauti mitinge prie Mickevičiaus paminklo, nes buvau ką tik pagimdžiusi, bet mano vyresnysis sūnus dalyvavo. Ta prasme, mūsų šeima yra apsisprendusi tam tikram buvimui, ir už tai visą laiką gauname per galvą nuo „sisteminių“. Taip, aš eisiu ir darysiu.
Aš nesiūlau žmonėms užimti vieną ar kitą poziciją, tiesiog siūlau pamąstyti: ar tikrai jie gyvena pasaulyje, kuris yra stabilus, ir mato, kad jis kasdien vis geresnis ir geresnis… Sakau ne tiems, kurie vidury daugiabučio atsijungia šildymą, o tiems, kurie vis dėlto nori, kad visas daugiabutis gyventų gerai ir taip pat prisiima namo išlaikymo naštą, t. y. suvokia, kad jie toje sistemoje turi duoti atlyginimą ir mokytojui, ir gydytojas turėtų uždirbti ne dirbdamas dieną naktį trijuose darbuose, o išgyventi, sąžiningai atlikdamas savo pareigas viename darbe… Tai pagalvokite, šitie žmonės – už ką jūs turite balsuoti.
Ar yra už ką balsuoti? Problema tikriausiai yra tai, kad tokios sistemos labai sunkiai gimdo lyderius. Normalioje socialinėje sistemoje partijos auginasi lyderius nuo apačių. O pas mus nuo apačių nesiaugina. Konservatoriai net yra sugalvoję išsiųsti į Europos parlamentą pagal giminystę… Šiandien aš labai juokiausi, pasižiūrėjusi sąrašus: Mazuronių dinastija, Saudargų, Landsbergių dinastijos, Gentvilų dinastija dabar atsirado… Tipinė nomenklatūrinė, primityvi elgsena – ir kaip tie žmonės nejaučia, kaip gėdingai tai atrodo iš šono… Bet tokioms sistemoms tai labai būdinga.
Ir tokios sistemos turi daug gerbėjų. 1982-aisiais turbūt 90 procentų Lietuvos gyventojų nuoširdžiai manė, kad visokie sacharovai, solženycinai yra visiška nesąmonė ir baisi gėda. Ir lieka tie 10 procentų, kurie sakė: čia melo struktūra. Tie 10 procentų yra įdomesni, jų tarpe aš jaučiuosi jaukiau, gal tokia gimiau.
Todėl dabar sakau: šitame žaidime yra vienintelis žmogus, kur aš dar galiu įtarti, kad jis gali išgirsti. Ir tai yra būtent Puteikis. Aš nežinau, ar jis išgirs. Bet kad visi tie kiti – nuo Grybauskaitės iki Balčyčio – dės į krūmus, kai šita šalis paklius į lemtingą situaciją, tai man sako mano gyvenimo patirtis ir išsilavinimas. Bet aš galiu klysti. Norėčiau, kad šitas sakinys liktų – aš nedirbu nei mesiju, nei genijum…
Žinoma, nuo rimtesnės paramos Puteikiui mane stabdo tai, kad jis buvo ponios Venckienės pusėje. Manau, kad tai yra visiškai apgailėtina ir gėdinga – ji yra tipinė sisteminė ponia, šitos nomenklatūrinės sistemos ponia, ir silpnoji pusė buvo ne ji.
Ir vis dėlto aš esu šitoje, nesisteminėje pusėje. Aš tiesiog manau, kad šalyje yra kritinė situacija.
Sakėte – svarbu, kad būsimasis prezidentas išgirstų. Ką jis galbūt dar galėtų padaryti?
Iš būsimo prezidento norėtųsi ne užsienio politikos, kurią dabar visi akcentuoja, nors tai yra svarbus ir didelis darbas. Norėtųsi, kad būsimasis prezidentas diegtų girdėjimo standartą. Kalbėjimosi ir girdėjimo. Šita šalis turi stiprų biurokratinį aparatą, kuris gali išspręsti daugybę techninių problemų – jeigu prezidentas yra tas, kuris girdi. Protingas valstybės vadovas pasižymi bent tuo, kad jo patarėjų tarpe turi būti žmonių iš viso spektro. Prisirinkti draugių, gerbėjų – labai žmogiška, nes esi saugumo zonoje. Nesaugumo zona – prisirinkti tų, kurie tau nepritaria. Puteikio atveju gal reiktų imti tuos, kurie jį radikaliai kritikavo, tokie paprastai geriausiai pamato klaidas. Bet tam reikia labai aukštos išminties.
O ekonomikos, socialinėje srityje, kalbant apie visuomenės sanglaudą, ką būtų galima padaryti?
Kaip krikščionis aš turiu vieną frazę, nuo kurios prasideda Šventasis Raštas: pradžioje buvo žodis. Šitai šaliai reikia pradėti kalbėtis ir diskutuoti. O po to ateis sprendimai. Nereikia sprendimų daryti – reikia kalbėtis iki sprendimų. Bet šita šalis nesikalba. Blogi sprendimai gimsta iš to, kad nekalbama. Jeigu tu iš karto žinai – tada nėra apie ką kalbėti.