Programoje dalyvavo keletas išprususiais save vadinančių tėvų, kurie priešinasi „lyčių šališkumui” slėpdami savo mažamečių vaikų lytį ir leisdami vaikams nuo ketverių metų amžiaus patiems nuspręsti, kas jie yra.
Australijos 60 minučių, vietinė amerikiečių televizijos laidos versija, neseniai rodė laidą apie tariamai naują tėvystės praktiką – belyčių vaikų, vadinamųjų they-bies (šis naujadaras jungia anglišką įvardį they (jie), dažnai naudojamą asmenų, nepriskiriančių savęs savo biologinei lyčiai, ir daiktavardį baby (kūdikis), pažodžiui – jievaikiai) auginimą.
Programoje dalyvavo keletas išprususiais save vadinančių tėvų, kurie priešinasi „lyčių šališkumui” slėpdami savo mažamečių vaikų lytį ir leisdami vaikams nuo ketverių metų amžiaus patiems nuspręsti, kas jie yra.
Toli gražu neaišku, kodėl tai turėtų būti sudominanti istorija, net palyginus ją su įprastine 60 minučių nykia medžiaga. Tačiau verta pažvelgti į kai kurias prielaidas, kad suprastume, kaip seksualinė politika veikia vaikų auklėjimą. Tai nėra nereikšmingas dalykas, nes jis prisideda prie didėjančio vaikų seksualumo medikalizavimo.
Pasak Gender Clinic News, Viktorijos valstijoje įsikūrusi Melburno Karališkojoji vaikų ligoninė, kurioje veikia didžiausia ir įtakingiausia Australijoje lyčių ligų klinika. Į ją kurią nuo 2011 m. per dešimtmetį naujų pacientų kreipimųsi padaugėjo šimteriopai.
Pagrindinis tvirtinimas yra tas, kad moterų ir vyrų socialiniai vaidmenys per tūkstančiu metų buvo dirbtinai sukurti, tikriausiai patriarchų. Tai grindžiama prielaida, kad prigimtį ir aplinką galima aiškiai atskirti.
Iš darvinizmo kildinamas prigimties ir auklėjimo atskyrimas yra pritaikomas medicinos moksle, kur galima šiek tiek atskirti genetinius polinkius ir aplinkos įtaką. Tačiau teigti, kad tūkstančius metų žmonių visuomenės elgėsi nenatūraliai, kai skirtingai auklėjo moteriškos ir vyriškos lyties vaikus, yra mažų mažiausiai pompastiška.
Labiau tikėtina, kad buvo priešingai: senosios visuomenės buvo pavaldžios gamtai ir elgėsi pagal ją. Lyčių vaidmenys toli gražu nebuvo dirbtinis konstruktas, o greičiau atspindėjo gamtos pasaulio realijas. Pavyzdžiui, prieš atsirandant pramoninėms mašinoms, vyrų fizinės jėgos pranašumas turėjo didelę reikšmę išgyvenimui. Tėvų bandymas manipuliuoti lyčių vaidmenimis yra gyvenimo labiau dirbtinėje aplinkoje pasekmė, o ne grįžimas prie kažko natūralesnio.
„Jievaikių“ (ši etiketė skamba taip, tarsi ją būtų sugalvojęs rinkodaros skyrius) tėvai savo vaikus įtraukia į programą, o paskui skundžiasi, kad žmonės nori pažeisti jų vaikų privatumą, mėgindami sužinoti, kokios jie lyties. Tai ne tik juokinga, bet ir atskleidžia vieną iš žalingiausių lyties, ypač vaikų lytiškumo, politizavimo aspektų: privačios erdvės praradimą.
Buvo laikai, kai seksas ir didžiąja dalimi seksualinis apetitas buvo laikomi privačiais dalykais. 1973 m. Aukščiausiojo Teismo sprendimas byloje Rou prieš Veidą (Roe v Wade) buvo grindžiamas teiginiu, vėliau paneigtu, kad konstitucinė teisė į privatų gyvenimą apima ir moters teisę nuspręsti, ar jai darytis abortą. Turėjo būti akivaizdu, kad privatumo reikalavimas neturėtų būti pasiteisinimas sprendžiant gyvybės ir mirties klausimus, tačiau tai, kad juo buvo taip pasinaudota, rodo, koks svarbus kadaise buvo laikomas privatumas.
Dabar taip nebėra. Daugiausia dėl socialinės žiniasklaidos ir jos politizavimo privatumas tapo pažeidžiamas. Ne tik aktyvistų lytinės preferencijos ir seksualiniai pasirinkimai tapo viešu dalyku, bet ir šios politinės linijos šalininkai reikalauja, kad visi jiems paklustų, primygtinai siekdami specifinės kalbos vartojimo, mėgindami uždrausti vartoti tam tikrus žodžius, įskaitant įvardžius, ir greitai griebiasi užgauliojimų, jei aptinka kokių nors, jų manymu, neteisingo mąstymo įrodymų. Kitaip tariant, jie bando įsibrauti į tų, kurie gali su jais nesutikti, minčių privatumą.
Programoje buvo akivaizdūs dar du absurdai. Pirmasis – tai, kokie bereikšmiai tapo žodžiai „socialinė lytis” (angl. – gender). Tėvai nenoriai pripažįsta, kad jų vaikai turi fizinius reprodukcinius požymius ir kad socialinė lytis yra „sukurta virš biologinės lyties”. Tačiau jie tvirtina, kad vaikai gimė be lyties. Paskui, staiga, būdami maždaug ketverių metų amžiaus jie gali įgyti bet kurią iš daugelio lyčių (kai kurie išvardija 94 galimybes).
Viena motina sakė: „Mes nesiekiame lyties panaikinti; mes stengiamės parodyti, kokia beribė gali būti lytis.” Tuomet gali kilti klausimas: „Jei nesistengiate lyties panaikinti, kodėl sakote, kad jūsų vaikai jos neturi? Kitas klausimas galėtų būti toks: „Kaip keturmečiai gali staiga atrasti šias beribes galimybes?”
Tėvai didžiuojasi savo prielaida, kad jų vaikai turi ir turėtų turėti galimybę rinktis nepatirdami įtakos. Tačiau leisti vaikams iki ketverių metų laisvai rinktis tėvai dažnai nesiima dėl praktinių priežasčių. Mažiems vaikams būdingas problemiškas polinkis šokinėti nuo sofų galva žemyn arba, pavyzdžiui, kišti pirštus į elektros lizdus. Bet kuriuo atveju aktyvus informacijos apie vaikus slėpimas yra tam tikras įsikišimas. Auklėjant vaikus įsikišimai yra neišvengiami.
Kaip tėvai auklėja savo vaikus, turėtų būti jų pačių reikalas. Tačiau norėtųsi žinoti, kodėl 60 minučių manė, kad tai verta skelbti kaip naujieną. Nerimą keliantis atsakymas yra tas, kad tai dar vienas vaikų seksualumo žiniasklaidos rankomis pavertimo vieša tema pavyzdys. Nuo čia tik vienas žingsnis iki vaikų išnaudojimo.
Šaltinis: lifesitenews.com