Author name: Dalius Stancikas

Bernardinai.lt

Po šeštadienį TS-LKD taryboje nuskambėjusių Vytauto Landsbergio ir Andriaus Kubiliaus pasipiktinimų dėl vieno iš Sąjūdžio kūrėjų Zigmo Vaišvilos kalbos Sausio 13-osios minėjime bei pažadų ginti Dalią Grybauskaitę nuo tolesnių jos puolimų, galima daryti išvadą, kad D. Grybauskaitė jau yra vienintelė TS-LKD kandidatė po pusantrų metų vyksiančiuose Prezidento rinkimuose. Labai tikėtina, kad ją savo kandidate paskelbs ir Liberalų sąjūdis, tad mums belieka laukti, kaip pasielgs socialdemokratai.

Bernardinai.lt

Kai raudoniu išmuštas buvęs Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius, savo laikysena nulėmęs Vyriausybei pavaldžių valstybės institucijų įvykdytą Konstitucinį perversmą 2012 gegužės 17 dieną (žiūr. Lietuvos Konstitucijos kūrėjų, teisininkų ir žmogaus teisių gynėjų išvadas), per televizijos ekraną porina, kad „visada laikomės tos nuostatos, kad Seimo nario mandatas neturi būti trukdžiu teisėsaugai atlikti savo darbą“, sako tiesiog netiesą.

Seimo rinkimai be konkurencijos yra svarbiausias 2012 metų politinis įvykis Lietuvoje.

Pirmiausia todėl, kad jis lėmė esminį valdžios pasikeitimą – po dešiniųjų valdymo tradiciškai sugrįžo kairieji. Per 23 metus rinkimų sūpynės „dešinė – kairė“ buvo sustojusios tik 2004-aisiais, kai a.a. Algirdas Brazauskas liko vadovauti vyriausybei ir po rinkimų. Tiesa, tuomet jo vedami socialdemokratai Seimo rinkimuose taip pat stiprokai „nukraujavo“ gavę tik pusę turėtų balsų (20 proc.) ir pergalę (30 proc.) užleidę naujai susikūrusiai Darbo partijai.

Lietuviai vieninteliai iš trijų Pabaltijo valstybių per rinkimus pakeitė savo „krizės premjerą“, nes tiek estų dešiniuosius atstovaujantis Andrus Ansipas, tiek latvių Valdis Dombrovskis liko vadovauti vyriausybėms antrai kadencijai. Priežasčių lietuviškam išskirtinumui rasim ne vieną, bet pagrindinės turbūt būtų šios: latviai ir estai palaikė savo premjerus, nes juos vertė vienytis baimė dėl vietinių rusų politinės įtakos (tuo tarpu, Lietuvos dešinieji savo rinkiminę kovą nutaikė ne prieš vietos ruso vadovaujamą Darbo partiją, bet prieš disidentų remiamą „Drąsos kelią“), A. Ansipas ir V. Dombrovskis krizės metu buvo populiaresni už Andrių Kubilių, nes draugiškiau bendravo su savo piliečiais, ir, galiausiai, Estija ir net Latvija iš krizės išbrido su žymiai mažesnėm skolom ir palūkanom, nei Lietuva.

Dabar jau akivaizdu, kad socialdemokratai ir antrą kartą „suvalgė“ savo koalicijos partnerius ir artimiausius varžovus – Darbo partiją. Taip jau buvo 2004 metais, kai darbiečiai rinkimuose gavo net 30 nuošimčių rinkėjų balsų (t. y. 100 tūkst. balsų daugiau nei socialdemokratai), tačiau realios įtakos Algirdo Brazausko vadovaujamoje Vyriausybėje taip ir neturėjo, o vėliau ir visai pasitraukė iš koalicijos, palikdami socialdemokratus kadenciją baigti G.Kirkilo mažumos vyriausybe.

Ar Darbo partija iš valdančiosios koalicijos trauksis ir šią kadenciją – matysime dar šiais metais, kai Seimas atims (o tuo jau nebeverta abejoti) jos lyderių neliečiamybę.

Kaip elgsis Darbo partijos ministrai, jei pasijutę socialdemokratų išduoti darbiečiai vis tik nutartų trauktis iš valdžios – čia turbūt yra svarbiausias artėjančios dramos klausimas. Juk Prezidentė pasistengė, kad labiausiai politiškai patyrę ir tuo pačiu labiausiai su partija surišti darbiečiai – Loreta Graužinienė, Virginija Baltraitienė ir Kęstutis Daukšys nepatektų į Vyriausybę (ir tuo pačiu net ir Seime liktų „ant ledo“ – visos vietos ložėje jau išdalintos), o ministrais taptų plačiai visuomenei mažai žinomi veikėjai, kurie už šį netikėtą karjeros šuolį kažin ar patys savyje susigaudo, kam turi būti labiau dėkingi – Viktorui Uspaskichui ar užsienio kalbų egzaminatorei Daliai Grybauskaitei?

Ar kulminaciniu apsisprendimo momentu šie keturi netikėti ministrai nepasiųs, kaip buvęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas, kuo toliau savo partinių gimdytojų ir „vardan valstybės stabilumo“ toliau liks Vyriausybėje jau kaip Prezidentės ar socialdemokratų pasitikėjimo ministrai? Ypač tuo atveju, jei Viktorui Uspaskichui ir Vytautui Gapšiui bus uždėti antrankiai iškart po teismo nuosprendžio.

Būtent toks scenarijus šiandien atrodo labiausiai tikėtinas ir todėl jau dabar galima sveikinti D. Grybauskaitę laimėjus dvikovą su Darbo partija – jos nereikia net oficialiai uždrausti, ji pati išnyks dalį jos lyderių pasodinus už grotų, dalį labai subtiliai atitvėrus nuo valdžios, o žemesniems suteikus netikėtą galimybę pasukioti įsivaizduojamą vairą.

Reiktų sveikinti ir socialdemokratus, į kurių gretas „vardan valstybės stabilumo“ greičiausiai ir įsilies be vado likusi didžioji dalis Seimo darbiečių, taip išvengiant mažumos ar vaivorykštės vyriausybės.

Tačiau dviejų nugalėtojų politikoje ilgai nebūna, tad tolimesnės varžybos ne tik dėl reitingų, bet ir dėl realios įtakos valstybės valdyme tarp D. Grybauskaitės ir A. Butkevičiaus yra neišvengiamos.

Naujos Vyriausybės programa, kurią reikėtų vadinti vartojimo skatinimo, o ne taupymo programa, leistų manyti, jog Prezidentė, dar prieš rinkimus gyrusi Andrių Kubilių ir jo diržų veržimo politiką, arba radikaliai keičia savo mąstymą, arba buvo priversta bent čia laikinai atsitraukti. Kaip yra iš tiesų, matysim, kokį Prezidentė pasirašys kitų metų valstybės biudžetą.

Kita vertus, labai tikėtina, kad D. Grybauskaitė šį atsitraukimą grindė ir grynai asmeniniais sumetimais – už pusantrų metų Prezidento rinkimai, didžioji dalis piliečių Seimo rinkimuose labai aiškiai parodė, kad pavargo nuo taupymo ir bedarbystės, tad gal geriau šiuo klausimu jai tyliai pastovėti „po medžiu“ – kam erzinti tautą trukdant Vyriausybei kelti minimalų atlyginimą? Juk bandymai atvirai kovoti su kairiųjų koalicija jau ir taip stipriai kirto per jos reitingus. Beje, panašų viešųjų ryšių žaidimą D. Grybauskaitė sužaidė ir praeitų metų pabaigoje – pradžioje Prezidentė su Vyriausybe buvo sutarusi balansuoti 2012 m. biudžetą nepilnai atstatant sumažintas pensijas, bet tam pasipriešinus Tėvynės sąjungos frakcijai Seime D. Grybauskaitė iškart pakeitė savo nuomonę ir viešai pareikalavo tos pačios Vyriausybės nebeskriausti vargšų pensininkų.

Panašių užkulisinių klaustukų dėl realių, o ne deklaruojamų naujos Vyriausybės veiklos krypčių lieka ir daugiau, nes visiškai neaišku, kuo baigėsi Prezidentės ir valdančiosios koalicijos derybos dėl naujos atominės jėgainės: Vyriausybės programoje jos nėra, tačiau tiek naujasis energetikos ministras, tiek Seimo pirmininkas kalba taip, lyg piliečiai šiuo klausimu nebūtų išsakę savo nuomonės – reikia įvertinti sutartis, pasikalbėti su partneriais ir tada spręsti.

Taigi naujoji Vyriausybė pagaliau prisiekė, jos naujoji programa (beje, didžia dalimi atrodanti visai patraukliai) patvirtinta, bet kokia Vyriausybės sudėtis bus po Šventų Kalėdų ir kokiais bėgiais ji riedės kitąmet – vis dar lieka politinėse miglose.

Bernardinai.lt

Jaunas, sportiškas, pasiturintis, gyvenimu trykštantis vyrukas D.K. staiga užsidega tokia baisia neapykanta ir kerštu tokiam ponui A.Ū., kad apmoko savo mažametę dukrą duoti melagingus parodymus, kuriuos nufilmuoja ir išsiuntinėja po visas įmanomas valdžios ir žiniasklaidos įstaigas, o vėliau surezga labai gudrų planą ir nušauna… ne, ne tą poną A.Ū., o teisėją J.F. ir savo buvusios žmonos seserį V.N.

Tokia išvada peršasi po penktadienį paskelbto Vilniaus apylinkės teismo nuosprendžio, išteisinančio poną A.Ū. nuo kaltinimų galima pedofilija, prie kurios, norėdami susidaryti visą tragedijos vaizdą, neišvengiamai turim pridėti ir prokuratūros kaltinimus D.K. dviejų žmonių nužudymu.

Iš kur tokia baisi neapykanta ir kodėl ji nukreipta ne tik į poną A.Ū., bet ir į kitus asmenis, teismas savo nutartyje nepaaiškina, nes tai išeina už jo svarstomų kaltinimų ribų. Tačiau tai neatitinka elementarios žmogiškos logikos, todėl šie klausimai bet kam, skaičiusiam teismo nutartį, negali nesukelti prieštaringų išvadų.

TV3 televizijoje uždraustą Rūtos Janutienės laidą „Paskutinė instancija“ galime laikyti jau ketvirta žurnalistine auka, kritusia po skleidžiamo nepalankaus požiūrio apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Pirmas „krito“ nuolatinis Prezidentės kritikas signataras Rimvydas Valatka, o per „Snoro“ banko nacionalizavimą iš dalies buvo „pašautas“ ir pats „Lietuvos rytas“. Vėliau „savo noru“ iš „Lietuvos žinių“ pasitraukė vos ten pradėjęs dirbti vyr. redaktoriaus pavaduotojas Tomas Dapkus, o iš paskos jo – ir pats vyr. redaktorius Valdas Vasiliauskas.

Visus šiuos skirtingų pažiūrų žmones vienija tai, kad jie leido sau kritikuoti Jos Ekscelenciją ar panoro viešai pažvelgti į jos labai slepiamos komunistinės biografijos puslapius. Ir visi jie po to buvo atleisti ar priversti pasitraukti iš savo darboviečių, nes taip pageidavo jų darbdaviai, nenorintys pyktis su galingiausia valstybėje politike.