Author name: Vytautas Rubavičius

Tiesos.lt primena aktualumo nepraradusius Vytauto Rubavičiaus pasiūlymus, pateiktus 2012 metais Lietuvos Sąrašo programai

Pilietiniam portalui Tiesos.lt skirtas žinomo filosofo ir kultūrologo komentaras.

Senokai suvokta, kad mūsų politiniam elitui, partinei nomenklatūrai nėra svarbu nei ideologinės nuostatos, nei pažiūros – visus juos vienija esminis valdžios, visos valdžios instinktas. O valdžia – tai finansinių srautų kontrolė. Tie srautai taip sėkmingai kontroliuojami, kad Lietuva pagal visus socialinius rodiklius ilgam įsitvirtino Europos Sąjungos šalių dugne. Jokių prošvaisčių, kad bent jau imtume iš to dugno ropštis. Tačiau konservatoriai vis dėlto išsiskiria tam tikru ideologiškumu – jie kartkartėmis primena giną tradicines, taip pat šeimos vertybes. Šitai juos skatina daryti ir partijos pavadinime atsiradęs „krikščioniškas“ – vertybinis – sandas. Ginama dažniausiai žodžiais ar viešųjų ryšių akcijomis. Praktinėje veikloje tų vertybių nematyti. Nė su žiburiu jų nerasime ir konservatorių parengtoje Lietuvos raidos strategijoje Lietuva 2030. Pastaruoju metu linkstama vis atviriau iš tradicinių vertybių, o sykiu ir iš konservatoriškojo krikščioniškumo pasišaipyti ar pasityčioti. Tokio žanro pavyzdys – įžymioji rinkiminė konservatorių videoreklama, kurioje mergaičiukė ragina suaugusius „gaidžius“ kuo greičiau judinti „subines“ ir balsuoti už šią vertybinę partiją.

Tiesos.lt siūlo paties autoriaus papildytą pranešimą, skaitytą gruodžio 6 dieną Vilniaus universitete.

Lauksime Jūsų atsiliepimų, kokių vertybių pagrindu galėtų vienytis įvairių politinių pažiūrų Tautos ir Valstybės ateičiai neabejingi Lietuvos piliečiai.

Kalbėsiu tezėmis, nesistengdamas per daug išsiplėsti, nesistengdamas daugelio dalykų išsamiai pagrindinėti, nes tų kalbų yra labai daug. Ir, kaip rodo mano patirtis, net su šviesiais žmonėmis susitinki dešimt kartų, dešimt kartų susitari dėl to paties, kad reikia daryti tą ir tą, bet susitikus vienuoliktą kartą ir paklausus: tai kaip vis dėlto reikėtų ką nors keisti, atsakymas būna tas pats: reikia ieškoti ir surasti sąžiningų ir dorų žmonių, kurie užimtų valstybės postus ir t. t. Mes dvidešimt metų matome, kaip sąžiningi, dori žmonės užima visokius postus, ir Lietuva rieda tais pačiai bėgiais, kuriais pastaruosius 20 metų ir riedėjo.

Tad pirmas dalykas – politinis veiksmas. Daug kalbų apie tai, kad norint kažkaip įveiksminti visuomenininkus, kultūrininkus, reikia jiems vienaip ar kitaip susiburti. Neabejotinai būtų gerai, kad žmonės susiburtų, – jei į gatves išeitų 10 000, tai jau būtų šioks toks rezultatas, o jeigu 50 000… Kadangi taip nevyksta, kalbama, kad reikia rimčiau vienytis, t. y. iš pradžių susitarti dėl tam tikrų vertybių, tam tikrų pagrindų ir tam tikrų ideologijų… Kalbos apie vertybes neabejotinai reikalingos, reikalingi ir išsiaiškinimai. Kaip ir žmonėms susitikus reikia daug žiūrėti į akis ir tik po to žingsnis po žingsnio artėji vienas prie kito… Tačiau politiniam veiksmui kartais tų kalbų būna per daug arba jos net nereikalingai ryja energiją ir laiką. Na, sakykime, esame šioje patalpoje. Jeigu kokie penki stiprūs vaikinai nutartume, kad galbūt reikėtų tą patalpą griauti, nes geriau išryškėtų pastato architektūrinė sąranga, visai nesvarbu, ar vienas būtų murzininkas, o kitas paksistas ar dar kas nors – mes galime šį veiksmą atlikti, dėl jo susitarti.