Tiesos.lt primena aktualumo nepraradusius Vytauto Rubavičiaus pasiūlymus, pateiktus 2012 metais Lietuvos Sąrašo programai
Lietuvai būtini politinės sistemos ir kultūros politikos pokyčiai. Europos Sąjungoje esame vieni paskutinių pagal visus socialinius rodiklius, masinė emigracija ne tik rodo didžiulį žmonių nepasitenkinimą šalyje įsivyravusiais socialiniais ekonominiais santykiais, bet ir yra akivaizdus lietuvių tautos ir Lietuvos visuomenės menkėjimo ženklas, kuris turi būti suvoktas kaip esminė egzistencinė grėsmė. Kartu su tauta ir visuomene menkėja valstybė, valstybingumas, nacionalinis tapatumas ir lietuvybė. Daugelyje gyvenimo sričių ryškios socialinės degradacijos apraiškos, o didžiulė socialinė atskirtis tampa geru pagrindu radikaliam visuomenės susipriešinimui. Mūsų tautą ir visuomenę kamuojančias bėdas dera suvokti kaip egzistencinės grėsmės iššūkius, su kuriais privalome imti tvarkytis. Būtina pertvarkyti šalyje įsivyravusią politinę sistemą. Svarbiausias uždavinys pertvarkant politinę sistemą – grąžinti politinę galią visuomenei, įgalinti visuomenę per realią savivaldą dalyvauti valstybės valdymo reikaluose. Globalizacijos ir europinės integracijos vyksmų akivaizdoje būtina stiprinti nacionalinį tapatumą it lietuvybę, kuri suvoktina kaip svarbiausias visuomenės sanglaudą ir valstybingumo jauseną palaikantis veiksnys. Juolab kad mūsų kaimynės Latvija ir Estija savo raidos iki 2030 metų strategijose kaip tik ir numačiusios tokius pagrindinius tikslus. Nacionalinį tapatumą ir lietuvybę palaiko bei stiprina kultūra.
I. Politinės sistemos keitimo gairės
Išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos Lietuvoje taip ir nepadėti vakarietiškos demokratijos pamatai – sukurtas procedūrinės, imitacinės demokratijos pavidalas, įtvirtinęs partinės nomenklatūros visavaldystę. Valstybės valdyme išliko ir buvo sustiprintas partinių valdymo principas. Senoji komunistinė nomenklatūra virto naująja partine nomenklatūra. Iš visuomenės buvo atimtos galimybės veiksmingai dalyvauti valstybės valdymo ir teisingumo vykdymo reikaluose. Realios savivaldos stokojanti ir valstybės valdymo reikaluose nedalyvaujanti visuomenė niekaip negali tapti pilietine visuomene. Pilietinę visuomenė kildina savivalda. Tad visuomenei turi būti pripažinta teisė burtis į savivaldžias bendruomenės, kurios savo gyvenamoje teritorijoje ir imtųsi kasdienio gyvenimo reikalų. Per savivaldą partijos dalijasi valdžia su visuomene, o visuomenė tampa įgaliu partinės valdžios partneriu. Kadangi savivaldos lygmenyje veikia didžioji dalis smulkaus ir vidutinio verslo, tad ir jis išlaisvinamas iš jam išsiskleist trukdančios partinės nomenklatūrinės valdžios gniaužtų, kurie ir yra pagrindinis korupcijos veiksnys. Stiprus smulkus ir vidutinis verslas lemia valstybės gebėjimą atsakyti į pasaulinius krizinius reiškinius, naujus iššūkius ir grėsmes.
Valstybės politinės sistemos keitimo strategijoje svarbiausi šie esminiais vakarietiškos demokratijos principais:
1. Reali tiesioginio atstovavimo savivalda: tiesioginiai visų savivaldos organų ir atstovų – seniūnų, merų – rinkimai. Visi gyventojai turi teisę steigti savivaldos organus. Vietinės savivaldos organus formuoja žmonės savo gyvenamoje teritorijoje. Savivaldos teise gali naudotis bendruomenės, vienijančios 200 ir daugiau žmonių. Valstybė laiduoja lėšas savivaldos funkcijoms vykdyti. Savivaldos funkcijos apima ir ūkinę bei statybinę veiklą gyvenamojoje teritorijoje.
2. Prisiekusiųjų (arba tarėjų) teismai, prisiekusiesiems suteikiant sprendžiamojo balso teisę. Įgyvendinama vakarietiškos demokratijos nuostata – visuomenė per savo atstovus kartu su teisėjais vykdo teisingumą. Teisingumo vykdymui suteikiamas demokratijos turinys. Visuomenė išvaduojama iš teisėjų sluoksnio visagalybės ir korupcinės savivalės, išplečiamas tiesiogiai renkamų teismo pareigūnų ratas.
3. Visi piliečiai turi teisę susipažinti su specialiųjų tarnybų ir kitų įstaigų apie juos surinkta informacija. Galima atsisakyti piliečiui atskleisti tik dalį informacijos, susijusios su valstybės saugumu. Sukauptos informacijos teisingumą, taip pat slaptos informacijos apimtį bei įslaptinimo pagrįstumą piliečiai gali ginčyti teisme. Neteisinga bei nepagrįsta informacija turi būti sunaikinta.
4. Visuomenės dalyvavimas valstybės valdymo ir savivaldos reikaluose išplečiamas per vietinius, regioninius ir valstybinius referendumus. Valstybiniams referendumams rengti reikia surinkti 70 tūkst. rinkimų teisę turinčių žmonių parašų.
II. Ideologinės kultūros politikos gairės
Demokratinant valstybę būtina ugdyti pilietišką, savivaldoje aktyviai dalyvaujančią ir valstybės reikalus išmanančią jaunuomenę. Esminis valstybės politikos tikslas – nacionalinio tapatumo ir lietuvybės stiprinimas bei sklaida ir pilietinės visuomenės ugdymas. Šiuo atžvilgiu svarbiausias yra kultūros ir švietimo sistemos vaidmuo. Vargiai galą su galu suduriantys mokytojai niekaip negali deramai atlikti svarbiausio visuomenei vaidmens – ugdyti patriotišką ir dorovingą jaunuomenę, įskiepyti jai stiprius lietuvybės bruožus. Pirmiausia būtina pakelti mokytojų socialinį statusą, didinant jų atlyginimą. Mažiausias mokytojo atlyginimas – dvigubo vidutinio atlyginimo dydžio.
Kultūros politikos gairės išplaukia iš suvokimo, koks svarbus ir reikšmingas yra kultūros vaidmuo ne tik nacionaliniam tapatumui, lietuvybei tvirtinti, bet ir naujajai kultūros, medijų ir žinijos ekonomikai plėtoti. Kaip suvoktina visuminė kultūra? Kultūra – tai gimtosios kalbos pagrindu istoriškai susiklostanti visuma būdų, laiduojančių tam tikroje teritorijoje gyvenančių žmonių ir bendruomenių sugyvenimą, taip pat žmonių ir tautų sugyvenimą su gamtos, istorinio kultūrinio paveldo ir kaimyninių tautų aplinka. Sugyvenimas suponuoja stiprų bendruomenišką žmonių sąryšingumą, mes jausenos, taip pat mes ir kiti skirties tvirtinimą, kitaip tariant, klaninio, gentinio, tautinio ir galop nacionalinio tapatumo tvirtinimą. Tas tapatumas yra tam tikra stabili sugyvenimo forma. Mūsų atveju – lietuvybė. Visokia žmonių veikla, žmonių ugdymas, jų bendravimas ir kūryba galima tik kultūros teikiamais būdais, apimančiais ir religinę patirtį. Tad kultūra yra socialinių santykių palaikymo ir tvirtinimo būdas, o socialiniai santykiai yra gyvybingas kultūrinės raiškos aspektas. Svarbiausia – kultūros prigimtis nulemia jos nukreiptumą formuoti ir asmeninius, ir tautinius, ir nacionalinius tapatumus, taip pat laiduoti tų tapatumų ir gimtosios vietos sąryšį. Nacionalinė kultūra visada yra vietinė ir vietininkiška, įsišaknijusi kultūra.
Kultūra ir gimtoji kalba nulemia žmogaus socialinių saitų pobūdį, jo šeimyninius ir giminystės ryšius, teikia jam bendriausius pasaulėvokos ir pasaulėžiūros vaizdinius. Kultūroje sukauptos individo lavinimo, jo sąmoninimo priemonės, kurios virsta vidinėmis jo sąmoningumo struktūromis. Kultūroje užkoduota ir žmogaus kultūrinės kūrybinės saviraiškos paskata, kuri ir skleidžiasi per jo įsimintas ir savastimi tapusias kultūrines formas. Kultūra sykiu yra ir kolektyvinės atminties „mechanizmas“, struktūrinantis individualią atmintį ir laiduojantis individualumo ir bendruomeniškumo, tautiškumo dermę.
Šiuo metu lietuvių kultūra išgyvena perėjimo į naują socialinį ekonominį būvį nulemtą intensyvią įvairialypę kaitą, susijusią su būtinumu pervertinti sovietinę praeitį, prisitaikyti prie globalizacijos ir europinės integracijos kuriamų sąlygų, ieškoti būdų, kaip deramai atsakyti į globalizacijos ir didžiulės emigracijos, masinės kultūrinės produkcijos ir vartojimo kultūros įsivyravimo keliamus iššūkius nacionaliniam tapatumui ir saugumui, lietuvybės tvirtinimui ir sklaidai. Kultūros kismas skatina kolektyvinės atminties ir nacionalinio tapatumo, lietuvybės pokyčius.
Nacionaliniame tapatume lietuvybė jau nėra vien tautinė lietuvybė. Nacionaliniame tapatume lietuvybė prasiplečia, apimdama pilietiškumo supratimą ir imdama kūrybiškai įsisavinti kultūrinį istorinį santykių su kitais – lenkais, žydais, baltarusiais, rusais – paveldą, slūgsantį toje pačioje vietovėje, teritorijoje.
Kol kas deramai nesuvokiame nei kultūros, nei nacionalinio tapatumo svarbos mūsų valstybės gyvenime. Šitai liudija ir priimtoji nacionalinės pažangos strategija Lietuva 2030. Pirminiame strategijos variante net nebuvo užsiminta apie lietuvių tautą nei apie nacionalinį tapatumą. Nevartota ir sąvoka lietuvybė. Priimtame dokumente, jo pirmame skirsnyje jau paminėta lietuvių tauta ir įrašytas vienas strategijos tikslų – stiprinti nacionalinį tapatumą, tačiau tas tikslas taip ir nesusiejamas su konkretesne jo įgyvendinimo programa. Finansų ministerijos parengtoje ir 2012 sausio 31 d pažymėtoje Nacionalinės pažangos programos koncepcijoje (pati programa apima 2014–2020 metus ir 2012-iems metams išskaidyta į 7 jos rengimo etapus) numatyta vykdyti tris tikslus, kurie nusakyti kaip sumani ekonomika, sumani, visuomenė ir sumani valdžia. Nacionaliniam tapatumui, lietuvybei čia vietos neatsirado. Tačiau tapatybės ir kultūros sąvokos įtraukiamos į sumanios visuomenės rubriką – tapatybė ir globali Lietuva ir viešoji erdvė ir kultūra. Savaiminės vertės nei tapatybei – tiesa, neaišku, kokiai, – nei kultūrai neteikiama.
Intelektualinis ir politinis mūsų strategijos menkumas akivaizdžiai išryškėja lyginant ją su kaimyninių šalių parengtomis tokio pobūdžio strategijomis. Pavyzdinė šiuo atžvilgiu yra Estija. 2005 metais visų politinių jėgų, akademinio sluoksnio ir visuomenės sutarimu priimtoje „Estijos nacionalinėje tvarios plėtros strategijoje“ iki 2030 metų („Tvari Estija 21“; Sustainable Estonia 21) įtvirtinamas aiškus vienintelis nelygstamas tikslas – estų tautos ir kultūros tvarumas, estiškumo tvirtinimas ir sklaida Europos kultūrinėje erdvėje. Valstybės raida pajungiama estų tautos gyvybingumui stiprinti ir jos kūrybos apraiškoms skleisti. O kas ir kokiais būdais gali stiprinti estiškumą? Atsakymas akivaizdus – kultūra ir jos teikiami būdai, skatinantys estiškumo savikūrą ir kultūrinę kūryba. Tad labai nuoseklus ir pagrįstas visas Estijos strategijos dokumentas, kuriame išskirti keturi pagrindiniai tikslai: 1. Estijos kultūros erdvės gaja; 2. Gerovės augimas; 3. Sąryšinga visuomenė; 4. Ekologinis balansas. Pagrindiniam tikslui pajungiama ir ekonomika, taip pat mokslu, naujomis medijomis ir technologijomis grindžiama didelę pridėtinę vertę kurianti industrija. Kitaip tariant, visas valstybės mechanizmas ir jos politinė galia pajungiama pagrindiniam siekiui.
Jau vėlu perdarinėti strategiją Lietuva 2030, tačiau būtina kuo skubiausiai finansavimo dokumentuose įtvirtinti kultūros plėtros, nacionalinio tapatumo ir lietuvybės tvirtinimo gaires. Kitaip tariant, numatyti realią strategijon įrašyto tikslo – stiprinti nacionalinį tapatumą – įgyvendinimo programą, apimančią ir švietimo sistemą.