Atgimimo pradžioje dažname mitinge galėjai matyti tokį plakatą – „Baimė – tautos nelaimė“. Vėliau, siekdami Lietuvos Nepriklausomybės, žmonės išdrąsėjo, transparantų turinys kito, o pavergtos tautos vieningi veiksmai atvedė į 1990-ųjų kovo 11-ąją.
Tuo metu sovietinės nomenklatūros būryje trumpam įsivyravo lengva panikėlė, atmiešta baimės jausmeliu. Tai tvirtinu, nes turėdama Šiaulių sąjūdžio būstinėje visų miesto valdžios vyrų „mobiliakus“, t. y. net tarnybiniuose automobiliuose įvestus telefonus, galėjau labai operatyviai spręsti žmonėms aktualius klausimus. Tačiau komunistinė nomenklatūra greitai persiorientavo – sovietinė valdančioji „epochos sąžinė, garbė ir protas“ – sovietų komunistų partija – įvardijo save lietuviška, nuo Maskvos nepriklausančia. Dar vėliau mutavo į socialdemokratus bei kitokius politinius naujadarus. Kol tautai viešai buvo pilamas informacinis propagandinis opiumas, mikliai persigrupavo represinės struktūros. Kai kuriose statutinėse įstaigose pasikeitė tik pavadinimas ir uniformos. Diktatūros dvasios nukonkuravo Konstitucines, o dvidešimt antraisiais Nepriklausomybės metais grįžo tautos nelaimė – baimė. Baisu eiti į mitingus ar piketus, nes vyrai juodais drabužiais ryškiai fotografuoja jų dalyvius. Nesaugu kalbėtis telefonu, nes net iš LR Seimo tribūnos pats gryniausias VSD pareigūnas įvardija šimtatūkstantinius pasiklausomų telefonų abonentų ar kompiuterinio ryšio skaičius. O kur dar visokiausi įtakos agentėlių leidžiami gandai gandeliai, tąsymai po teismus, kai valstybiai tarnautojai juose ieško tai, ko niekada neturėjo – GARBĖS ir ORUMO.
Todėl kai Šiaulių sąjūdžio pirmeivių klubas pakvietė miesto visuomenę, signatarus, akademinę bendruomenę drauge su nepolitine partija pasivadinusio „Lietuvos sąrašo“ lyderiu Dariumi Kuoliu bei kitais Vilniaus intelektualais paminėti Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, daktaro Jono Basanavičiaus 161-ąją gimimo dieną, nustebusiųjų buvo daugiau nei patikėjusių kvietimo realumu. Nėra reikalo apsimetinėti: renginio organizatoriai irgi nesitikėjo nei didelio aktyvumo, nei konstruktyvių diskusijų.
„Ir pagalvoti negalėjome, kad Šiauliuose minimas Jono Basanavičiaus gimtadienis“, – ištarė net Darius Kuolys, atvykęs į renginį su rašytoju Liudviku Jakimavičiumi, skulptore Joana Noreikaite, lituanistais Saule Matulevičiene, Ramute Bingeliene bei Arvydu Vaičiūnu, vertėju Leonu Merkevičiumi. Svečiai išklausė Šiaulių universiteto humanitarinių mokslų daktaro, istoriko Arūno Gumuliausko pranešimą apie signataro Jono Basanavičiaus gyvenimą, jo profesinę, visuomeninę bei politinę veiklą. Pranešėjas neidealizavo praeities, tačiau lygindamas J. Basanavičiaus epochos visuomenininkų bei politikų veiksmus ir elgesį su šiandienos, tarsi davė toną pokalbiui tema, ką daryti, kad Lietuvoje formuotųsi aktyvi pilietinė visuomenė.
Neprilygstamas diskusijų provokatorius Darius Kuolys kvietė Šiaulių universteto bibliotekoje susirinkusius kalbėti, siūlyti, netylėti. Lietuvą vėl užvaldė baimė, todėl, anot D. Kuolio, valstybę išsaugoti tegali „pasiaukojantys politikai-visuomenininkai, kuriantys kultūros bendruomenę“. Saulė Matulevičienė mano, kad ateina metas, kai „tarsi vidinė spyruoklė“ meta žmogų į aktualių įvykių epicentrą, o vidinė nuojauta pasako, ką privalu daryti, kad gyvenimas Lietuvoje keistųsi į gerą. „Reikia klausyti, ką sako tavo širdis. Nebijoti. Įveikti baimę“, – įsitikinusi S. Matulevičienė.
Prie „Lietuvos sąrašo“ dalyvių prisijungė ir diskutavo Seimo narys Naglis Puteikis bei Kovo 11-osios Akto signataras Zigmas Vaišvila. Pastarasis piktinosi Seimo, Vyriausybės bei Prezidentės požiūriu į tautos valią, pareikštą referendume dėl atominės elektrinės statybos Lietuvoje. „Žmonių valia nėra niekinė. Jie pasisakė prieš statybas. Tautos nuomonę privalu gerbti“, – teigė šiaulietis nuo gimimo Z. Vaišvila.
Seimo narys Naglis Puteikis kvietė žmones nebijoti, nes jeigu visuomenė tylės, „pranoksime Baltarusiją“, bus teisiami net vaikai. N. Puteikis pasidalijo savo pokalbio su galimu kandidatu į VRM ministrus R. Žemaitaičiu detalėmis. „Ar tapęs ministru bausite vaikus, jei šie ant asfalto rašys žodį „Tie-SOS!“?“ – domėjosi Seimo narys. Ir sulaukė maždaug tokio atsakymo: „ar piešiama kreidelėmis, ar piešiama grafiti ant pastatų, yra daroma žala, ir už tai numatyta administracinė atsakomybė“. Tad ir rašantieji, po akcijos nenuvalę „Tie-SOS!“, bus baudžiami…
D. Kuoliui pavyko išprovokuoti diskusijas apie tai, kuo skiriasi politikai visuomenininkai ir „etatiniai“ politikai , kuriems tauta suteikė mandatus dirbti jos labui. Primityviai būtų galima į šį klausimą atsakyti taip: visuomenininkams už jų pilietinį aktyvumą niekas nemoka atlyginimų, o „etatiniai“ gauna pinigus net kanceliarinėms išlaidoms… Lituanisto mokytojo Arvydo Vaičiūno manymu, nėra jokio skirtumo – visi tie, kurie įvairiomis formomis dirba visuomenei, nėra abejingi jos reikalams, gina viešąjį interesą, yra politikai. Profesorius Arūnas Gumuliauskas, savo pranešime pavadinęs daktarą Joną Basanavičių politikos nevykėliu, mat jam nepavykę laimėti nė vienų rinkimų, teigė, kad politika esą rimtas darbas, o visuomenininkai tėra savotiški politikos nevykėliai. Darius Kuolys diskusiją baigė labai elegantiškai, primindamas Antikos išmintį: tie, kurie dirba visuomenei – politikai, tie, kurie rūpinasi tik savo gerbūviu – idiotai. Taikliau ir nepasakysi.
Viešnagės Šiauliuose metu, vilniečiai neišvengė klausimų apie „Lietuvos sąrašo“ akcijas Simono Daukanto aikštėje, Garliavos mergaitės likimą, smulkių politinių darinių vienijimąsi į galingą antisisteminę bangą ir t. t. Po renginio žmonės dar ilgai diskutavo fojė, nesiskirstė, o tvyrančios nuotaikos priminė Sąjūdžio metus, kai turėjome vieną tikslą ir tarėmės, kaip jį pasiekti.
Svečiai ragino šiauliečius domėtis laisvu žodžiu, patiems skaityti ir kitiems nurodyti svetaines Tiesos.lt ir ekspertai.eu, patiems jose bendradarbiauti. Gal tuomet ištarsime garsiai šiandieną mus suvienysiantį tikslą, kuris padės įveikti tautos nelaimę – baimę?
Ir atminkime, kad kalendorius skaičiuoja – iki 25-ojo Sąjūdžio jubiliejaus liko 182 dienos.
P.S. Pasidalijusi įspūdžiais iš susitikimo, skirto Lietuvos patriarcho Jono Basanavičiaus gimtadieniui, prisiminiau, kad sovietmečiu buvo rengiami vaikų piešimo ant asfalto konkursai „Te visad šviečia saulė“. Ištisos gyvenvietės ar miestų aikštės pražysdavo spalvotais piešiniais. Praeivių akį vaikų kūryba džiugino, valdžia nesipiktino. O juk dar žaisdavome klases ir ant šaligatvių plytelių visko prirašinėdavom… Taigi, gal visokie žemaitaičiai ne valdišką turtą ketina saugoti, o patys paniškai bijo TIESOS ir pilietiškai nusiteikusio jaunimo?
Nuotraukų autoriai – Nijolė Malakauskienė ir Ugnius Malakauskas.