Pernai mus palikęs poetas Marcelijus Martinaitis balandžio 1-ąją būtų šventęs savo 78-ąjį gimtadienį.
Vilniaus akademinė ir menininkų bendruomenė šiemet paminės Marcelijaus Martinaičio gimimo dieną šv. Jonų bažnyčioje.
Tiesos.lt siūlo skaitytojams lietuvių literatūros klasika tapusias Kukučio balades.
Kaip Kukutis protą atgavo
Kai dirbau žemei dangų,
o jūrai dugną dėjau,
o jūrai dugną dėjau –
per Vokietijos gaisrą
manęs išvest atėjo,
ant kaklo pančius dėjo,
ant kaklo pančius dėjo,
per Vokietijos gaisrą
po Blinstrubiškės ąžuolu
mane pakorė.
O kai mane pakorė,
tuoj atėjau į protą:
atsižadėjau žemės,
dangaus ir Lietuvos,
dangaus ir Lietuvos.
Anoj pasaulio pusėj –
danguj man davė butą,
po Blinstrubiškės ąžuolu –
du sieksniu pievos.
O ko daugiau man reikia:
gavau du sieksniu pievos.
Nei arti, nei akėti:
ateina kartais karvė
ir visa patręšia.
Nei arti, nei akėti –
o ko daugiau man reikia?
Tveriu sau žemei dangų,
ramus sau gulinėju
po Blinstrubiškės ąžuolu –
senelių prieglaudoj.
Anoj pasaulio pusėj
žuvis varau į vandenis
ir suprantu, ko niekaip
suprasti negaliu.
* * *
Kukučio žodžiai
Kodėl tenai niekas nevaikšto,
nelaksto netgi joks vaikas?
– Kukuti, ten dirba žodžius
ir juos ten apmoko suprast,
ką jie reiškia.
Kodėl ten negirgžda net durys,
pro langus niekas nežiūri?
– Kukuti, tau ten dirba žodžius,
juos apmoko,
kad turėtum ir tu ką kalbėt.
Sakai, jie labai užsiėmę
ir nieko nepriima?
– Kukuti, ten saugoja tavo žodžius
nuo tavo palaido liežuvio.
* * *
Kukutis nori pamatyti tėvynę
Taip ilgai nemačiau tėvynės,
dirbdamas jos laukus,
taisydamas jos šiaudinius stogus.
Taip gyvenimas nedavė laiko,
vargindamas akis ir galvojimą:
vis ką nors reikėdavo dirbti,
eiti kur nors ar važiuoti.
Matau,
nieko neišeina ir tiems,
kurie greitai važiuoja,
arba tiems,
kurie daug ir gerai pavalgo,
kad gražesni būtų žodžiai
apie tėvynę.
Dirbau ir dirbau,
net savo minčių nesuprasdamas,
norėjau tik užsidirbti sekmadienį,
kad galėčiau galvoti.
Kai baigsiu visus savo darbus,
laisvą užsidirbtą sekmadienį
atsigulęs žolėj,
laisvai pasidėjęs ant žemės rankas,
norėčiau dar pamatyti tėvynę,
kam nedavė laiko gyvenimas.
Taip nieko daugiau neuždirbau
ir taip nieko daugiau neturiu,
kad jau nebenoriu turėti.
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Šaltinis: tekstai.lt