puteikis.lt
Tokio dalyko, apie kurį kalbamės su vilniečiu Bartu Markevičiumi, nesiūlo ir niekada nesiūlys jokios nomenklatūrinės partijos. Barto vadovaujamos Nacionalinės teisingumo ir gynybos asociacijos teisininkai padėjo Nagliui Puteikiui laimėti bylą, svarbią su rubikonine baudžiava kovojantiems žmonėms (apie tai skaitykite ČIA), jis dalyvavo rengiant programos „Perženkim Rubikoną“ gaires dėl komunalinio ūkio pertvarkos ir kelia savo kandidatūrą į Vilniaus tarybą kartu su N. Puteikiu ir Lietuvos sąrašo žmonėmis.
Esi sakęs, kad sąskaitos už komunalines paslaugas sumažės tada, kai apvalysime komunalinį ūkį nuo įvairių prielipų. Ar galėtum paaiškinti?
Esmė – kad komunalinis ūkis nebūtų komercinio pasipelnymo šaltiniu, nes dabar savivaldybė yra virtusi pelno siekiančių įmonių santalka.
Šilumos, vandens, elektros tiekimas, atliekų išvežimas, statinių priežiūra yra tokie poreikiai, kuriuos žmonės privalo patenkinti taip pat, kaip kvėpuoti ar valgyti – be to jie negali gyventi. Europos Sąjungoje tai vadinama bendro ekonominio intereso paslaugomis, jos dažniausiai teikiamos arba nesiekiant pelno, arba labai griežtai jį reguliuojant.
Lietuvoje teoriškai toks modelis ir pasirinktas – įmonių pelnas tarsi reguliuojamas. Bet tai tik figos lapelis, nes tokios įmonės, pačios gal ir negaudamos pelno, pristeigia dukterinių įmonių ir visus savo pelnus nusodina tuose, kaip aš vadinu, pelno sodrinimo centruose. Atrodo taip: šita mano kišenė pelno negavo, bet kitos dvi tiesiog sprogsta, nes visas pelnas nusėda jose. Pvz., šilumos tiekimas: koncernas, turintis šilumos tiekimo įmonę, turi ir visokių jį aplipusių siurbėlinių įmonių – skaitiklių gamybos, priežiūros, biokuro gamybos. Dėsninga, kad tokios motininės įmonės mėgsta pirkti paslaugas tik iš pačių savęs. Pvz., buvęs „Rubikonas“ skelbia įvairius konkursus, bet niekas nesistebi, kai pats juos ir laimi. Skaitiklių tiekimą laimi „Axis Industries“, biokurą – „Bionovus“, priežiūrą – „City Service“ arba „Mano būstas“. Verda savo katilėlyje, net dūmai rūksta, o pelnas nusodinamas ten, kur jis neribojamas. Kas iš to, kad „Vilniaus energija“ gauna 5 proc. nuo turto vertės, jeigu visas pelnas nusėda kitur… Viena mano kišenė gali būti ir tuščia, jei kitos pilnos.
Išeitis – ne riboti pelnus, o dekomercializuoti šią sritį.
Vilnius galėtų pereiti prie sistemos, įprastos Skandinavijos šalyse, kur komunalinį ūkį valdo vadinamosios komunos ir visa infrastruktūra, turtas priklauso žmonėms.
Viena galimų valdymo formų – viešoji įstaiga, valdanti, pvz., mažą elektrinę. Tos įstaigos dalininkai yra visi miestelio gyventojai. Esmė – jie patys yra savininkai, įmonės stebėtojų tarybos nariai, dalyvauja visuotiniame susirinkime. Mikrorajonas ar miestelis tampa lyg didele bendrija, panašia į mūsų daugiabučių bendrijas, kur gyventojai visuotiniame susirinkime nusprendžia, kaip nori valdyti savo turtą.
Įsivaizduokime, kad Žvėrynas, Pašilaičiai ar Lazdynai susiburia tarsi į komuną, kuri turi, pvz., savo vietinę elektrinę ir gamina elektrą savo poreikiams, arba nedidelę šildymo jėgainę, ir šildymo šaltinis yra arčiausiai vartotojo.
Jeigu nesieki pelno, viskas atpinga. Viešosios įstaigos skirtos tenkinti viešuosius poreikius, jos gali teikti paslaugas ir pigiau, ir socialiai jautriau. Kai kuriems pažeidžiamiausių socialinių grupių žmonėms – gal ir nemokamai. Nes tai leidžiama. Viešoji įstaiga gali būti ir paramos gavėja: tuos 2 proc. savo pajamų mokesčio žmonės skirtų ne partijoms, o jų pačių valdomai viešajai įstaigai, kuri prižiūri, pvz., šilumos tinklus. Žmonės patys sau skirtų paramą.
Paslaugos būtų teikiamos už savikainą?
Taip, kaip teikia viešoji įstaiga: svarbu, kad ji išsilaiko, apmoka už žaliavas, sąnaudas, nebrenda į skolas, visi gauna paslaugas – tiek ir tereikia. Bet pelno nesiekia.
Pas mus yra priešingai: visų paslaugų tiekimas perduotas pelno siekiantiems subjektams, kurie valdo visų mūsų – t. y. valstybės – turtą. Paradoksas: savo turtą atiduodame įmonei, kuri, siekdama pelno sau, o ne mums, iš jo darosi pinigus. Atidavę savo turtą kitiems, dar ir primokame, kad turėtume galimybę juo naudotis.
Kaip tai pakeisti?
Pertvarkyti savivaldybės įmones, kurios siekia pelno, į jo nesiekiančias.
O ką daryti, pvz., su šilumos ūkiu?
Tinklai yra savivaldybės, ji puikiausiai gali pati organizuoti šilumos tiekimą. Įmanomas ir toks variantas: tinklai priklauso savivaldybei, o juos valdo viešoji įstaiga, kurios dalininkais tampa vilniečiai. Tada tinklus valdanti įmonė priklausytų patiems žmonėms.
Visiems vilniečiams?
Taip. Jie gali įsigyti po simbolinę vieną akciją ar dalį toje viešojoje įstaigoje. Ir kontroliuoti tos įmonės veiklą. Įsivaizduokite: vilniečiai susirinkime patys išrenka valdytojų tarybą, ir ji – o ne „Rubikono“ akcininkai – valdo šilumos tiekimo įmonę. Tai gali būti ir bendruomenių taryba. Patys žmonės spręstų, kur ir kokį kurą pirkti, kaip ir už kiek tiekti šilumą. Tai visiškai reali galimybė.
Kas ir kokius sprendimus turėtų priimti, kad tai taptų įmanoma? Ar savivaldybė kompetentinga atlikti tokią pertvarką?
Taip. Pirmas būtinas žingsnis – savivaldybė turi priimti sprendimą nebepratęsti rubikoninės nuomos sutarties, kuri baigiasi 2017-iais. Tada turėtume kelerius metus paruošti valdymo modelį, kaip būtų valdomi tinklai: ar juos valdytų pati savivaldybė, ar būtų steigiama viešoji įstaiga, ar dalininkais taptų tik vilniečiai, ar ir vilniečiai, ir savivaldybė. Sprendimą galėtų priimti patys žmonės, pvz., visuotinėje apklausoje.
Tą patį galima taikyti ir kitoms komunalinio ūkio sritims.
Ir vandens tiekimui?
Taip. Tinklus valdanti įmonė UAB „Vilniaus vandenys“ yra savivaldybės, bet kažkodėl siekia pelno. Bet savivaldybė nėra komercinis subjektas – tai kodėl jos įmonės turi siekti pelno? „Vilniaus vandenis“ galima pertvarkyti į viešąją įstaigą arba įsteigti naują viešąją įstaigą ir perduoti jai visą turtą, infrastruktūrą, o dalininkais taptų savivaldybė ir vilniečiai. Galbūt galėtų būti simbolinis, pvz., 1 euro mokestis, taip įmonė įgytų kapitalą.
O kaip elektra?
Čia sudėtingiau, nes elektros tiekimą valdo „Lesto“. Bet jei vilniečiai valdys šilumos tinklus, jie gaminsis ir elektrą. Vilnius gali pats pasigaminti elektrą, pvz., gatvių apšvietimui. Veikiant šiluminei elektrinei, elektra yra šalutinis produktas, tarsi atliekos. Dabar „Vilniaus energija“ ją pardavinėja, o kadangi pirkti elektrą iš Rusijos pigiau, nei vietinę, tai ji dažnai tiesiog išmetama į orą. Vilnius galėtų tą elektrą panaudoti savo reikmėms.
Ką daryti su viešuoju transportu?
Jį valdanti savivaldybės įmonė „Susisiekimo paslaugos“ taip pat siekia pelno, ją taip pat galima pertvarkyti į viešąją įstaigą.
O namų administravimas?
Vienas būtiniausių naujosios Vilniaus tarybos darbų – pakeisti namų administravimo nuostatus. Apie 80 proc. Vilniaus daugiabučių prižiūri administratoriai, kuriuos pagal Civilinį kodeksą skiria savivaldybė. Bet niekur nėra pasakyta, kad jie turi būti pelno siekiantys komerciniai subjektai.
O kas vyksta dabar? Administratoriams leidžiama pasirinkti: ar gyventojams išdalinti tą sumą, kuri praktiškai išleista namo priežiūrai (pvz., pagal butų plotą), ar už tas pačias paslaugas paskaičiuoti mokestį pagal savivaldybės tarifą. Kada kokį būdą taikyti – nenurodyta. Todėl pabetonuoja, pvz, laiptelius už 100 litų, ir galėtų tą sumą padalinti gyventojams, bet priskaičiuoja pagal savivaldybės tarifą gerokai daugiau. Ir viskas teisėta, nes įmonė siekia pelno ir pasirenka tokį skaičiavimo metodą, kuris jai naudingesnis.
Padėti žmonėms susitvarkyti su savo turtu galėtų ir pati savivaldybė ar jos viešoji įstaiga – juk turi specialistų. Jei žmonės nuspręstų, kad patys nenori ar negali prižiūrėti savo turto, nekurs bendrijos, savivaldybė už tam tikrą rinkliavą pati suteiktų tokias paslaugas, kaip atliekų išvežimas ar statinių priežiūra.
Tad administravimo nuostatus reikia pakeisti taip, kad administratoriumi galėtų būti skiriamas, pvz., savivaldybės specialistas, o mokesčiai apskaičiuojami tik pagal faktines išlaidas. Kad kiekvienas namas turėtų savo individualią apskaitą: kiek išleido konkretiems darbams – tiek ir padalinama gyventojams. O ne pagal mistinius tarifus už oro pardavinėjimą. Nes dabar administratoriai dažnai tik sąskaitas išrašinėja – žmonės verčiami mokėti už prekes ir paslaugas, kurių praktiškai negauna. Oro pardavėjų sostinė…
Kalbėjai apie viešąsias įstaigas, bet pažangus ir toks modelis, kaip Šiauliuose, kur savivaldybė valdo šilumos ūkį, o šilumos kaina yra mažiausia tarp didžiųjų Lietuvos miestų?
Jeigu savivaldybė teikia paslaugą nesiekdama pelno – puiku. Bet šis modelis pažangus tol, kol siurbėlinių įmonių vadovai neatsiduria miesto taryboje. Tai ir yra pavojus. Tos įmonės yra tapusios partijų šėryklomis, iš kurių politikai įvairiais būdais siurbia pinigus ir kitokią naudą. Juk „parama“ gali būti įvairi: priima reikiamus darbuotojus, perka ten, kur reikia, kad per tarpininkus pasiimtų savo nuomilžį. Tokia tarpininkų ir nuomilžio specialistų grandinė, kur vienas siurbia pelną iš kito, yra masinis reiškinys, sistema. Kai visi nusiurbia savo pelną – galutinė kaina, kurią moka vartotojas, tampa astronomine. Tą parazitinę siurbėliukų grandinę reikia išardyti, nurauti juos vieną nuo kito…
Kalbino Rasa Kalinauskaitė