Gabrielė Pūkienė | kauno.diena.lt
Pastaruoju metu pastebimas neapykantos, patyčių augimas viešojoje erdvėje. Grupė parlamentarų įregistravo įstatymo projektą, kuriame numatoma, kad už neapykantos kurstymo tyrimą ir protokolo surašymą būtų atsakinga policija, o bauda siektų nuo 560 iki 1 200 eurų.
Ar Lietuvoje iškilo grėsmė žmogaus teisėms, žodžio laisvei, konkrečiau šią temą padės gvildenti žurnalisto Gražvydo Muižio pokalbis Kauno dienos studijoje su advokatu Vytautu Sirvydžiu.
Spręs policija
Ar Lietuvoje kyla grėsmė žmogaus žodžio laisvei?
Tai istoriška, mūsų geografinėse platumose dėl žodžio laisvės kyla didžiulių sunkumų. Visi puikiai žinome carinių laikų draudimą rašyti, mokyti vaikus lietuvių kalbos. Deja, nieko gero neatsitiko. A.Smetonos laikais buvo cenzūra, visą sovietmetį. Jau atrodytų, kad kartu su Sąjūdžiu turėjo ateiti visiškos laisvės periodas. Galbūt jis ir buvo, bet visiškai trumputis. Stebint žmogaus laisvių situaciją, konkrečiai – žodžio laisvės, situacija blogėja. Sudėtinga pasakyti, kodėl, nes atrodo, kad dabar politinė situacija labai patogi kaip tik plėsti žmogaus laisves.
Jei mes palygintume teisinį reguliavimą, Baudžiamojo kodekso teismų praktiką, negalėčiau pasakyti, kad situacija gerėja. Visuomenė trokšta griežtų bausmių, net jei būtų referendumas dėl mirties bausmės, neabejoju, kad surinktų absoliučią daugumą palaikančiųjų. Žmonės nori, kad jų konfliktai, problemos būtų sprendžiamos baudžiamojo proceso tvarka. Ne visai doras noras, nes baudžiamoji teisė negali spręsti tokių dalykų. Administracinė teisė visiškai prilyginta baudžiamajai. Kadangi tai valstybės santykis su asmeniu, valstybė yra baudėjas, kuris nustato žaidimo taisykles ir baudžia, jei jų nesilaiko. Pastaruoju metu žodžio laisvės ribos smarkiai siaurėja, o bausmės tik didėja.
Projektą, kurį Seimas ketina svarstyti, pateikė grupė parlamentarų, iniciatorė – teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska, jame teigiama, kad, atsižvelgiant į tarptautinių organizacijų rekomendacijas ir Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus, siūloma papildyti Lietuvos kai kuriuos Baudžiamojo kodekso straipsnius, įtraukiant neapykantos skatinimą dėl lytinės tapatybės, odos spalvos, pilietybės ir etinės kilmės kaip vieną nusikalstamos veikos požymių, kartu į Administracinių nusižengimų kodeksą siūloma įtraukti naują straipsnį, kuris irgi numato administracinę atsakomybę už tyčiojimąsi ar niekinimą dėl tautybės, rasės, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės. Kas nustatys, ar buvo tyčiojamasi, ar buvo niekinama, ar bausmės adekvačios?
Man, kaip advokatui, teisiniame procese yra tekę ne vieną kartą ginti asmenis, kurie buvo kaltinami vadinamaisiais neapykantos nusikaltimais. Tiesą sakant, yra buvę įvairių rezultatų. Kalbant apie šias bylas, jos labai keistos. Man žinomais atvejais asmuo anonimiškai parašo vieną ar kelis komentarus internete. Tada sureaguoja viena ar kita organizacija – dažniau tai buvo nevalstybinė organizacija, – parašo pareiškimą policijai, ir prasideda tyrimas. Didžioji dalis bylų, kiek jų teko matyti, baigiasi tuo, kad ateina asmuo, kuris galimai parašė komentarą, jį ideologiškai apdirba ir asmuo nutaria, kad bus protingiau nesibylinėti ir sutinka su siūlomais sprendimo variantais, mušasi į krūtinę, kad daugiau taip nedarys.
Arba sako, kad įsilaužė kažkoks kitas piktavalis į jo paskyrą.
Ne toks ir kvailas gynybos argumentas. Jei neįmanoma nustatyti, kas prašė komentarą, tai tokia ir proceso baigtis. Kalbant apie tai, kas keičiasi, tai labai nedaug, o kai keičiasi nedaug, iškart kylą klausimas – kam visa tai? Kodėl iš esmės kosmetiniai pakeitimai sprendžiami tokiu būdu? Baudžiamoji teisė reikalauja maksimalaus tikslumo, toks yra šios teisės prigimtinis būdas. Jei mes galime skirtingai traktuoti vienus ar kitus dalykus, baudžiamajame procese galioja esminis principas, kad visi neaiškumai, prieštaravimai gali būti traktuojami tik kaltinamojo naudai. Kiek matau iš projekto rašto, norima, kad būtų ne taip. Atsiranda formuluočių, kurios gali būti traktuojamos kaip tik nori.
Pagal dabartinį projektą už tai bus atsakinga policija. Policininkai bus priversti tapti lingvistais ir psichologais.
Milžiniškos baudos
Baudos fiziniams asmenims – nuo 560 iki 1,2 tūkst. eurų, o už pakartotinį nusikaltimą – nuo 1,2 tūkst. iki 2 tūkst. eurų. Juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – baudos nuo 1,1 iki 3 tūkst. eurų. Dar turi samdyti advokatą, kreiptis į teismą, bandyti įrodyti. Advokatų neužteks, reikės lingvistų išaiškinimo.
Grįžtant prie mano praktikos, tarsi ir norėtųsi tikėtis asmenų, kurie teikia lingvistines išvadas, nešališko arbitro vaidmens. Deja, man nepavyko sutikti asmenų, kurie žvelgtų nešališkai. Supraskite, kad baudžiamajame procese resursus teikia valstybė, ji moka lingvistui, ekspertui specialistui, natūralu, kad jis labiau linkęs palaikyti kaltinimus.
Visas žinias dabar privalės turėti policijos pareigūnas. Nežinau, kokio reikia išminčiaus, kuris nustatytų, ar iš tiesų žmogus vertas baudos.
Pareigūnai žiūrės labai paprastai, lengviau taikyti administracinę atsakomybę, jei žmogus nesutinka, tegul kreipiasi į teismą. Asmeninės atsakomybės tikrai nėra ir negali būti konkrečiam pareigūnui, nes jis taip suprato situaciją.
Ką daryti?
Tikėtis, kad Seimas nepritars. Mes neaptarėme, kad lingvistiniai dalykai šiuo klausimu yra esminiai. Žodžiai „niekinti“ ir „tyčiotis“ iš Baudžiamojo kodekso keliauja į administracinius pažeidimus. Ne aš autorius ir ne aš sumąsčiau, todėl visuomenei būtų sunku paaiškinti, kam to reikia. Pats niekinimo ir tyčiojimosi suvokimas gali būti traktuojamas įvairiai. Gali būti asmuo parašęs ir labai neigiamą, negražų komentarą, bet jei sugebės įrodyti, kad nenorėjo nieko įžeisti, kad čia juodasis humoras, sarkazmas, satyra. Privalau prisiminti ir priminti Alberto Einsteino išmintį, kuri teigia apie du beribius dalykus – visatą ir žmonių kvailumą, bet dėl visatos jis dar nebuvo toks įsitikinęs.
Bet užkertamas kelias ir juodajam humorui, ir sarkazmui. Juk žmogus gali rašyti turėdamas visai ką kita galvoje, bet jei kažkas sarkazmą supras tiesmukai, tas asmuo pateks į administracinio persekiojimo procesą. Galime bandyti įžvelgti teigiamą pusę – įžeidinėti, diskriminuoti, niekinti dėl lyties, rasės ir pan. yra blogai. Tačiau ar tokiais būdais kovojama?
Manau, kad teisė suteikia ir dabar pakankamai efektyvių mechanizmų be baudžiamosios teisės. Logiška, kad pats įžeistasis asmuo samdo advokatą, savais resursais surašo ieškinį ir kreipiasi į teismą, prisiteisia tam tikras pinigų sumas. Bet, kai kuri nors kita visuomenės grupė iš to siekia uždirbti taškų ir pradeda ginti grupes, kurios nemato, kad kas nors yra blogai, su tuo taikstytis nederėtų. Praktika, kaip matome, eina ta linkme, kad kuo daugiau asmenų patektų į administracinę arba baudžiamojo persekiojimo mėsmalę.
Baus ir už patarles?
Straipsnio tęsinį skaitykite portale kauno.diena.lt ČIA.