politico.com | 2014 m. spalio 19 d.
Karas Ukrainoje nebėra tik Ukrainos klausimas. Konfliktas pakeitė ir pačią Rusiją. Tuo įsitikina vis daugiau Europos lyderių ir diplomatų. Tikima, kad Vladimiras Putinas ir jo saugumo tarnyba prisidengė karo Ukrainoje sukelta sumaištimi tam, kad galutinai įtvirtintų šiurkščią imperialistinę Maskvos diktatūrą.
Tarp įsitikinusių tuo, kad tai jau vyksta ir kad Europa ateityje susidurs su dar šiurkštesne Rusija, yra ir Radekas Sikorskis, nuo 2007 metų iki [šių metų] rugsėjo ėjęs Lenkijos užsienio reikalų ministro pareigas.
„Aš manau, kad Krymo aneksija psichologiškai pakeitė režimą, – Politico Magazine žurnalui teigė Sikorskis. – Šis įvykis pagaliau galutinai įtikino visus abejojančius ir atvėrė jiems akis. Tai buvo Napoleonas po Austerlico. Tai buvo Hitleris po Paryžiaus kapituliacijos. Tai buvo akimirka, kuri galutinai sutelkė visą galią Vladimiro Putino rankose.“
Kadaise Sikorskis buvo reikšminga figūra Briuselyje, atlikusi svarbų vaidmenį kuriant Europos Sąjungos strategiją ir Rusijos, ir Ukrainos klausimu. Europos lyderiai, įbauginti jo charizmos ir atvirai reiškiamos nuomonės apie Rusiją, kiek anksčiau šiais metais nusprendė neskirti jo aukštu Europos atstovu užsienio politikos reikalams. Šiandien Sikorskis yra karingas Lenkijos Parlamento oratorius, teigiantis, kad Vakarai yra taip išblaškyti krizės Ukrainoje, jog nė nepastebėjo svarbesnių pasikeitimų tolimesniuose rytuose.
„Tai, kas vyksta dabar, yra visiškas neo-imperializmas, – teigia Sikorskis. – Jie išnaudojo kiekvieną posovietinį ir neo-sovietinį atavizmą ir padarė juos tikrus, nes tuo tiki pavojingai didelė visuomenės dalis. Ir taip jie sustiprino savo režimą.“
Sikorskis yra tiesmukas, bet nebe vienišas. Tamsiąsias režimo puses mato ir įtakingi Rusijos oficialieji asmenys, ir laisvosios rinkos ekonomistai bei lojalūs oligarchai, kuriais Putinas kadaise buvo apsisupęs ir kurių pastaruoju metu ryškiai sumažėjo. Liberalai, vaizdžiai tariant, yra už durų; pagal turimas žinias, Rusijos prezidentas dabar glaudžiai dirba su saugumo pareigūnais ir Gynybos ministerija. Kai kurie Europos diplomatai net kelia klausimą, ar tikrai už viską atsakingas Putinas, jei jis toks labai dėkingas silovikams – karinėms ir saugumo tarnyboms. „Vadovaujančių žmonių ratas kasmet vis mažėja ir mažėja, – yra sakęs vienas šaltinis iš Kremliaus. – Vieninteliai asmenys, kurių Putinas klauso, yra kariškiai ir žvalgyba.“
Baimė grįžo į Rusiją. Rusijos oficialiuosius asmenis ir verslo elitą apėmė paranoja. Tie, kurie turi slaptos informacijos, sumaniųjų telefonų nebesinešioja. Jie naudojasi senais, paprastais telefonais, o susitikę, kai kalba apie Kremliaus politiką, iš telefono išima ir bateriją, kad būtų tikri, jog telefonas neveikia. Jie mano, kad saugumo tarnybos įrašinėja, kas kalbama ir kad toks apsaugos būdas neleis saugumo tarnyboms to padaryti. Bijomasi, kad kitas dramatiškas įvykis Rusijos politikoje išjudins atleidimų iš darbo, areštų ar net valymų bangą.
„Naujasis valdantis elitas – tai GRU karinė žvalgyba, kuri ir inicijavo įvykius Ukrainoje, bei Gynybos ministerija, – teigia Sikorskis turėdamas omeny didžiausią Rusijos užsienio žvalgybos agentūrą, kuri turi net savo karines pajėgas. – Senojo elito išstūmimas dar neprasidėjo, bet tai būtų kitas logiškas žingsnis. […] Jie sukėlė patriotizmo euforiją. Jiems tai pavyko pasinaudojus psichologiniu ir socialiniu senosios ir naujosios žvalgybos bei saugumo tarnybų pasipiktinimu nekenčiamais milijardieriais su savo jachtomis bei rūmais Londone. Štai kodėl jie tapo tokie pareigingi ir lojalūs.“
Karingasis Carlas Bildtas, iki šio mėnesio ėjęs Švedijos užsienio reikalų ministro pareigas, taip pat yra įsitikinęs, kad Putino revanšistinių nuotaikų apimta komanda pasinaudojo nacionalistiniu įtūžiu, sukeltu Ukrainos karo, kad sutvirtintų savo valdžią. Bet Bildtas įtaria, kad naujasis, kietosios linijos besilaikantis Rusijos režimas po kietu paviršiumi gali būti pažeidžiamas giliai viduje. „Mano turimų Rusijos kontaktų nuotaikos yra persmelktos juodo pesimizmo ir baimės, – teigė Bildtas žurnalui Politico Magazine. – Jie neturi supratimo, kas bus ateityje. Jie bijo, kad Putinas gali valdyti amžinai arba staiga vieną dieną žlugti, nes režimo pamatai yra labai silpni. Iš to, ką aš girdžiu, man atrodo, kad šiuo metu kariškiai pernelyg džiūgauja. Taip yra dėl to, kad kariuomenė gauna tai, ko nori, – prestižą ir didžiulius pinigų srautus. Bet oligarchai yra išsigandę, o regionų valdytojai yra pikti – būtent jie praranda dalį nuo didelio riebaus Maskvos čekio.“
Perimdamas iš savo propagandistų kalbas apie „šeštąją koloną“ Putinas įskiepijo baimę turėti kitokią nuomonę. Režimas nuolat šmeižė opoziciją kaltinančiais komentarais, neva jie yra Rusijos „penktoji kolona“. Tačiau orveliškas „šeštosios kolonos“ išradimas duoda vardą tiems, kurie, būdami režimo viduje, priešinasi ekspansionizmui dėl savo ryšių su Vakarais. Aleksandras Duginas, Kremliaus kontroliuojamas ideologas, pastaruoju metu oficialiomis bangomis išgarsintas kaip šio naujojo konservatyvizmo lyderis, net pavadino šiuos režimo viduje veikiančius žmones pagrindiniais egzistenciniais Rusijos priešais. „Oligarchai, turintys nuosavybės Londone, žino, kad dabar tėra buvusios eros atgyvenos“, – yra pasakęs vienas Kremliaus patarėjų.
Vadovaujančiuose sluoksniuose jau yra staiga iš darbo atleistų žvalgybos pareigūnų ir generolų, palaikytų nelojaliais. Tuo tarpu už Kremliaus sienų saugumo tarnybos ėmėsi užbaigti darbą su Rusijos opozicija. Po visų represijų ir infiltravimų nebeliko bent kiek reikšmingesnio opozicinio aktyvumo. Pagrindiniai opozicijos vadovai buvo priversti palikti šalį, yra izoliuoti, jiems paskirtas namų areštas. Protesto judėjimas yra miręs. „Mes manome, kad didžiuma žmonių, išėjusių į Maskvos gatves 2011 metais, dabar yra emigravę, – sakė vienas Rusijos pareigūnas, žinantis situaciją. – Ir manome, kad netrukus taip pasielgs likusieji.“
Tarp Maskvos specialistų baimė kyla dėl to, jog režimas numato įvesti išvykimo vizas – ribojančią praktiką, kuri praktiškai išnyko kartu su Sovietų Sąjunga. Daugumai tai panašu į gandus, Kremliaus paskleistus tam, kad likusi liberaliųjų aktyvistų dalis paliktų šalį. Deja, realybė yra tokia: daugiau nei keturiems milijonams pareigūnų, susijusių su karinėmis ir saugumo tarnybomis, jau dabar iš esmės yra draudžiama palikti šalį. „Jie lėtai uždaro sienas,“ – aiškina vienas Rusijos vyriausybės patarėjų.
Net milijardieriams iškilo nauja baimė: jie nebegali būti tikri, kad išlaikys savo aktyvus, net jei ir neoponuos Putinui. Rusijos milijardieriaus Jevgenijaus Jevtušenkovo, kuris buvo žinomas kaip nepriklausomas, areštas šių metų rugsėjį buvo aiški žinutė. „Tai jau nebe krizė, – teigia vienas Kremliaus bankininkų. – Tai, ką mes dabar turime, yra nauja norma. Buvo iš esmės perkainoti tikslai, kurių Rusija dabar gali pasiekti. Mes nebeketiname augti kaip besivystanti rinka. Mes ketiname gyventi šalyje, kur kas panašesnėje į Iraną nei į Kiniją. Jie iškelia nacionalizmą aukščiau už ekonomiką.“
Rusijos oligarchai bandė pranešti savo nuogąstavimus britų vyriausybei įspėdami premjero Deivido Kamerono patarėjus, kad tolesnės sankcijos gali pastūmėti Putiną pradėti agresyvų puolimą prieš švelnesnes Rusijos elito dalis. Rusijos diplomatai taip pat bandė įtikinti Europos kolegas, kad Kremliuje susikerta liberalios ir konservatyvios jėgos ir kad nereikėtų daryti to, kas sustiprintų griežtosios linijos atstovus. Vis dėlto Bildtas ir kiti tiki, kad šis konfliktas, jei ir buvo, jau baigtas. „Aš netikiu, kad Putinas įsitraukė į frakcijų karą, – teigia Bildtas. – Neturėtumėte pamiršti, kad Putinas priklauso konservatyviajai frakcijai. Iš esmės, jis yra KGB saugumo vyrukas.“
Pastaraisiais mėnesiais Putino režimas daug nuveikė dusindamas Rusijos visuomenės informavimo priemones. Kremlius pajungė valstybinę televiziją savo valdžiai beveik iškart po to, kai atėjo į valdžią. Tačiau naujienų šaltiniai, neturintys masinės auditorijos, ilgą laiką buvo sąlygiškai laisvi nuo Kremliaus kišimosi. Internetas nebuvo supančiotas ir didžioji dalis kokybiškos žiniasklaidos buvo tik lengvai cenzūruojama. Dabar situacija dramatiškai pasikeitusi. Valstybinė Rusijos televizija beveik ištisai užsiima agitacija ir propaganda. Isteriškasis valstybinis propagandistas Dmitrijus Kiseliovas, vadovaujantis valstybinei žinių agentūrai Rosija Segodnia, dabar visuomenei pateikia kassavaitines vyriausybės poziciją atspindinčias transliacijas.
Priimti drakoniški įstatymai, leidžiantys režimui areštuoti kiekvieną už bet kokį pasisakymą internete. Režimas investavo į galingas sekimo technologijas, įskaitant ir tas, kurios leidžia perrašyti užsienio internetinių svetainių tekstus, kuomet jie atidaromi iš kompiuterio Rusijoje. Šiuo metu Rusija verčia visus serverius, kuriuose laikoma rusiška informacija, perkelti į Rusiją ir taip sudaryti galimybę žvalgybos tarnyboms gauti laisvą prieigą prie jų. Daug maskviečių mano greitai turėsią visiškai cenzūruotą internetą, jie bijo, kad feisbukas, skaipas ir tviteris greitai bus uždrausti. Kol kas didžiausi Rusijos laikraščiai, tokie kaip Komersant, mato, kaip nyksta jų redakcinė laisvė, o kiti laikraščiai, tokie kaip Vedomosti arba Novaja Gazeta, yra įsitikinę, kad dabar jie yra ant uždarymo ribos, kadangi naujasis įstatymas drastiškai apriboja užsieniečių teises turėti savo visuomenės informavimo priemones Rusijoje.
„Propagandos fronte buvo padarytas svarbus žingsnis į priekį, – teigia Bildtas. – Mano metafora neturėtų būti pernelyg išpūsta, tačiau tai, kas vyksta dabar, man primena Slobodano Miloševičiaus televizijos propagandą Serbijoje 1990-aisiais. Serbijos propagandinė TV nuolat ir nuolat naudojo prisiminimus apie tragišką istoriją. […] Dabar tą patį daro Rusijos propagandinė TV.“
Briuselyje daug kas tiki, kad Putinas užpuolė Ukrainą dėl to, jog bijo globalizacijos: internetas ir viduriniosios klasės augimas kėlė grėsmę jo režimui. „Putinui reforma pasirodė pernelyg sudėtinga, – mano Sikorskis. – Putinas pasirinko trumpesnį kelią į populiarumą. Jis suvokė, kad realiai vykdomos reformos užkabintų pernelyg daugelio žmonių, nuo kurių jis ir pats yra priklausomas, interesus. Jam tai pasirodė perdėm rizikinga. Tačiau didžiausia jo baimė yra tapti Gorbačiovu [paskutinis Sovietų sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas]. Gorbačiovas Putinui atrodo kaip kvailys, kurį Vakarai prisiviliojo, o tada pastūmėjo po autobusu. Ir čia yra tiesos.“
Nenuostabu, kad vidinis Rusijos persitvarkymas taip pat iš pagrindų perorientavo ir tai, kaip Kremlius mato dabartinį pasaulį. Neslepiama nauja šaltojo karo atmosfera. Nikolajus Patruševas, Rusijos Saugumo tarybos, kontroliuojančios Rusijos saugumo pajėgas, vadovas, aiškiai tai pasakė spalio mėnesį: Jungtinės Amerikos valstijos, pasak jo, „siekia tų pačių tikslų, kokių siekė 1980-aisiais Sovietų Sąjungos atžvilgiu“.
Šis sakinys neliko nepastebėtas Briuselyje, kur politikai tiki, kad Europos Sąjunga tęs verslus su Rusija, bet neprisiims jokių įsipareigojimų kurti ką nors su Maskva. Tai reiškia, kad bet koks projektas sukurti bevizį ar laisvos prekybos režimą su Rusija artimoje ateityje pražuvo. Štai kodėl naujojo stiliaus Putino režimas primygtinai siekia geresnių santykių su Kinija, ypač kai kalbama apie naujus gigantiškus energetikos sandorius. Pasak Rusijos ministro pirmininko pavaduotojo Igorio Šuvalovo patarėjo, Maskva nori palengva perkelti valstybės įmonių finansus ir politinius žaidėjus iš Londono, Ciuricho ir Frankfurto į Honkongą, Šanchajų ir Singapūrą. „Mes manome, kad tai, ką siūlo Kinija, kompensuos tai, ką praradome Vakaruose“, – teigė patarėjas.
Europos lyderiai mano, kad tai nerealu. Pasak vieno Camerono patarėjo, artimiausia britų vyriausybė aplinka vertina Rusijos posūkį į rytus kaip iliuziją. Jie mano prireiksiant dešimtmečių tam, kad būtų perkelta visa naftos ir dujų infrastruktūra, anksčiau orientuota į Europą, ir kad Kinijos bankai negalės pakeisti Vakarų paskolų. „Kinai negali ir neduos jiems tų pinigų“, – teigė patarėjas.
Ir iš tiesų, naujosios kinų paskolos Rusijos kompanijoms vargiai gali atsverti Vakarų kreditų netektį. Rugsėjo pradžioje didieji Kinijos valstybiniai bankai – Kinijos bankas, Kinijos statybos bankas ir Kinijos pramonės ir komercijos bankas – Rusijai buvo paskolinę tik 170 milijonų dolerių. Tai yra nulis palyginus su 134 milijardais Rusijos bankų ir korporacijų skolų užsienyje, kurios turi būti grąžintos Amerikos ir Europos bankams iki 2015 metų pabaigos.
„Tai, ką mes girdime iš kinų, yra ypač ciniškas požiūris į Rusiją, – teigia Bildtas. – […] kaip ir tai, ką kinai jiems gali daryti. Jie atvyksta į Pekiną, ir ten paleidžiamos milžiniškos fanfaros, bet visuose tuose rankų paspaudimuose yra labai mažai tiesos. Jie sako, kad taip, mes iš tiesų pasirašėme keletą sandorių, bet visa tai užtruks labai daug laiko ir mes netgi nelabai tikime, kad didžioji dalis [mūsų susitarimų] bus realiai įgyvendinta.“
Dabar, praėjus šokui dėl karo Ukrainoje, daug kas Briuselyje bando išsiaiškinti, nuo kada buvo planuota operacija Kryme. Rusijos diplomatai todėl intensyviai ir dirba bandydami įtikinti Europos lyderius, kad kad karas Ukrainoje buvo tiesiog nelaimingų įvykių eilė, kuri prasidėjo spontaniškais protestais Kijeve dar anksčiau šiais metais, ir tai vėliau privedė prie tuometinio ministro pirmininko Viktoro Janukovyčiaus, nepatikimo Rusijos sąjungininko, atleidimo.
Sikorskio nuomone, karo rezgimas iš tiesų prasidėjo 2008-aisiais. Jis teigia Rusijos intencijas buvus matomas jau 2008 metų NATO susitikime Bukarešte. „Jau ten [Putinas] neeilinės kalbos metu pavadino Ukrainą dirbtine valstybe, kurios didesnioji žemių dalis istoriškai priklausė Rusijai.“ Susitikime Kremlius perspėjo, kad ji imsis karinių veiksmų, jei Ukraina ar Gruzija judės link jungimosi prie NATO: praėjus mėnesiams Rusijos pajėgos pasinaudojo Tbilisio provokacija ir įsiveržė į Gruziją.
Ukrainos žvalgyba teigia, kad Rusijos slaptųjų tarnybų agentai pradėjo skverbtis į Krymą nuo 2012, o galimai – dar nuo 2010-ųjų metų. Būta Kremliaus agentų ataskaitų, atvirai svarstančių projektą aneksuoti teritoriją 2013 metų vasaros pradžioje. Sikorskio teigimu, pavojaus signalas dėl Rusijos intencijų Krymo atžvilgiu jam kilo 2011 ir 2012 metais, kai Putinas ėmė lankytis rusų nacionalistų baikerių grupių festivalius pusiasalyje. Tačiau Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje tas pavojaus signalas suskambo tik nuo 2013-ųjų vasaros.
„Mes sužinojome, kad Rusija atliko skaičiavimus, kokias sritis būtų pelninga užgrobti“, – teigia Sikorskis tvirtindamas, kad Lenkija žinojo Kremliaus skaičiavimus, kurie rodė, jog būtų naudinga aneksuoti Zaporožės, Dnepropetrovsko ir Odesos regionus, tuo tarpu Donbasas, tuo metu Putino maištininkų kontroliuojama teritorija, buvo vertintas kaip nepelningas inkorporuoti į Rusiją.
„Tuo metu jie jau skaičiavo, kaip užimti Krymą šantažuojant Viktorą Janukovyčių, – tvirtina Sikorskis. – Iš pokalbių ir susitikimų su Janukovyčium žinau, kad Janukovyčius norėjo pasirašyti Asociacijos [tarp Europos Sąjungos ir Ukrainos] sutartį. Bet 2013 metų lapkritį kažkas nutiko, kažkas subraškėjo. Remdamasis mūsų pokalbais, turiu nuojautą, kad Putinas kažką pasakė Janukovyčiui olimpinių žaidynių Sočyje metu. Manau, kad Putinas turėjo kompromatą [medžiagą šantažui] Janukovyčiui: dabar mes jau žinome, kad tai buvo kassavaitiniai, kas dvisavaitiniai mainai, paimant grynus pinigus [pavogtus iš Ukrainos biudžeto] per pinigų perlaidą. Spėju, kad jis [Putinas] pasakė jam: „Nepasirašyk Asociacijos sutarties, priešingu atveju mes pasiimsim Krymą.“ Štai kodėl šis palūžo.“
Nuo tada Rusija bandė įtraukti Lenkiją į invaziją į Ukrainą, tarsi tai būtų postmodernus Lenkijos padalijimų [tiksliau Lietuvos–Lenkijos, kitaip – Dviejų Tautų Respublikos – vert. past.] istorijos pakartojimas. „Jis norėjo mus padaryti šio Ukrainos padalijimo dalyviais, – kalbėjo Sikorskis. – Putinas nori, kad Lenkija skirtų karių į Ukrainą. Jie siuntė tokius signalus. […] Mes žinojome, kaip metų metais jie mąstė. Mes žinojome, kad taip jie mąsto metų metus. Tai buvo vienas iš pirmųjų dalykų, ką Putinas pasakė mano ministrui pirmininkui Donaldui Tuskui [greitai tapsiančiam Europos Tarybos prezidentui], kai šis lankėsi Maskvoje. Jis ėmė kalbėti, kad Ukraina yra dirbtinė valstybė ir kad Lvovas yra lenkiškas miestas, ir kodėl gi mums neišspręsti to kartu. Laimei, Tuskas neatsakė. Jis žinojo, kad buvo įrašinėjama.“
Kremlius rizikavo bandydamas žaisti nuslopintomis Lenkijos imperialistinėmis svajonėmis: Maskva puikiai žino, kad tarp šalies parduodamiausių romanų yra istorinė fantastika apie Lenkiją, kurioje ši susijungia su nacių Vokietija tam, kad nugalėtų Sovietų Sąjungą. Maskvoje taip pat neliko nepastebėta ir tai, kad pats Sikorskis gyrė šį romaną daugiau nei kartą. Štai kodėl Kremlius siuntė Varšuvai provokacines užuominas su juokdario, Rusijos dūmos oratoriaus Vladimiro Žirinovskio žinute, siūlančia Lenkijai penkias vakarinės Ukrainos provincijas. Lenkijoje buvo tikima, kad ši žinutė – Kremliaus įtakingiausio rato siųstas provokacinis siūlymas, nuo kurio bet kada galima atsiriboti „Mes jiems davėme labai, labai aiškiai suprasti, kad nenorime turėti su tuo nieko bendra“, – tvirtina Sikorskis.
Niekas nežino, kur sustos Putinas. Bet Lenkija ir Baltijos šalys bijo, kad anksčiau ar vėliau jis bandys užkariauti likusias dalis to, ką jis vadina „Novorosija“ arba Naująja Rusija: tai didžiulė teritorija besitęsianti nuo Donecko iki pat sienos su Moldavija. „Tai, ko aš bijau, – kalba Sikorskis, – yra tai, kad rusai tiesiog negali pripažinti Ukrainos, kaip tautos, egzistavimo. Jie negali pripažinti, kad egzistuoja atskira tauta. Ir jeigu jie nori stoti prieš ukrainiečių nacionalizmą, – na prašom. Tada Rusija sužinos, kad Ukraina tikrai yra tauta, ir susidurs su 20 metų partizaniniu karu. Rusai lengvai galėtų užgrobti visą Novorosijos teritoriją, tačiau tuomet likusi Ukraina nuolat ginkluotų užimtą teritoriją, likęs pasaulis [užgrobtąją] teritoriją laikytų tikrąja Ukraina, kaip ir didžioji [tos teritorijos] gyventojų dalis, remianti tikrąją Ukrainą. Jie gali laimėti mūšį. Bet norint išlaikyti milžinišką teritoriją, reikės 200 000–300 000 karių ir dešimties metų įsipareigojimo. O tokių pajėgų rusai niekada negalėtų išlaikyti nepaskelbę nuolatinės, visuotinės mobilizacijos.“
Europos lyderiai mano, kad dėl to Kremlius dabar įšaldys konfliktą Rytų Ukrainoje. Tačiau jie nėra tikri. Daugelis spėlioja, kad Putinas sieks išsikovoti sausumos kelią į Krymą, kiti mano, kad šią žiemą jis užsuks Ukrainai dujas. Kas benutiktų, akivaizdu, kad Europos užsienio politikos mašina pasirodė neturinti jokio supratimo. Europos Sąjunga (ES) ir jos šalys narės turi daugiau nei 57 000 diplomatų visame pasaulyje, tačiau jiems nepavyko nuspėti nei karo Ukrainoje, nei Arabų pavasario. Bildtas apgailestauja: „Didžioji ES šalių ambasadų darbuotojų dalis net nekalba vietine kalba.“
Karingieji Bildtas ir Sikorskis mato Rusiją kaip realią grėsmę Europos Sąjungos valstybėms, tačiau didžioji dalis Europos lyderių su tuo nesutinka. Vienos mažos Rytų Europos šalies užsienio reikalų ministras paaiškino šį disonansą: „Šiuo metu Europos Sąjungoje yra dvejopas grėsmės vertinimas. Vieni vienintelę grėsmę valstybingumui mato galint kilti iš Vokietijos, – jei žlugtų ES ir euras; o jau visa kita: ir po to seka visa kita, ISIS, Ukraina ir pan., tai, kas jiems atrodo realu tik televizijoje; kiti gi, kaip lenkai ir Baltijos šalys, tikrai tiki, kad Rusija kelia didžiulę grėsmę jų valstybingumui.“
Vis dėl to, Bildtas ir Sikorskis Briuselyje vertinami iš tiesų rimtai: jų klausosi Europos lyderiai visais su Rusija susijusiais klausimais. Abu jie mato daugiau Kremliaus galimų išprovokuotų karų Europoje ateinančiais dešimtmečiais. „Aš kalbėjau su NATO generolais, – teigia Sikorskis. – Ir jie mato tai, ką ir aš: kad jis [Putinas] gali mus išesti iš kantrybės. Vesti iki ribos, kol mes palūšime. Tikiu, kad Putinas mus visiškai pergudravo. Jis mano, kad susidūrė su krūva silpnavalių degeneratų. Ir jis mano, kad mes neisime kariauti dėl Baltijos valstybių. Ir žinote ką, galbūt jis teisus.“
Tačiau galų gale Rusijos grėsmė galėtų kilti tiek dėl jos nestabilumo, tiek dėl jos ambicijos. Putinas pasirodo pernelyg įsitvirtinęs, kad būtų nuverstas be kraujo praliejimo ar valstybinio perversmo. Europos diplomatai blaiviai pažymi, kad jei jos [sankcijos] bus sėkmingos, jos privers režimą ne taip atvirai veikti užsienyje, tačiau jis taps kur kas represyvesnis šalies viduje. Tai reiškia, kad yra realus pavojus, jog Putinas mėgins pakartoti Krymo sėkmę kaskart, kai jo populiarumas ims mažėti – grėsmė dar didesnė, nes krenta naftos kainos, o kartu su jomis – ir Rusijos gerovė.
„Jei kainos nukris žemiau negu 80 JAV dolerių už barelį ir liks tokios dvejus metus, jis [Putinas] turės bėdų, – perspėja Sikorskis. – Bet tai, kas kenkia jam, nebūtinai yra naudinga mums. Jis yra lošėjas. Ir jo baimės jausmas yra sumažėjęs. Jis imsis šios didelės rizikos todėl, kad tikroji grėsmė Putinui yra jo paties gyvybė. Jis negali visko palikti ar paleisti [savieigai]. Jis negali palikti Kremliaus. Jei jau praliejai kraują, sprogdinai daugiabučius, siuntei mirties [eskadronus] į užsienį, jei jau buvo Gruzija, Ukraina, visos tos motinos ir visi tie kareivių kūnai, žuvę per slaptus karus… Tu tiesiog nebegali viso to taip palikti.“
Iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriščiūnaitė.