2014 m. balandžio 4 d.
DĖL SAVIVALDOS SISTEMOS ATKŪRIMO LIETUVOJE
Esame skėtinė Lietuvos vietos bendruomenių organizacija, vienijanti 1160 kaimo bendruomenių organizacijų bei 43 miesto bendruomenių organizacijas. Ne vieną dešimtmetį veikiančios mūsų organizacijos ne tik aktyviai dalyvauja Lietuvos visuomenės gyvenime, bet ir įgijo autoritetą tarp vietos gyventojų. Galime tvirtinti kad mums yra pažįstami žmonių lūkesčiai bei nuotaikos. Susivienijome tam, kad padėtume gerinti valstybės valdymą, skatintume pilietinės visuomenės plėtrą bei valstybės demokratizaciją.
Pastaruoju metu viešoje erdvėje daug kalbama apie savivaldos problemas. Žinome, kad tai rūpi ir jums. Tai yra labai svarbu bendruomenių judėjimui bei visai pilietinei visuomenei, todėl esame pasirengę konstruktyviam dialogui ir bendradarbiavimui. Tikimės, kad šis mūsų kreipimasis neliks be jūsų dėmesio ir jūs rasite laiko su mumis susitikę išklausyti mūsų pamąstymus ir siūlomus sprendimus.
Atkreipiame dėmesį, kad valdančios politinės jėgos jau keliolika metų blaškosi tarp centralizuoto valdymo ir platesnės savivaldos ir vengia nuoseklių sprendimų. Vietos savivaldos įstatyme pastaraisiais metais atlikti pakeitimai (VIII skirsnis) yra niekiniai, jokios vietos savivaldos galių nesuteikiantys vietos gyventojams. Todėl visuomenė nėra patenkinta dabartine vietos savivaldos sistema ir norėtų ją stiprinančių reformų. Apklausos rodo, kad dauguma gyventojų mano, jog savivaldybių priimti sprendimai turi menką poveikį jų gyvenimui, o ir jie patys negali turėti jokios įtakos savivaldybių sprendimams. Susirūpinimą kelia ir didėjantys korupcijos mąstai savivaldybėse. Kodėl taip atsitiko?
1. Primename, kad Lietuvoje pritrūko politinės valios atkurti iki okupacijos buvusias vietos savivaldos struktūras, t.y. valsčių, apskričių ir miestų savivaldybes. Mūsų valstybėje, vienintelėje iš sovietinės imperijos išsivadavusioje Baltijos ir Vidurio Europos valstybėje, išliko mažai pakitusi sovietinės okupacijos laikotarpiu suformuota ir griežtai centralizuota administracinė teritorinė struktūra. Visuotinai pripažįstama, kad vietos savivalda gali veiksmingai veikti tada, kai vienam municipalitetui priklauso 5000 gyventojų. Demokratinio pasaulio valstybėse tokia padėtis ir yra (vidurkis 5–10 tūkst. gyventojų). Lietuva vienintelė, turinti savivaldos teisę vidutiniškai 61 670 gyventojų! (Prancūzijoje vidurkis – 1 610 gyventojų; Vokietijoje – 5 088, Suomijoje – 10 323, Danijoje – 19 276, Estijoje – 5 870; Latvijoje – 4350). Dar galima palyginti Kaliningrado srityje – 71 430 gyv.; Leningrado srityje – 58 620.
Keistas sutapimas: LR teritorinis administracinis padalijimas labai panašus į Rusijos Federacijos teritorinį administracinį padalijimą, iš esmės skiriasi nuo kitų Baltijos ir Vidurio Europos bei apskritai nuo demokratinio pasaulio valstybių teritorinio administracinio suskirstymo, savivaldos struktūrų.
2. Demokratinėse šalyse vietos savivalda yra ne tik savarankiško jos egzistavimo, bet ir pilietiškumo ugdymo bei demokratinės plėtros pagrindas. Lietuvoje, kaip matome, šis pagrindas yra silpnesnis nei kitose Europos Sąjungos valstybėse. Mūsų šalis išsiskiria ne tik labai stambiomis savivaldybėmis, bet ir tuo, jog turime tik vieno – subregioninio lygmens – savivaldą. Nei vietos, nei regioninės savivaldos Lietuvoje nėra. Todėl mes stipriai atsiliekame decentralizuodami valdžią ir kurdami pilietinę visuomenę.
Dar 2007 m. kovo 14 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 28 buvo parengta Vidinė savivaldybių decentralizacijos koncepcija. Ji buvo rengta nedalyvaujant nei vietos bendruomenėms, visuomeninėms organizacijoms bei suinteresuotoms gyventojų grupėms, nebuvo aptarta ir pristatyta visuomenei. Tačiau net ir joje numatyti decentralizacijos etapai nebuvo įgyvendinti. Koncepcijos išvadose, beje, nurodoma: „Kadangi valstybės teritorijos administraciniai teritoriniai vienetai, kuriems laiduota vietos savivaldos teisė, yra labai dideli, Lietuvoje iki galo neišnaudotos subsidiarumo principo, numatyto Europos vietos savivaldos chartijoje ir nustatyto Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, taikymo vietiniu (savivaldybių) lygiu galimybės“.
3. Kaip visuomenės atsakas į neužbaigtą teritorinę administracinę reformą ir savivaldos vietose stygių, Lietuvoje masiškai ėmė kurtis vietos bendruomenių organizacijos. Tai vėlgi unikalus reiškinys Europoje, atkreipęs užsienio mokslininkų dėmesį ir jiems keliantis nuostabą, nes ten puikiausiai visa tai atlieka vietos savivalda.
4. Lyginant su kitomis pokomunistinėmis valstybėmis, kaip rodo sociologinės apklausos, Lietuvos gyventojų pasitikėjimas vietos valdžia yra vienas mažiausių. Kuo toliau, tuo mažiau žmonių ateina į rinkimus. Esant tokiai situacijai imama abejoti ir išrinktų atstovų legitimumu, o tai kelia grėsmę pačios valstybės egzistavimui.
Todėl manome, kad būtina iš esmės keisti Lietuvos savivaldos modelį. Tačiau nei diskusijos, nei konsultacijos su visuomene šia tema nevyksta. Mokslininkų, inteligentijos, bendruomenių lyderių argumentų paprasčiausiai nenorima girdėti.
Prašome sudaryti reprezentatyvią darbo grupę, kuri parengtų savivaldos reformos projektą, apsispręstų dėl rinkimų modelio, administracinio teritorinio valstybės sutvarkymo ir šį projektą pateiktų visuomenės svarstymui.
Jūs geriau galite nuspręsti, kur tokia darbo grupė gali veikti efektyviau – Seime ar Vyriausybėje. Kadangi šiandien visuomenėje randasi daug įvairių iniciatyvų tobulinti egzistuojančius įstatymus ir pan., todėl manome, kad toks darbo grupės sukūrimas būtų savalaikis. Suprantame ir tai, kad parengti tokią reformą – ne vienos dienos darbas. Šiandien žengti tokį žingsnį būtina, o tam reikalinga tik politinė valia, nes mokslinių ir kūrybinių pajėgų Lietuvoje tikrai yra.
Keletas mūsų konkrečių pasiūlymų vietos savivaldos įtvirtinimui Lietuvoje:
1. Įteisinti savivaldą vietos lygmeniu, tam suteikiant dabar egzistuojančioms seniūnijoms (ar apylinkėms) teritorinio administracinio vieneto statusą. Tokia pertvarka neprieštarauja Konstitucijai, kuri nurodo 119 str.: „Savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas.“
Kartu išnagrinėti ES didžiųjų miestų bei sostinių savivaldos modelius ir juos pritaikyti Lietuvoje.
2. Įteisinant seniūnijų (ar apylinkių) tarybų rinkimus, juos rengti kartu su Savivaldybių tarybų rinkimais. Tik seniūnų ir merų rinkimai, esant dabartinei savivaldos sistemai, egzistuojančių problemų neišspręs. Begalė apklausų ir tyrimų parodė, kad didelė dalis gyventojų nori, kad seniūnijų valdžia (ne šiandieninio statuso seniūnų) būtų renkama, jiems atskaitinga ir turėtų daugiau galių tvarkyti vietos bendruomenių reikalus.
3. Suteikti seniūnijoms realų ekonominį savarankiškumą. Seniūnijos (ar apylinkės) kompetencijoje galėtų būti kai kurios kultūros ir švietimo paslaugos (vaikų darželiai, pradinis mokymas, bibliotekos, kultūros namai, vietinės reikšmės muziejai, vaikų ir jaunimo užimtumas), kasdienė socialinė rūpyba (vienišų senyvo amžiaus žmonių priežiūra, mokinių maitinimas, senelių prieglaudos). Taip pat Lietuvos seniūnijos (ar apylinkės), kaip komunų valdžia kai kuriose Europos šalyse, galėtų turėti ir teisę disponuoti žeme bei spręsti dėl konkrečių objektų statybų savo teritorijose. Vietos savivaldos įtvirtinimas mažesniuose teritoriniuose vienetuose skatintų šiuo metu „merdinčių“ miestelių (tarpukario valsčių centrų) ekonominę, kultūrinę bei socialinę plėtrą ir padėtų stabdyti neigiamus demografinius procesus.
4. Sudaryti sąlygas savivaldos institucinių modelių įvairovei atsižvelgiant į tai, kad mūsų savivaldybės yra labai skirtingos (kaimo vietovių, didžiųjų miestų). Vakarų demokratijose galima aptikti įvairių vietos savivaldos institucinių modelių. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse sąmoningai kuriamos institucinio pliuralizmo galimybės. Antai Jungtinėje Karalystėje numatomi šeši instituciniai vietos valdžios sudarymo modeliai – kiekviena savivaldybė gali rinktis tą, kuris jai atrodo tinkamesnis. Diversifikuotas vietos savivaldos institucinis modelis galėtų būti sėkmingai panaudotas ir Lietuvoje. Tai leistų savivaldybėms rinktis tarp tiesiogiai ir netiesiogiai renkamo mero, tarp profesionalių (nuolat dirbančių) ir kompensaciniais pagrindais dirbančių savivaldybės tarybos narių bei įvairių kitų variantų. Tokio pasirinkimo galimybė aktyvintų vietos bendruomenę, nes ji referendumu galėtų apsispręsti, kurio modelio nori, ir, jei pasirinktas modelis jos netenkina, jį pakeisti. Taip pat nacionaliniu mastu būtų galima lyginti vieno ar kito modelio veiksmingumą ir taip sudaryti sąlygas plėtotis ir plisti Lietuvos socialines sąlygas labiausiai atitinkančiam savivaldos modeliui.
Siekiant palengvinti darbo grupės veiklą, būtina:
1. Parengti išsamią lyginamąją savivaldos funkcionavimo ES valstybėse analizę. Tokie bandymai buvo, tačiau tik epizodiniai, bei rengti kitais tikslais (pvz., rengiantis mero rinkimams ir pan.).
2. Atkreipti dėmesį, kaip sprendžiama savivaldos dideliuose miestuose bei sostinėse įgyvendinimo praktika.
3. Svarstyti rinkimų į vietos savivaldos institucijas modelio variantus, neatmetant mišrios rinkimų sistemos sugrąžinimo.
4. Diskutuoti dėl skirtingų modelių įgyvendinimo, remiantis ES valstybių gera praktika.
Manome, kad būtina pagaliau įteisinti administracinį teritorinį Lietuvos sutvarkymą ir išspręsti jo valdymo ypatumus. Panaikinus apskritis Lietuvoje, visuomenė nebesupranta, kodėl šis terminas vis dar egzistuoja valdžios sprendimuose. Nebeaiškus ir terminas „regioninė politika“, jei regionai iki šiol neįteisinti įstatymuose. Kaip tai suderinama su ES nuostatomis? Primename, kad iki šiol egzistuoja ir žiedinės savivaldybės, nors ši problema žadėta spręsti gal jau prieš dešimtmetį…