Šių metų gegužės 15–19 dienomis Kijeve vykusiame solidarumo su Ukraina forume, kur dalyvavo nemažai pasaulyje žinomų intelektualų, pasisakė ir žymus prancūzų filosofas, rašytojas, publicistas bei visuomenės veikėjas Bernardas-Henri Lévy (Bernaras Anri Levi). Tai buvo jau antrasis jo apsilankymas Ukrainoje. 2014 metų žiemą jis buvo atvykęs į Kijevą palaikyti Maidano aktyvistų.
Tiesos.lt savo skaitytojus kviečia susipažinti su neabejingo europiečio mintimis, išsakytomis forumo konferencijoje ir vėliau paskelbtomis tinklaraštyje „Žaidimo taisyklės“.
3republic.org.ua | laregledujeu.org
Brangus Leonai Wieseltieri, brangūs bičiuliai. Šį kreipimąsi aš nusprendžiau pavadinti „Arturo Putino karjera, kurios galėjo nebūti“. Kaip jūs jau supratote, tai aliuzija į Bertoldo Brechto 1941-jų metų šedevrą, pavadintą „Arturo Ui karjera, kurios galėjo nebūti“. Jame Arturo – tai tuo pat metu ir Adolfas Hitleris, ir apgailėtinas Čikagos gangsteris, gaujos „Kalafiorai“ vadeiva. Jis tiek pat juokingas, kiek ir pasibaisėtinas, ir tiek pat pasibaisėtinas, kiek ir juokingas. Kitaip tariant, aš rengiuosi brūkštelti štrichų Vladimiro Putino portretui. Šiam tikslui pasinaudosiu brechtiškuoju reductio ad hitlerum (prašau atleisti už lotynizmą, tačiau, kaip man primena Konstantinas Sigovas, šiame universitete ne taip jau seniai buvo kalbama lotyniškai, tad nebijokime šito reductio!). Apie tai mus perspėjo dar Leo Straussas, neseniai kalbėjo ir Garis Kasparovas, ir buvęs Čekijos užsienio reikalų ministras Karelas Švarcenbergas, ir Hillary Clinton. Turiu pareikšti, kad sutinku su jų nuomone.
Žinoma, aš suprantu jų įspėjimus. Buvau pirmasis, galvojęs ir kalbėjęs apie tai, jog nacizmas buvo savaip unikalus reiškinys, be pirmtakų ir pasekėjų, ir kad mums neverta jį susieti su kažkuo kitu. Na, gerai. Nors aš kaip niekas kitas žinau, kad nedera visko sumaišyti į vieną krūvą ir kad hitlerizmas, kaip reiškinys, buvo nepakartojamas, vis tiek turiu pripažinti, kad esti ne tiek jau daug atpažįstamų politinių modelių ir kad Putino ir Hitlerio asmenyse bei strategijose galima įžvelgti bendrus, visiškai realius bruožus, apie kuriuos nutylėti būtų absurdiška.
Žvelgiant iš „Arturo pusės“, tai čia beveik viskas aišku. Hitleris buvo banditas, ir Brechtas tai įrodė – kartą ir visiems laikams. Bet juk ir Putinas – toks pat banditas, ir tą įrodyti taip pat nebus sunku. Pažiūrėkite, kas nutiko Anai Politkovskajai ir jos penkiems kolegoms iš laikraščio „Novaja gazieta“, kuris teisėtai laikomas vieninteliu opoziciniu leidiniu Rusijoje. Visi šie žurnalistai neišaiškintomis aplinkybėmis buvo nužudyti. Paimkite Sergejaus Magnickio bylą: šis narsus advokatas nusprendė viešai pareikšti apie korupciją, suvešėjusią pirmuoju Putino valdymo laikotarpiu, tačiau jį suėmė ir įmetė į kalėjimą, kur jis pačiame Rusijos sostinės centre mirė 2009 metais. Jį mirtinai nukamavo, kankino, kol jis numirė, nes tik taip buvo galima neleisti jam papasakoti apie jo atskleistas paslaptis. Prisiminkime oligarchus, kuriuos vieną po kito šalino, trėmė, kalino, žudė, nuodijo polonijumi ar dar kažkuo. Gusinskiai, Berezovskiai, Chodorkovskiai… Ilgųjų peilių naktis tęsėsi daugelį metų. Štai jis – Putino banditizmas, jo vidinis Arturo!
Arba artistas Pavelas Jurovas – jo vardas parašytas ant plakatų, kuriuos matome šioje universiteto salėje jaunų studentų rankose. Apie jį jau seniai nėra jokių žinių, greičiausiai jį pagrobė ir laiko kažkokioje slaptoje vietoje. Prisiminkite bėglį prezidentą Janukovyčių su jo mafijine praeitimi – jis valdė šalį tokiais pat mafijos metodais ir pabėgo, kaip kad pabėga kiekvienas į kampą užspęstas nusikaltėlis. Arba pažiūrėkite, kaip kaukėti banditai įsiskverbia į rytinius šalies miestus ir ten muša žmones, šaudo, baugina – šitaip jie tikisi sutrukdyti žmonėms balsuoti. Argi visa tai ne tikrų tikriausias chuliganizmas? Argi visa tai neprimena greičiau jau banditiškos Čikagos negu normalios politikos metodų ir normalių tarptautinių santykių? Aš kategoriškai nesutinku su samprotavimais apie „pilietinį karą“ Ukrainoje: „Kalafiorų“ gauja – tai dar ne pilietinis karas! Ir nereikia Brechto, jog tai įrodytum. Viskas ir taip akivaizdu. Putinizmo banditizmas krinta į akis kiekvienam, gebančiam matyti. Tokia pirmoji šios mano demonstracijos dalis. Pirmieji portreto štrichai.
Dabar norėčiau pereiti prie buvusio kėgėbešniko ir valstybės vadovo išorės veiksmų strategijos, kurios pagrindine realizavimo kryptimi, deja, tapo Ukraina. Iš tikrųjų viskas prasidėjo kiek anksčiau: nuo 2008 metų Pietų Osetijos, atplėštos nuo Gruzijos ta dingstimi, jog Saakašvilio armijos puolimas neva kėlė grėsmę regiono gyventojams. Visiškai tais pačiais, nors kiek labiau apdorotais argumentais buvo pasinaudota ir Kryme.
Krymo situacijoje viskas jau galutinai peržengė proto ribas, nes Rusijos įsikišimo tikslas buvo neleisti įvykti žudynėms ar net „genocidui“ – to neva rengėsi imtis „Kijevo chunta“. Ir štai šiandien mūsų akyse plėtojami veiksmai rytiniuose [Ukrainos] miestuose. Čia taip pat kliaujamasi įtikinėjimais apie pagalbą rusakalbėms mažumoms, kurioms neva grasina Maidane valdžią užgrobę fašistai.
Čia neimsiu akcentuoti, jog anuomet grėsmės Osetijai buvo tik įsivaizduojamos. Manysime, kad negirdėjome pasipiktinimą sukeliančių Putino ir jo palaižūnų žodžių, kai savo veiksmus Kryme jie įžūliai palygino su Vakarų operacija Kosove. Žmonės Kosove buvo tapę etninio valymo aukomis, ten kasdien buvo žudomi „albaniškieji“ musulmonai. Pasakysiu atvirai – kažkaip nepamenu, kad Arsenijaus Jaceniuko vyriausybė, ši demokratinė vyriausybė, vadovaujanti šalies pereinamojo laikotarpio procesams po gėdingo Janukovyčiaus pabėgimo, nors sykį kam nors būtų grasinusi! Pasakyčiau, kad šiandienos įvykiai man labiau primena kitą procesą – tą, kuris nuo Reino srities remilitarizacijos nuvedė iki anšliuso, Sudetų ir Klaipėdos aneksijos Lietuvos vakaruose. Ir vėl netyla tos pačios kalbos apie grėsmes mažumoms – anuomet vokiečiams, o dabar rusams. Ir vėl iškreiptai pateikiama tautų apsisprendimo teisė ir būtinybė apginti taikius gyventojus. Turbūt jau nebetoli tas metas, kuomet Putinas mums kalbės apie įsikišimo teisę ir net pareigą!
Mes stebėjome tuos suklastotus, perversmą įteisinančius referendumus, pateikiančius Arturo Putinui tokius pat rezultatus, kaip Šiaurės Korėjoje arba kaip [Austrijoje] po anšliuso – 99 procentus. Tos pačios, kartkartėmis kartojamos ir jo priesaikos: „Na gerai. Tai buvo paskutinis kartas. Pats pats paskutiniausias. Aš nusiraminau. Man nereikia Ukrainos. Aš daugiau nieko nenoriu, tik taikos, taikos ir dar kartą taikos“. O Vakarai, vis taip pat komiškai atrodydami ir vėl skubiai praryja jiems peršamą melą.
Pamenate Chamberlaino žodžius „Hitleris – tai džentelmenas“? Šie žodžiai siaubingai panašūs į Merkel vyriausybės Užsienio reikalų ministro Steinmeierio frazę, pasakytą karščiausiu Krymo krizės metu. Kai savo nebaudžiamumu neabejojantis Putinas visiškai atvirai ir įžūliai į priekį stumdė šachmatų figūras, šis ministras visiškai rimtai kvietė neleisti, kad „Putinas taptų mūsų priešininku“. Jis taip ir pasakė: taptų mūsų priešininku… Gal tai reiškia, kad žmogus, surengęs Kryme perversmą, o po to ėmęsis prievartos Donecke ir Odesoje, dar nėra mūsų priešininkas, o tik gali juo tapti?.. Žmonės nuolat pasakoja, kad Putinas – didis šachmatininkas. Jų supratimu, istorija apie „didmeistrį“ glaudžiai su juo susijusi. Man ir pačiam teko girdėti, kaip kai kurie tariami šachmatų žinovai, visiškai nieko nenusimanantys nei apie šachmatus, nei apie Putiną, postringauja apie jo talentą ir taisyklingai taikomus „Aliochino gynybos“ principus.
Tikrieji šachmatų vertintojai žino, jog šis Aliochino gynybos principas paremtas tokia strategija: siekiant į savo teritoriją įvilioti priešininką, aukojama figūra, bet vėliau priešininkui suduodamas triuškinantis smūgis, kai tik jis susilpnina savo gynybą. Todėl taikyti Putinui tokią klišę kaip argumentą – vadinasi, apskritai įžeisti šachmatininkus ir konkrečiai – Aleksandrą Aleksandrovičių Aliochiną. Nežinau, kiek jūs žinote apie Aliochiną. Tai buvo didi asmenybė. Šis žmogus iš gyvenimo išėjo maždaug tuo metu, kai Brechtas rašė „Arturo Ui karjerą“. Jis buvo šachmatiniu Vitalijumi Klyčko – nenugalimu čempionu. Ir šachmatų gerbėjai puikiai atsimena jo pergalę istorinėje partijoje prieš Levą Trockį. Na, bet tiek to. Šis Aliochino įžeidimas, tas papiktinantis apgailėtino stratego Putino sulyginimas su didžiu ir baisiu Aliochinu, tas komiškas susižavėjimas diktatoriumi siekia tik vieno tikslo – nuslėpti nerimą keliantį dviejų skirtingų triadų, arba trejybių, panašumą. Viena trejybė – Reino sritis-anšliusas-Sudetai. Ir kita trejybė – Osetija-Krymas-Donbasas.
O dabar nukreipkime dėmesį į ideologiją. Tiksliau – į refleksų, pozų ir poelgių visumą, kuri politikams suformuoja kažką, panašaus į ideologiją. Esu matęs nemažai juokingų Rusijos prezidento fotonuotraukų, kuriose visomis įmanomomis ir neįmanomomis situacijomis demonstruojami jo raumenys, apnuogintas liemuo ir vyriškumas. Mačiau šį raumenų pripūstą „Papajų“ prie lėktuvo šturvalo, ant arklio, taigoje ir ant imtynių tatamio. Pakankamai prisižiūrėjau tų komiškų nuotraukų, neišvengiamai primenančių Mussolinio fotografijas, padarytas jo valdžios suklestėjimo metais. Ir tuomet aš iškart prisimenu apie jo propaguojamą jėgos kultą, kuris tarptautiniuose santykiuose tapo aukso taisykle: „Aš darau, ką tik noriu. Aš išmėginu, kiek tvirtos yra mano valdžios ribos. Kol man kas nors nepasakys, kad sustočiau, aš atkakliai ir toliau judėsiu į priekį“.
Aš dar sykį perklausiau ištraukas iš balandžio 17 dienos Mussolinio kalbos, kuomet jis ištarė nacistinio kamikadzės arba islamiškojo mirtininko vertus žodžius: „Po saule ir mirtis nuostabi“. Kaip gi taip? Juk mirtis – tai siaubinga. Pasirodo, ne. Kaip suprasti „po saule“? Gal tai reiškia: mirti už savo draugus, už savo tautą, o išsireiškiant šiuolaikine kalba – už Tėvynę? Taip! O, ši nuostabioji mirtis! Tegyvuoja mirtis! Ir visiškai niekas nenustebo, kuomet ir tas visų racionaliausias lyderis Putinas, tas be galo apdairus Putinas, tas neprilygstamasis Aliochino mėgdžiotojas šneka lyg pamokslaujantis politinis kankinys ir, pasikartosiu, lyg fašistinės tradicijos pasekėjas.
Dar prieš metus Rusijoje buvo priimti prieš gėjus nukreipti įstatymai, kurių tikrojo masto pas mus dar niekas iki galo nesuvokia. Šiaip jau Putinui į homoseksualistus yra nusispjaut. Bandydamas su jais susidoroti, iš tikrųjų jis galvoja apie feminizuotą visuomenę ir jos nuosmukį. Ir šios situacijos simboliu jam tapo gėjai. Jis samprotauja apie macho – vyriškojo prioriteto vertybių – nunykimo procesą, sparčiai vykstantį Vakaruose ir galintį lyg užkratas išplisti Rusijoje. Putinas baiminasi atitrūkimo nuo jo suvokiamų tradicinių vertybių ir pasaulinių religijų principų. Jis bijo, jog žlugs dorovės pamatai ir tradicinė savimonė, kokia ji bebūtų – nacionalinė, kultūrinė, religinė ar seksualinė. Bijo taip pat ir tradicinių šeimų bei homoseksualių porų lygybės. Blaškosi tarp tikėjimo į Dievą ir tikėjimo į šėtoną. Apie tai 2013 metais jis pasisakė Valdajaus forume, kur 250 pseudointelektualų susirinko aptarti visuomenės, valstybės ir nacijos vienybės problemų. Ir tų kalbėjimų esmė – tikrų tikriausias fašizmas, ir vėl tas pat siekis įgyti kažkokią tariamą sveiką būseną naujai atgimstančios tautos sielai, kaip pamatu pasiremti žemėmis, kraujo ryšiu ir tautos atmintimi: kaip tik taip anuomet buvo apibūdinamas tautinis vokiečių judėjimas „völkische“. Nuo seno buvo bandoma išsiaiškinti, kas yra tautiška, o kas – ne. Buvo bandyta leisti išsipildyti senosioms viltims, naujai sukurti teisingą nacionalinę žmonių bendruomenę, kuri kadaise nebuvo tokia korumpuota, tokia degradavusi ir purtoma tamsių moteriškos prigimties valdžios jėgų. Putinas nesako žodžio „völkische“. Jis sako: „Šventoji Rusia“. Jis kalba apie rusiškąją sielą, kuriai būdingas aukščiausias dorovingumas. Bet juk akivaizdu, kad ir anuometinės Vokietijos, ir šių dienų Rusijos inspiracijos – tai vienas ir tas pats. Tai – pamatinės konservatyviosios revoliucijos temos, tik pakeitusios kalbą iš vokiečių į rusų…
Ar visa tai jums atrodo stačiokiška? Vulgaru? Kvaila? Gal ir taip. Tačiau reali politika nebūtinai turi atrodyti protinga ir elegantiška. Ir toji politika kol kas visai neblogai tarpsta, nepaisant jos šiurkštumo ir kvailumo, o gal net ir jų dėka.
Turbūt man nereikėjo kalbėti apie „refleksus“. Tiksliau, be reikalo apie tuos „refleksus“ užsiminiau, kuomet paminėjau Arturo Ui epochą. Nes Putinas turi savąją ideologiją. Tikrą ideologiją. Struktūruotą ideologiją. Bet ir ji dar ne iki galo suformuluota. Arba nelabai atvirai diegiama. Tačiau ji egzistuoja. Ja vadovaujasi nemažai Rusijos prezidento patarėjų. Ši ideologija – eurazijizmas. Keliais žodžiais jums priminsiu, kas yra eurazijizmas. Mūsų, ir jau tikrai mano dėmesį į eurazijizmo ideologiją bei jos įkvėpėją profesorių Aleksandrą Duginą atkreipė Timothy Snyderis. Viskas prasidėjo nuo 1993 metais įkurtos NBP, Nacionalbolševikinės partijos, kurią sukūrė vienas liūdnai išgarsėjęs personažas. Visi jūs puikiai jį žinote, ir mes apie jį žinome, nes vienas prancūzų rašytojas jį padarė savo romano herojumi. Tas žmogus – Eduardas Limonovas. Po kelerių metų profesorius Duginas, Limonovo draugas ir sąjungininkas, labai iškalbinga dingstimi nutraukė su juo visus ryšius. Konkrečiai, jis rašė, kad „NBP neturi teisės egzistuoti, nes jos lyderis – vampyras“, savo vonią pripildantis skaistuolių krauju, nes manąs, kad tas kraujas – amžinos jaunystės šaltinis. O 2000-jų metų pradžioje jis atkūrė nacionalbolševikų partiją, tik šįkart pasirėmė rimtesniais pagrindais. Beje, tie pagrindai – jo knygų medžiaga, suformavusi jo veiksmų programą. Svarbiausia šios programos mintis – visa lemianti geopolitinė priešprieša tarp Europos Sąjungos ir euroazijinio susivienijimo apie Rusiją, Kazachstaną, Baltarusiją, Ukrainą, o ateityje – galbūt ir apie kitas valstybes. Pamenate įžymiąją Putino frazę apie tai, jog Sovietų Sąjungos iširimas tapo pagrindine XX amžiaus geopolitine katastrofa? Ir čia Duginas turi atsakymą. Ir tai – pareiga atstatyti tai, kas buvo sugriauta. Tai – revanšas prieš Europą, kuri kartu su Amerika yra atsakingos už SSSR žlugimą. Putinas ne visada buvo nusiteikęs prieš Europą. Iš pradžių, perimdamas valdžią iš Jelcino, jis atrodė netgi palaikantis suartėjimą su Europos Sąjunga ir NATO.
Pirmosiose gretose šiandien atsirado Duginas. Putinizmas išvirto į duginizmą. Man atrodo, jog galutinis putinizmo tikslas – destabilizuoti ar net išardyti Europos Sąjungą, kuriai už SSSR žlugimą primetama didžioji kaltės dalis. Pirmoji iš laukiančiųjų savo eilės būtų Lenkija. Po jos – Baltijos šalys. Na, o po to, būkite tikri, taikiniu taptų visas europinis projektas, nes, pasak duginiškojo putinizmo, europeizmas – eurazijizmo antonimas. Prieš kelias savaites aš perskaičiau Dugino straipsnį, kur jis pateisina perversmą Kryme ir kaip analogiją pateikia samprotavimus apie valonų tautos mažumų padėtį Belgijoje. Neva flamandai grasina valonus deportuoti ar net sunaikinti, ir tai įpareigoja Europą juos gelbėti. Duginas galėtų prisiminti apie prancūzų kataloniečius… Apie rumunų Transilvanijos gyventojus… Apie Šveicariją ir tris jos tautas, kurių kiekviena galėtų pareikalauti prisijungti prie Prancūzijos, Vokietijos ar Italijos… Dar jis galėtų pakalbėti apie visas tautines mažumas, gyvenančias Europos Sąjungos šalių teritorijose… Pavyzdys jau yra, scenarijus parašytas. Ir grėsmės beveik nepridengtos.
Jūs gal manote, kad aš pervertinu duginizmo reikšmę? Man taip neatrodo. Aš įdėmiai perskaičiau dvi jo paskutines knygas. Ir turiu pasakyti, kad jos nėra blogos. Visai neblogos. Man atrodo, kad jas apskritai būtų nelengva suprasti, jei į jų turinį nepažvelgtume kaip į reikšmingą paraišką prisijungti prie ginčo, kuris štai jau 20 metų brėžia gaires intelektualų diskusijai, netylančiai Jungtinėse Valstijose. Kalbu apie Fukuyamos ir Huntingtono ginčą. (Fukuyama: istorija artėja prie pabaigos, nieko reikšmingo jau nebeįvyks, šiuolaikiniai susidūrimai ir konfliktai – tik paviršiniai reiškiniai, negalėsiantys paveikti nusistovėjusio konsensuso, kuris ir yra rinkos ekonomikos ir demokratinių režimų skiriamasis bruožas. Huntingtonas: netiesa! Istorija niekada nesibaigia! Mūsų akivaizdoje reiškiasi visiškai nauji įvykiai, nors mes ne visada sugebame suvokti jų naujumą! Visa tai vyksta tiesiog mūsų akyse, ypač kai atsirado ir sustiprėjo radikalusis islamizmas! Tai – naujasis startas, naujas judėjimas į priekį!). Profesoriaus Dugino tezės sklando kažkur per vidurį tarp šių dviejų polemizuotojų. Dugino manymu, Fukuyama klysta, nes istorija yra begalinis procesas. Tačiau jis įsitikinęs, kad klysta ir Huntingtonas, kuris liberaliajam kapitalizmui priešpastatytą radikalųjį islamizmą įvardina kaip naująją alternatyvą.
Duginas įsitikinęs, kad egzistuoja tikroji alternatyva. Tai – jo nuosava alternatyva, vadinama eurazizmu. Ar tai Trečioji Roma? Trečioji imperija? Trečia ar ketvirta „formulė“? Bet kuriuo atveju jis yra įtikėjęs, jog sumąstė naują civilizacinę hipotezę, t.y. kažkokį labai labai rimtą dalyką, kurį galima priešpastatyti liberaliajai demokratijai, besiskelbiančiai, jog ji apima didžiąją apgyvendintų žemių dalį. Dugino tekstuose yra samprotavimų ir apie kalbas – tos mintys pasisavintos iš didžiųjų Prahos lingvistinio ratelio mąstytojų. Rasite ir minčių apie didžiąją rusų tautą. Jūs pamatysite, kaip Duginas organicizmą priešpastato demokratijai ir natūralizmą – liberalizmui. Viskas pas jį išties puikiai suformuluota ir apibrėžia tikrą filosofinę sistemą. Štai jis – putinizmo branduolys. Savaime suprantama, ten užtiksite ir samprotavimus apie leninizmą bei stalinizmo nostalgiją. Ten yra jo mylimas senukas Spiridonas, pas pirmąjį tarnavęs kūnsargiu, o pas antrąjį – degustatoriumi: apie šiltus jam reiškiamus jausmus ten net keliskart užsimenama. Mat Spiridonas, kaip niekas kitas, buvo sovietinės sriubos gerbėjas, ir Dugino senelis, jos paragavęs, esą jam perdavęs tos sriubos skonį.
Duginas turi ir carizmo nostalgijos. Tačiau ne bet kokio carizmo! Priminsiu, kad jo kabinete, tiesiog virš jo galvos, kabo Nikolajaus I-ojo portretas. Dekabristų budelio, negailestingo ir žiauraus despoto. O juk Rusijoje buvo tiek daug tinkamų carų. Carų, susirašinėjusių su Volteru, Didro ir kitais Apšvietos amžiaus veikėjais. Bet ne, caras Putinas iš jų išsirinko paties kvailiausio ir žiauriausio portretą… Trumpai tariant, daug kas tame putinizme persipynė. Štai jie – tie neišvirę gumulai putiniškoje sriuboje. Tačiau svarbiausias čia – Duginas, Aleksandras Duginas, viskam suteikiantis tvirtą struktūrą ir šią betvarkę sutvirtinantis tvariu karkasu. Putinizmas – tai duginizmas. O tai reiškia – fašizmas. Pačia tikriausia, kokia tik gali būti, šio žodžio prasme. Tardamas šiuos žodžius, aš visai nesiekiu pradėti polemikos. Tai ne lozungas ir ne reklaminė frazė. Tai idėjų istorija. Šaltakraujiškas ir bešališkas idėjų vertinimas mums sako, kad putinizmas – tai duginizmas, o tai reiškia – fašizmas.
Be to, čia matome vieną neklystamą požymį. Kaip jūs jau turbūt supratote, abi Dugino knygas aš perskaičiau ne rusų, o prancūzų kalba. Dabar jums kai ką pasakysiu, ir tai greičiausiai jus nustebins. Pirmoji knyga yra labiau teorinė, tačiau visiškai atspindi duginizmo, taigi ir putinizmo pasaulėžiūrą. Prancūziškojo leidimo įžangai Duginas pasirinko ne ką kitą, o Alainą Soralį. Tikriausiai jo vardas jums mažai ką sako, bet mums, prancūzams, jis puikiai žinomas: kalbu apie svarbiausią šiuolaikinės Prancūzijos nacistų ideologą. Antrosios knygos turinys gal labiau susietas su aplinkybėmis, tačiau itin įdomus politiniu požiūriu. Ši knyga – pokalbių rinkinys. Pokalbių su kuo? Koks pašnekovas teikia svorio Dugino žodžiams? Tai dar vienas prancūzas – Alainas de Benoist. Jo vardas, matyt, jums taip pat nedaug ką pasako, bet paskutiniuosius 30 metų jis yra ryškiausias ultradešiniojo prancūzų judėjimo ideologas. Štai taip. Filosofas, Putino įkvėpėjas, užtarėjais pasirinko du prancūzų fašistus. Jeigu tai jums kelia nuostabą, patarsiu atidžiau pažvelgti į prancūziškąją politinę sceną su jos aljansais ir partijų tarpusavio santykiais.
Vienintelė stambi Prancūzijos politinė veikėja, atvirai palaikanti Putiną ir nepraleidžianti progos jam pareikšti savo susižavėjimą, yra Marine’a Le Pen. Vengrijoje tą patį galima pasakyti apie neonacistinę ir antisemitinę partiją „Jobbik“ ir gal kiek santūriau besireiškiantį šalies premjerą, ultranacionalistą Viktorą Orbáną. Bulgarijoje ryšius su putinizmu siekia užmegzti partija „Ataka“. Vėlgi Prancūzijoje veikia putiniškos propagandos televizijos kanalas „Pro Russia TV“, kurio vyriausiuoju redaktoriumi tapo buvęs Nacionalinio fronto regioninio skyriaus vadovas. Kuomet minėtos televizijos laidos eteryje Putino paklausė, kokia yra jo nuomonė apie iki padangių jį keliančius personažus, jis atsakė, jog tokios įtakos stiprėjimas rodo, jog europinėse šalyse vėl sugrįžta dėmesys tikrosioms vertybėms. Kitaip tariant, jis sugrąžina jiems jų komplimentą ir deramai įvertina jų pastangas. Ir jeigu mes atidžiau įsižiūrėsime į tuos vadinamuosius 135 stebėtojus iš 23 šalių, tarp jų – ir į tarptautinius „juristus“ bei „žmogaus teisių gynėjus“ (Putino prašymu, jie Kryme stebėjo „referendumo“ eigą), tuomet pamatysime ir aktyvistus iš prancūziškojo „Nacionalinio fronto“ bei austriškosios „Laisvės partijos“, ir Marine’os Le Pen patarėją tarptautiniais klausimais, ir subjektus iš „Jobbiko“. O dar bendradarbius iš labai jau įtartinos belgiškos organizacijos „Europos demokratijos ir rinkimų centras“, kuriam vadovauja buvęs prancūzų neonacistas.
Kitaip tariant, jūs pamatysite jaukią Europos ultranacionalistų ir neofašistų kompaniją, nuo kurios gyslose stingsta kraujas. Ta proga aš jums patariu perskaityti buvusio „Pravdos“ korespondento Vladimiro Bolšakovo knygą „Kam Putinui reikalinga Marina Le Pen?“ Ten nuodugniai aprašoma mano minėta situacija Prancūzijoje. Ten kalbama apie naujas fašizmo formas, kurias prie savęs priderina Vladimiras Putinas. Egzistuoja tikras putiniškas internacionalas, fašistinis internacionalas. Mane nuoširdžiai piktina tokio niekšo, kaip Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo, poelgis, kai jam nepritrūksta įžūlumo Maidaną sulyginti su nacistų revoliucija! Kaip jūs visi geriau nei aš žinote, „Laisvė“ – tai Arturo Ui jaunesniojo, t.y. Janukovyčiaus, darbo rezultatas. Juk Maidano judėjimo įkarštyje jis pats pareikalavo, kad „Berkutas“ išvaikytų žmones ta dingstimi, jog ten viskam vadovauja žydai…
Tačiau aš, kaip ir Brechtas, sakau, kad šis [putiniškojo fašizmo] išaukštinimas nėra nesustabdomas procesas. Iš tiesų jo gali ir nebūti. Pirmiausia, Putinas yra silpnas. Antra, Vakarai yra stiprūs. Kodėl Putinas silpnas? Jo [šalies] demografija patiria nuosmukį. Jo ekonomika svirduliuoja. Pastaruosius tris mėnesius jo akyse vyksta kapitalų nutekėjimas, priverčiantis sunerimti net palankiausiai jo atžvilgiu nusiteikusius stebėtojus. Ir jo armija toli gražu ne tokia stipri, kaip mus bando įtikinti vakarų duginistai ir putinistai. Atkurti armiją nėra taip jau paprasta. Nepasiseks stebuklingos lazdelės mostelėjimu atstatyti nuostolių, patirtų po katastrofos, kuri vadinosi sovietinė santvarka. Daugelio ekspertų tvirtinimu, šiuo metu visiškos kovinės parengties tėra 17 procentų Rusijos armijos! 17 procentų… Vadinasi, čia nesama tokios grėsmės, kuri galėtų terorizuoti NATO strategus… Nėra jokio pagrindo kalbėti apie pavojingą ir nenugalimą šachmatininką Putiną…
Putinas iš tiesų yra silpnas. Kaip ir visi be išimties fašistai. Prisiminkite Himlerį, aprašytą Malaparte romane „Kaput“. Himleris saunoje. Jis nuogas. Ir žvelgdamas į jį, Malaparte staiga suvokia kažką tokio, kas apverčia visą jo pasaulėžiūrą ir pripildo jį džiaugsmo: Himleris silpnas. Himleriui baisu. Jis taip šiurkščiai ir žiauriai elgiasi todėl, kad yra pats tikriausias bailys ir menkysta! Maždaug tą patį galima būtų pasakyti ir apie Vladimirą Putiną. Kaip visiems diktatoriams, ir jam būdingas tas menkumas. Kaip Napoleonui ir Hitleriui Rusijoje, kaip argentiniečių generolams Falklando salose, kaip ir kitiems iki jo. Putinas pabaigs tuo, jog pradės nereikalingą karą ir pralaimės… Pamatysite…
Na, o mes – ar esame stiprūs? Be abejonės. Putinas daug silpnesnis, nei mes manome, o mes daug stipresni, nei mums patiems atrodo. Štai jums pavyzdys: mūsų susitarimai dėl ginkluotės, pirmiausia, dėl prancūziškų [karo laivų] „Mistral“ tiekimo. Kodėl tų susitarimų neužšaldžius? Kodėl nepasinaudojus tokia efektyvia priemone? Dar pavyzdys. 2018 metų pasaulio futbolo čempionatas. Būkite tikri, Putinui jis ne mažiau svarbus negu praėjusi Olimpiada Sočyje. Tai ką, mes ir toliau tęsime šį maskarado žaidimą, kuomet Ukrainoje bus trukdoma siekti pokyčių, o Putinas ir toliau atkakliai šantažuos mus projektu, numatančiu šalį prijungti prie fašistinio eurazijinio aljanso? Kodėl jau dabar neapsisprendus dėl galimo boikoto grėsmių?
Dar kitoks pavyzdys. Visiems mums gerai žinoma energetinė priklausomybė nuo Maskvos. Įsivaizduokime, jog mums pavyko suvienyti mūsų jėgas. Sakydamas „mūsų“, omeny turiu visus europiečius – rusiškų dujų vartotojus. Sakysim, mums pavyks susitarti dėl europinių pirkimų suvienijimo, dėl derybinio konsorciumo suformavimo, energetinių šaltinių diversifikacijos ir bendros diversifikacinės programos sukūrimo: net jei visa tai pradėtų veikti po dešimties metų, vis tiek taptų galingu signalu naujajam „Kalafiorų“ vadeivai, tam šantažistui, siekiančiam visus mus paversti įkaitais.
Ir dar vienas pavyzdys. Mario Draghis. Įsivaizduokite, kad Mario Draghis pasitelkia ketvirtį ar net dešimtąją dalį tos vaizduotės, kurios pagalba jis surado 800 milijardų eurų, išgelbėjusių europinę bankų sistemą. Europinę bankų sistemą gelbėti reikėjo. Tai buvo skubi ir neginčijama būtinybė. Tokia pati, kaip ir būtinybė padėti Ukrainai išsiveržti iš putinizmo gniaužtų ir destabilizuoti Europos destabilizavimo planą, pagal kurį Ukrainos užpuolimas tėra tik pirmasis etapas. Kaip mums sako, tokios pastangos galėtų kainuoti 20–25 milijardus. Tai yra tiek, kiek skaičiuojami procentai nuo mūsų finansų sistemos išgelbėjimo kaštų. Ar tikrai manote, jog tai ne mūsų jėgoms? Ar tikrai galvojate, kad Europai nepakanka priemonių, jog būtų galima pasipriešinti Putinui ir nuo jo apginti žmogaus teisių, demokratijos ir laisvės vertybes – kaip tik tas, kurias apginti šiandien siekia ukrainiečiai? Ne. Mes turime tokių priemonių. Mes esame tiek pat stiprūs, kiek silpnas yra Putinas. Štai tokia ir yra visa šio susitikimo, šios nuostabios konferencijos esmė. Dėkoju jums, Leonai Wieseltieri ir Timothy Snyderi. Dėkoju jums, gerbiamas Konstantinai Sigovai, už šią jūsų iniciatyvą. Tai tik pradžia. Mes tęsime mūsų kovą.
Trumpai apie autorių:
Bernardas-Henri Lévy (Bernaras-Anri Levi, plačiai žinomas kaip BHL) – prancūzų filosofas, „Naujųjų filosofų” grupės atstovas. Rašytojas, publicistas, visuomenės veikėjas.
Gimė 1948 metais Alžyre, Beni-Saf mieste.
1968–1971 m. studijavo filosofiją Aukštojoje normalinėje mokykloje. Nuo 1973 m. gyvena Paryžiuje. Dėsto Strasbūro universitete.
Jo filosofinėms pažiūroms turėjo įtakos Friedrichas Nietzsche, Albertas Camus ir prancūzų struktūralistai. Daugiausia tyrinėja socialinės filosofijos problemas. Savo publikacijose skatina puoselėti krikščioniškąsias tradicijas, kurių vertybės galėtų padėti sudvasinti valdžios struktūras ir visuomenę.
Parašė dešimtis straipsnių, kuriuose visada pareikšdavo palaikantis kovojančius už laisvę ir nepriklausomybę.
Aplankė daugelį planetos vietų, kur vyko konfliktai: Bangladešą, Bosniją, Serbiją, Afganistaną, Gruziją, Mali, Libiją, Siriją. Jis įdėmiai sekdavo tų šalių įvykius ir emocionaliai į juos įsitraukdavo.