Bernardinai.lt
Rytinėje Ukrainoje Vladimiras Putinas žaidė ugnimi. Jis mobilizavo pačius tamsiausius elementus, kokius tik rado regione. Jis paėmė galvažudžius, plėšikus, prievartautojus, buvusius kalinius ir vandalus bei pavertė juos sukarintomis pajėgomis.
Jis ad hoc leido separatistų grupių vadams žudyti ar persekioti intelektualus, žurnalistus ir kitus Donecko bei Lugansko miestų moralinius autoritetus. Jis stebėjo, kaip degtinės prisisiurbusi prasčiokų kariuomenė griauna ar užima viešuosius pastatus, ligonines ir savivaldos institucijas šalies, kurią skelbėsi siekiantys išvaduoti.
Jis leido įsisiautėti tikram gaujų karui visiškai nesirūpindamas, kad praranda jėgų, kurias pats paleido, kontrolę. Augančioje anarchijoje konkuruojančios gaujos kibo viena kitai į atlapus kovodamos dėl teritorijų kontrolės.
Tačiau didžiausią nerimą kėlė tai, kad šiam struktūros ir disciplinos neturinčiam požemio pasauliui, tiems nedisciplinuotiems stačiokams, pažįstantiems tik džiunglių įstatymą, šioms naujo pobūdžio kovotojų pajėgoms, turinčioms tik menką supratimą apie karą ir, Dievas mato, jokio supratimo apie karo įstatymus, šiam įvairiaspalviui būriui V. Putinas perdavė siaubingą ginkluotę, su kuria šie diletantai kariai nebuvo susipažinę ir su kuria jie žaidė tarsi vaikai su fejerverkais.
Mes žinome, kad Rusija separatistams perdavė didžiulį kiekį sunkiosios ginkluotės ir apmokė juos naudotis SA-11 raketų žemė-oras sistema, kurią naudojant, kaip manoma, buvo numuštas Malaizijos oro linijų keleivinis lėktuvas.
Galima įsivaizduoti, kaip pergalinga gauja džiaugiasi savo trofėjumi, žaidžia su juo tarsi tai būtų žaislas, žaislas, galintis pasiekti daugiau kaip daugiau kaip 20 tūkst. metrų aukštį.
Panašiai galima įsivaizduoti ir Rusijos karininkus, ne taip ir slaptai Kremliaus pasiųstus prižiūrėti raketas ir tai, kaip jomis besitaikydamos į Ukrainos karinę aviaciją naudojasi mėgėjiškos artilerijos grupuotės, užkluptus įvykių ir apimtus panikos.
Galima įsivaizduoti jų siaubą, kai pats save Donecko Respublikos gynybos ministru paskelbęs Igoris Strelkovas prisiėmė atsakomybę už Ukrainos karinio lėktuvo numušimą, kuris, kaip pasirodė, iš tikro buvo Malaizijos oro linijų keleivinis reisas numeris 17.
Mes žinome, kas nutiko.
Kad ir kokios bus galutinės tyrimo išvados – tyrimo, kurį neįmanomą padarė šie karo šunys, nesivadovaujantys jokiais įsitikinimais ir jokia teise, šiurpinę pasaulį palikdami apleistus aukų kūnus laukuose ar vėliau sukraudami juos į prastai šaldomus traukinių vagonus, gavę savo 15 minučių šlovės, kai prieš pasaulio žurnalistų kameras apgailestavo, kad 298 žuvusieji pasižymėjo prastu skoniu „nusileisti“ ant žmonių namų ar į rezervuarus, skirtus geriamam vandeniui, pasisavinę lėktuvo juodąsias dėžes, organizavę potencialiai įkalčiais galinčių tapti nuolaužų eksportą į Rusiją ir nuo žuvusiųjų kūnų vogę vertingus daiktus – kad ir kokios bus išvados, nepaneigiamas rezultatas yra tai, kad buvo įvykdytos žudynės, karo nusikaltimas, išpuolis prieš Ukrainą, Nyderlandus ir Malaiziją vienu metu.
Dėl visų šių priežasčių buvo sunku nestoti į Ukrainos prezidento Petro Porošenko, kuris, kaip dera pažymėti, tomis siaubingomis dienomis po tragedijos pademonstravo susitvardymą, orumą ir autoritetą (savybes, kurias demonstravo ir kandidatuodamas į prezidento postą), pusę, kai jis paragino tarptautinę bendruomenę paskelbti Donecko ir Lugansko „liaudies respublikas“ teroristinėmis organizacijomis.
Taip pat nesunku sutikti su P. Porošenko, kai jis, prabėgus kelioms valandoms nuo tragedijos, kalbėdamas be emocijų ir neapykantos pėdsakų, priminė Prancūzijos prezidentui François Hollande‘ui, kad pulkininkas Muammaras el-Qaddagis dėl įtarimų dalyvavus panašiame išpuolyje prieš komercinį „Pan Am“ skrydį numeris 103 virš Lokerbio Škotijoje 1988 metų gruodžio mėnesį pasaulio buvo įtrauktas į juoduosius sąrašus.
Šio naujojo Lokerbio akivaizdoje galime klausti, ar mes Vakaruose tesugebėsime maldauti V. Putino suteikti „laisvą ir visišką“ priėjimą prie katastrofos vietos ir garantuoti „pilną bendradarbiavimą“ atgaunant palaikus?
Argi mes nejaučiame moralinio įpareigojimo padaryti logiškas išvadas dėl nusikaltimo, už kurį dėl savo kurstytojiškos ir neatsakingos politikos, visiškai nevertos didžiosios galios prezidento vardo, V. Putinas galų gale yra visiškai atsakingas?
Visų šių aplinkybių akivaizdoje, kai V. Putinas vis dar nesutiko atsitraukti Ukrainoje, o tuo labiau Kryme, galima klausti, kaip Prancūzija gali moraliai pateisinti savo planą parduoti Rusijai du „Mistral“ klasės karinius laivus, kurie dabar yra pritaikomi vakariniame Sen Nazaro uoste? Ar mes norime, kad šie laivai taptų brangakmeniais Sevastopolio ir galbūt Odesos karinės flotilės karūnoje?
Regėti Europos Sąjungą elgiantis taip silpnadvasiškai yra liūdinantis reikalas. Prancūzija nori laikytis savo ginkluotės tiekimo kontraktų, nes taip esą išsaugotų darbo vietas savo laivų statyklose. Vokietija, kuri yra Rusijos energetikos milžino „Gazprom“ operacijų centras, baiminasi prarasti savo strateginę poziciją. Savo ruožtu Didžioji Britanija, nepaisant pastarųjų premjero Davido Camerono pareiškimų, veikiausiai dar nėra pasirengusi atsisakyti milžiniškų nešvariai gautų Rusijos oligarchų pinigų srautų, nuo kurių tapo priklausomas Sitis – Londono finansinis rajonas.
Europos kalbėsenoje visa tai yra vadinama Miuncheno dvasia – nuolaidžiavimu. O tai yra gėda.
Pagal „The New York Times“ parengė Donatas Puslys