Pavelas Aptekaris | vedomosti.ru
Beslano tragedijos aukų ir jų masto atminimas verčia užduoti nepatogius klausimus apie valstybės atsakomybę ir jos efektyvumą.
2004-ųjų rugsėjo pirmąją, šventinės moksleivių rikiuotės metu, grupė smogikų įsiveržė į Šiaurės Osetijos Beslano miesto mokyklą Nr.1 ir užgrobė apie 1200 žmonių – pedagogų, moksleivių ir jų giminaičių. Rugsėjo trečiąją, po sprogimo pastato viduje, buvo pradėtas mokyklos šturmas, kurio metu, o ir vėliau nuo sužeidimų žuvo 334 žmonės, tarp jų – 186 vaikai.
Tragiškų metinių išvakarėse interneto portalai „pomnibeslan.ru“ ir „pravdabeslana.ru“, pasakojantys apie dešimties metų praeities įvykius, savo veikloje patiria keblumų. Keliuose [Rusijos] regionuose gegužės ir rugpjūčio mėnesiais buvo blokuojama prieiga prie portalų dėl neva ten skelbiamos uždraustos informacijos. Jokių teismo nutarčių apie tai nebuvo, šių portalų taip pat nėra ir sąraše, į kurį įtraukti „Roskomnadzor“ žinybos uždraustieji. Pasak tinklalapio „Pravda Beslana“ įkūrėjos Marinos Litvinovič, ji nėra gavusi įspėjimų, o į raštiškus tinklo operatoriaus paklausimus atsakymo nesulaukta. Negalima atmesti prielaidos, jog toks nebylus blokavimas – techninės klaidos ar vykdytojų eksceso rezultatas. Tačiau reguliarūs bandymai sukliudyti prieigą prie resursų, kuriuose skelbiama tragedijos versija skiriasi nuo oficialiosios, priverčia susimąstyti: kam neparanki atmintis apie Beslaną.
Teroro aktai neretai tampa dingstimi sugriežtinti įstatymus. Prisidengiant sustiprinamu saugumu, ekstremalių situacijų metu buvo ribojama žiniasklaidos veikla, atšaukti gubernatorių rinkimai, sumažinti prisiekusiųjų teismų įgaliojimai, įvesta teroristų giminaičių ir pažįstamųjų kolektyvinė atsakomybė, sugriežtinta interneto resursų priežiūra ir kt. Galima teigti, jog tų tragiškų įvykių pasekmės turėjo nemažos įtakos sukuriant dabartinę politinę sistemą.
Valdžia siekia nutylėti apie kaštus ir savo atsakomybę dėl tragiškų įvykių. Ji atkakliai teigia: dėl tragedijų, tarp jų ir Beslano, – kalti yra teroristai, kraštutiniu atveju – savanaudiški žemųjų grandžių teisėsaugininkai, leidę jiems skristi lėktuvu (2004-ųjų rugpjūčio sprogimai, įvykę Beslano tragedijos išvakarėse). Aukų ir jų masto atminimas verčia užduoti nepatogius klausimus apie atsakomybę ir efektyvumą valstybės, kuri negeba užkirsti kelio tragedijoms pasikartoti ir jiems išplisti.
Ir po dešimties metų valstybė nepateikia aiškių atsakymų: kokia kaltė dėl šimtų žmonių žūčių tenka jėgos struktūroms ir valdininkams. Beveik penki šimtai žmonių – Beslane nukentėjusių ir žuvusiųjų giminaičių – laukia Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, turėsiančio atsakyti į jų prieš Rusiją iškeltą ieškinį, kuriame ji kaltinama pažeidusi net šešis Europos Žmogaus Teisių Konvencijos straipsnius.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas