propatria.lt
Prof. dr. Boguslavas Gruževskis dėsto Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedroje ir yra Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas. Su juo kalbėjomės apie dabartinę Lietuvos ekonominę padėtį Europos Sąjungos konstekste, darbdavių santykį su darbuotojais, visuomene bei valstybe ir šiuo metu Lietuvoje aktualias socioekonomines problemas.
Lietuvoje uždirbamas vidutinis darbo užmokestis yra vienas mažiausių Europos Sąjungos mastu. Vis tik, remiantis jūsų skaičiavimais, pagal esamą ekonominio išsivystymo lygį Lietuva vidutinio darbo užmokesčio kategorijoje turėtų lenkti ne vieną aukščiau esančią šalį. Neišnaudojame savų galimybių?
Pirmiausia, mūsų vidutinis darbo užmokestis yra ne vienas iš mažiausių, bet pats mažiausias. Reikėtų įvertinti neto darbo užmokestį, kadangi mokesčių sistemos įvairiose šalyse skirtingos. Reikėtų žiūrėti tą statistiką, kuri parodo Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos piliečių disponuojamas pajamas. Tai tuomet rodiklis būtų darbo užmokestis po apmokestinimo. Pagal šį rodiklį formaliai esame trečioje vietoje nuo apačios.
Realiai yra kitaip. Žemiau mūsų yra Rumunija ir Bulgarija, tačiau šių šalių ekonominis potencialas (vienam žmogui tenkantis bendras vidaus produktas) yra žymiai mažesnis negu mūsų. Jeigu paskutinėje vietoje esančios Bulgarijos ekonominis potencialas prilygtų mūsiškiam, tai Bulgarijos vidutinis darbo užmokestis (neto) būtų didesnis nei Lietuvos. Taigi, realiai mūsų atlyginimas yra žemiausias.
Yra šalių, kurios pagal minėtą ekonominį pajėgumą yra silpnesnės negu mes. Pavyzdžiui, Lenkija ar Graikija. Pagal ekonominį potencialą Graikija jau treti metai atsilieka nuo Lietuvos, bet graikų minimalus atlyginimas virš 600 eurų, vidutinis darbo užmokestis 1004 eurai. Ir taip yra nepaisant ne tik silpnesnio ekonominio potencialo, bet ir didelės skolos.
Lietuvos ekonomika potencialą tikrai turi. Verslo sąlygos ir geografinė padėtis yra palankios, sugebama gaminti įvairią produkciją ir ją parduoti. Prekybos padėtis kiek pablogėjo dėl permainų bei įtampos Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Nepaisant to, mūsų potencialas formaliai nuolat auga nuo 2010 metų. Tai reiškia, jog Lietuvos gyventojų disponuojamos pajamos gali būti aukštesnės.
Užsiminėte apie nuo 2010 metų augantį Lietuvos bendrąjį vidaus produktą. Šiuo aspektu išsiskiriame ir viso žemyno kontekste, juk Lietuvos ekonomikos augimas po krizės yra vienas sparčiausių visoje Europos Sąjungoje.
Turime vidinę problemą. Lietuvoje nepavyko sukurti vieningo socialinio-ekonominio lauko. Yra ekonominė plėtra, kuria daugiausiai rūpinasi verslo žmonės, ir socialinė plėtra, kurią charakterizuoja vidutinis Lietuvos pilietis. Ir tarp jų nėra stabilaus ryšio, nebent kokie tai atsitiktiniai. Tarp šių erdvių yra kažkokių perkėlų ar brastų, bet ne glaudi sąjunga. Todėl ekonomika auga greitai, o žmonių turtėjimo prieaugis išlieka žemas. Ekonomika artėja prie Europos Sąjungos vidurkio, o atlyginimai išlieka labai maži. Mums nepavyksta ekonominės galios perskirstyti sociumui.
Lietuvos socialinę raidą charakterizuoja du pjūviai: individualus ir biudžeto. Individualų lygį apibūdina vidutinis disponuojamas darbo užmokestis. Jeigu užmokestis auga, o kainų lygis išlieka daugmaž stabilus – auga gyvenimo lygis. Aišku, gyvenimo lygio rodiklis santykinis, bet gali iliustruoti bendrą situaciją. Biudžeto išlaidos taip pat svarbios, nes jomis galima apmokėti dalį individualių išlaidų. Pavyzdžiui, biudžeto lėšomis gali būti apmokami darželiai. Bet Lietuvos biudžeto išlaidos vienos mažiausių ir mūsų biudžetas mažiausiai prisideda prie individualaus vartojimo apmokėjimo.
Individualios ekonominės galimybės auga, kai arba darbdaviai sumoka daugiau darbo užmokesčio, arba surenkama daugiau mokesčių. Pas mus neišeina nei vienaip, nei kitaip. Visuomenė nesugeba kontroliuoti kapitalo valdytojų elgsenos. Dažnai bandoma sakyti – Lietuvoje aukšti mokesčiai. Taip nėra. Kapitalo mokesčiai mažesni nei Europos Sąjungos vidurkis ir nors darbo apmokestinimas kiek aukštesnis, dabar numatyta jį mažinti, mat numatyta mažinti Sodros įmokas.
Mums reikia didinti turto apmokestinimą. Jau penkti metai gaunamos pastabos iš Briuselio, kad mes neturime tvarkingai apmokestinto turto (plačiąja prasme, ne tik nekilnojamo turto). Nėra solidarumo. Tuo pat labai gaila, jog tokios nuostatos vis dar suvokiamos kaip išskirtinai socialistinės ideologijos idėjos. Negaliu sutikti, kad valstybėje nereikia jokio bendradarbiavimo. Pirmuosius 10–15 nepriklausomybės metų buvo galima toleruoti tokią nacionalinio kapitalo formavimo kryptį, nes mums tuomet reikėjo stabilaus nacionalinio kapitalo. Tačiau dabar jis jau susiformavo. Dabar reikia, kad ši sistema padėtų visam likusiam kūnui. Panašiai praeities šeimose buvo įprasta investuoti į vaiko ugdymą žinant, kad vėliau vaikas padės tėvams. Jei iškilote tokiomis sąlygomis, tai stiprus ir turtingas esate tik tam, jog galėtumėte grožėtis vis ekstravagantiškesniais namais ar automobiliais? Nėra įsipareigojimo ir atitinkamos mąstymo kultūros, todėl dažnai manoma, jog turtingieji tokiais tapo tik savo pastangų dėka, nors taip nėra. Formuojantis kapitalui žmonės aukojosi, turėjo mažesnes vartojimo galimybes.
Dabar situacija tokia, jog žmonės, nors galbūt ir nežino tų skaičių, kuriuos dabar aptarėme, bet jaučia, kad situacija yra nepagrįstai prasta. Vyresnio amžiaus žmonės pasitraukia į socialinės paramos ar šešėlio zonas, o jaunimas, matydamas tokią aplinką, pasitraukia iš Lietuvos. Ir vieni, ir kiti reaguoja į situaciją, kurios netoleruoja. Mums trūksta pasitikėjimo tarp darbdavių ir darbuotojų.
Remiantis viešais duomenimis, didžiausio šalies mažmeninės prekybos tinklo „Maxima LT“ grynasis konsoliduotas pelnas 2014 metais siekė 59 mln., o 2015 metais – 77 mln. eurų. Verslas plečiamas, statomos naujos parduotuvės. Gali kilti klausimas: ar tikrai nėra iš ko kelti atlyginimų?
Yra iš ko kelti. Pavyzdys irgi tą rodo. Aišku, verslininkas pasakys, kad būtų galima atlyginimą kelti, bet reikia investuoti. Čia jau yra darbdavio ir darbuotojo santykio išraiška. Lietuvoje darbdavių tarpe, deja, dominuoja primityvi nuostata: jeigu galiu nemokėti, nemokėsiu. Tuomet belieka išreikalauti. Visgi, jei darbo jėga neorganizuota, ji negali išsireikalauti.
Čia galima paminėti dar vieną aspektą kaip atsakymą į klausimą, kodėl turime ekonomikos, bet ne darbo užmokesčio augimą. 2008 – 2014 metais produktyvumo ir realaus darbo užmokesčio pokyčiai ES buvo skirtingi. Pavyzdžiui, Lenkijoje sparčiai augo produktyvumas ir kiek lėčiau realus darbo užmokestis. Tuo pačiu metu Estijoje augo tiek produktyvumas, tiek realus darbo užmokestis. Tai yra normalios, socialiai atsakingos ekonomikos kryptis. Atvirkščiai yra Lietuvoje, kur realus darbo užmokestis sumažėjo labiausiai iš visų ES šalių (-5 proc.), nors tuo pat metu produktyvumas išaugo virš 12 proc. (žr. 1 priedą).
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad panaši padėtis buvo ir Didžiojoje Britanijoje. Produktyvumas augo, o realus darbo užmokestis mažėjo. Gal čia yra tikroji Brexito priežastis? Galbūt tai yra transformuotas vidurinio ir žemesnio sluoksnio atstovų nepasitenkinimas?
1 priedas. Produktyvumo ir realaus darbo užmokesčio pokyčiai 2008-2014 (%)
Šaltinis: Benchmarking. Working Europe 2015, ETUI.
Minėto didžiausio Lietuvos mažmeninės prekybos žaidėjo 2016 metų apžvalgos ištrauka: „2016 m. Baltijos šalyse sparčiai augo prekybos vietų ir prekybos ploto skaičius, ypač šis augimas buvo pastebimas Lietuvos rinkoje. Tuo tarpu demografinės tendencijos Baltijos šalyse rodo neigiamą perspektyvą, nes gyventojų skaičius ir toliau mažėja.“
Tame pačiame komentare tvirtinama: „2017 m. konkurencija rinkose, kuriose veikiame, dar labiau stiprės, tačiau matome geras prielaidas subalansuotai plėtrai – makroekonominė aplinka turėtų išlikti stabili, o gyventojų vartojimas ir toliau rodo augimo tendencijas.“
Taigi, Lietuva aktyviai nyksta, bet vis dar yra galimybių subalansuotai plėtrai. Ar verslas yra suinteresuotas valstybės išlikimu?
Valstybės išlikimu labiausiai suinteresuotas verslas, kuris pagrindinį pelną sukuria Lietuvoje. Vis tik stambūs verslai vis dažniau yra tarptautiniai. Nacionalinių verslų vis mažėja, dabar verslas vis mažiau suinteresuotas nacionalinių valstybių išlikimu. Taigi, dabartinis verslas neturi sienų. Anksčiau nuo nacionalinių valstybių saugumo priklausė ir pelno saugumas, dabar situacija keičiasi. Saugumas yra kaip tarptautinis saugumas. Pavyzdžiui, NATO yra tarptautinis aljansas. Yra dar viena problema. Lieka neaišku, kokios vertybės mus vienys, jei tai nebus nacionalinių valstybių puoselėtos vertybės. Reikia ieškoti atsakingų verslininkų, kurie supranta, jog ne tik pelnas, bet ir socialinis bei nacionalinis interesas turi prasmę.
Nagrinėdamas jungtį tarp neriboto verslo troškimo maksimizuoti pelną ir apatijos politinės bendruomenės gėrio sampratai, JAV sociologas Danielis Bellas pastebėjo, kad jau minėto tipo visuomeniniai mainai tampa cinišku sandėriu. Ar bendrojo gėrio ignoravimas susijęs su bendrai pastebimu nusivylimu demokratija?
Absoliučiai. Pastebimi anomijos reiškiniai, kurie nėra nauji. Yra didelis nusivylimas demokratinėmis institucijomis. Tą rodo ir skepticizmo banga: balsavimai dėl Europos Parlamento, rinkimai Nyderlanduose ar Vokietijoje, padėtis Lenkijoje ir Vengrijoje. Galiausiai, girdime, kad Prancūzijoje M. Le Pen bus pirma arba antra.
Visur tas pats. Žmonės suvokia neišnaudotas galimybes. O disproporcijos didėja visur. Amerikoje pasiektas toks nelygybės lygis, kad, pavyzdžiui, jau ir liberalios pakraipos ekonomistas, Nobelio premijos laureatas J.Stiglitzas konstatuoja, jog esama padėtis žlugdo sistemą.
Reiktų prisiminti, kad visuomenės pagrindas yra šeima. Pavyzdžiui, sakykime, jog šeimą sudarys mama, tėtis ir du vaikai. Lietuvoje tokios šeimos disponuojamos pajamos 2005 metais buvo 480,3 eur/mėn. Analogiškos šeimos vidurkis Europos Sąjungoje 2005 metais – 2.833,5 eur/mėn.
2015 metais Lietuvos šeimos vidurkis – 955,7 eur/mėn. Europos Sąjungos vidutinės šeimos pajamos 2015 metais siekė 3.685,7 eur/mėn. Rodos, per dešimtmetį praturtėjome beveik du kartus, o ES vidutinė šeima praturtėjo kiek mažiau nei trečdaliu. Bet jeigu mes paskaičiuosime skirtumą tarp ES ir mūsų pajamų pokyčių 2005 – 2015 metais, tai mes tolstame! 2005 – 2015 metais ES šeimos vidutinės pajamos padidėjo 852 eurais, o Lietuvos šeimos pajamos išaugo tik 475 eurais (žr. 2 priedą).
2 priedas. Neto pajamos ES-28 ir Lietuvoje (eurais per mėnesį)
* Vienišo asmens be vaikų pajamos, 100 proc. nuo vidutinių pajamų.
** Vedusios poros su dviem vaikais pajamos, vieno pajamos – 100 proc., kito – 67 proc. nuo vidutinių pajamų.
Šaltinis: Eurostat.
Panaši padėtis yra Lenkijoje, Latvijoje ir kitose neturtingesnėse šalyse. Reikia ieškoti mechanizmų, kad per metus bent dešimčia eurų priartėtume prie ES vidurkio. Tai ir parodo, kad demokratija tampa neefektyvi, o demosas pradeda suvokti, kad kažkas už visa tokią situaciją yra atsakingas. Lietuva tėra Vakarų pasaulio masto problemos pavyzdys.
Prieš dešimt ar dvylika metų Briuselyje pristatėme mūsų situaciją, kad šia tema Lietuvos atvejui būtų skiriama daugiau dėmesio. Mes sakėme, jog plačiau tyrinėjant Lietuvą bus galima pažinti, kokia bus kitų šalių ateitis. Dabar yra taip, kad mes už taiką ir socialinę ramybę mokame aukšta emigracija. Įsivaizduojate, koks būtų triukšmas, kiek būtų nepasitenkinimo, jei žmonės liktų čia? Tie žmonės dabar išvyksta, dirba, atsiunčia porą milijardų į Lietuvą, kas padeda vidiniam vartojimui, ir taip mes sukamės. Bet tai yra labai primityvus mechanizmas. Norėtųsi plataus masto diskusijų Europos Sąjungoje, bet neatsiranda platformų. Gerai, kad dabar bandome stoti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją, ten atliekama daugiau tyrimų panašiomis temomis. Turime persvarstyti, kur mes esame ir kokia bus mūsų ateitis.
Norisi prisiminti Plutarchą, kuris dar prieš beveik du tūkstančius metų disbalansą tarp turtingųjų ir skurstančiųjų įvardino kaip seniausią ir fatališkiausią visų respublikų ligą. Amžina problema, išryškėjanti ir dabartyje?
Antikos Graikijoje apie tai buvo kalbama labai daug. Apskritai jie labai daug dėmesio skyrė žmogaus prasmės suvokimui. Plutarchas ir ankstesni mąstytojai kalbėjo apie laimę kaip aukščiausią visų valstybių tikslą. Laimė, kaip aukščiausias gėris, labai retai buvo tapatinama su aukščiausia materialine gerove. Dėl to Antikoje randame labai daug naudingo suvokimo, kiek žmogus turėtų turėti, kiek turėtų pasidalinti ir kokia pačio darbo esmė. Ginčas dėl turtingųjų ir skurstančiųjų santykio buvo labai svarbus.
Šiandien verslo sferoje labai nutolome nuo moralinių dalykų. Aišku, ir Lietuvoje yra įvairiausių socialiai atsakingo verslo tinklų bei darbdavių, kurie turi platesnę verslo santykio su darbuotojais bei visuomene viziją. Deja, bendra situacija tokia, kad dominuoja pasisavinimo požiūris – kas sukurta, viskas mano. Tai nėra sveika, nes gamybinės galimybės didėja, todėl yra vis geresnės sąlygos dalintis.
Kalbino Rokas Gasparaitis.