3republic.org.ua
Delsusi dvi savaites, Europos Sąjunga įvedė prieš Rusiją rimtas sankcijas – kaip atsaką už rusų kariuomenės įsiveržimą į Ukrainą. Sankcijų atsisakymas akivaizdžiai reikštų, kad nusirista į „Miuncheno kursą“, tačiau ir dabar Vakarų pozicijoje Rusijos agresijos prieš Ukrainą atžvilgiu galima įžvelgti oportunistinių momentų. Juk įvedant sankcijas Europos Sąjungoje buvo pareikšta, kad susitarimų dėl Ukrainos asociacijos su ES vykdymas atidedamas iki 2016 metų pradžios, nors susitarimai turėjo būti artimiausiomis dienomis ratifikuoti Aukščiausioje Radoje ir Europos Parlamente. O ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisaras apskritai pasiūlė ateityje sukurti laisvos prekybos zoną tarp ES ir Muitų sąjungos. Juntamas siekis pademonstruoti geidžiamą kompromisą su Putinu ir parodyti, jog sankcijos – tik laikinos priemonės ir jas galima bet kuriuo momentu atšaukti.
Tuo tarpu Ukrainai laisvos prekybos zonos išsaugojimas su Rusija faktiškai neturi reikšmės, nes rusiškos sankcijos ir šiaip užvėrė kelią į Rusijos rinką daugeliui ukrainietiškų prekių. Laisvos prekybos zonos tarp Ukrainos ir ES sukūrimo atidėliojimas rodo, jog į Kremliaus nuomonę atsižvelgiama ir europinių normų Ukrainoje įvedimas atidedamas mažiausiai metams.
Toks Europos Sąjungos pozicijos dvilypumas tik skatina agresorių. Putinas nuolat kelia reikalavimus tikėdamasis, kad Vakarai neištvers ir atsitrauks. Šiomis dienomis buvo pastebimai sumažinti rusiškų dujų tiekimai į Europą – tuo pat metu šantažuojamas ne tik Briuselis, bet ir siekiama pasirengti galimam tokių sankcijų lygiui, kuomet rusiškų energetinių resursų importas bus uždraustas ir Rusija taps visiškai atskirta nuo finansinių Vakarų rinkų.
Nūdienės sankcijos – rimtas smūgis Rusijos ekonomikai. Tačiau, pasak kai kurių rusų ekonomistų, naujųjų sankcijų paliestos kompanijos jų pasekmes visa apimtimi patirs ne anksčiau kaip po metų. Šis terminas bet kuriuo atveju ilgesnis negu tas laikotarpis, per kurį dabartinės krizės sąlygomis galėtų išsilaikyti Ukraina.
P.Porošenkos taikos planas, kuriam neva pritarė Maskva, popieriuje atrodo neblogai, tačiau praktiškai negali būti įgyvendintas. Kaip Kijevas galėtų kontroliuoti sieną su Rusija Luhansko ir Donecko srityse, jeigu ten yra Rusijos kariuomenė? Kas gebėtų sukontroliuoti, ar ten yra rusų kariškių ir karo technikos ar nėra? Kaip šiuo metu okupuotose teritorijose Ukraina galėtų atkurti policijos tarnybų kontrolę, kai ten yra Rusijos kariuomenė ir ginkluotų separatistų? Kaip ten surengti rinkimus į Aukščiausiąją Radą ir vietos valdžios organus? Nejaugi juos rengti pagal Čečėnijos pavyzdį ir dar stebint ginkluotiems „mandagiems žmonėms“? Kas esamomis sąlygomis finansuos šias dotuojamas teritorijas, kas imsis atstatyti karo sunaikintą infrastruktūrą? Kam mokės mokesčius gyventojai ir įmonės, pagal kokius vadovėlius bus mokoma mokyklose? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų nėra, o tai reiškia, jog nūdienos paliaubos ilgai netruks.
Tuo tarpu Maskvą tenkina esama padėtis. Chaosas Donbase padeda jai skleisti chaosą ir likusioje Ukrainoje. Putinas gali pasinaudoti ir tuo, jog P.Porošenkos ir A.Jaceniuko partijos rinkimuose dalyvaus atskirais sąrašais. Tai leidžia sukurti prezidento ir premjero priešpriešos potencialą – pagal išbandytą ir Maskvai naudingą V.Juščenkos ir J.Tymošenko priešpriešos schemą. Rusijai yra svarbus pats priešpriešos faktas, net jeigu nė vienas iš politikų nėra Putino kreatūra, nes tada būtų galima paralyžiuoti Ukrainos valdžios veiksmus tomis aplinkybėmis, kai ukrainiečiams toks reikalingas nacionalinis susitelkimas.
Greičiausiai paskutinio lygio sankcijos – pagal Irano pavyzdį – yra tos, kurių Europa ir JAV imtųsi, jeigu visu pasienio ruožu įvyktų plataus masto Rusijos įsiveržimas į Ukrainą. Tačiau ir tuomet Ukrainos krizė galėtų būti išsprendžiama tik karinėmis politinėmis, bet ne ekonominėmis priemonėmis. Žinoma, paskutinio lygio sankcijos Rusijos rublį paverstų nebekonvertuojamu ir šalies ekonomika atsidurtų kritinėje padėtyje. Bet ir tomis sąlygomis Rusija galėtų mažiausiai kelis mėnesius išlaikyti aukštą karinio potencialo lygį. O tiek laiko pakaktų okupuoti visą Ukrainos teritoriją. Ir panašu, jog Putinas ryžtųsi eiti tokiu keliu.
Plataus masto Rusijos įsiveržimui šiandien ukrainiečių armija galėtų priešintis ne ilgiau kaip mėnesį. Siekdama šį laikotarpį padidinti nors iki trijų keturių mėnesių – kas, greičiausiai, karą padarytų nepriimtiną daugeliui Rusijos gyventojų – ukrainiečių armija kokybiškai turėtų būti pranašesnė už rusiškąją tokia pat proporcija, kokia 1939–1940-aisias „žiemos karo“ metu suomių armija buvo pranašesnė už sovietinę. Anuomet suomiai priešinosi tris su puse mėnesio ir, kad ir brangia kaina, apgynė savo šalies nepriklausomybę. Šiuo metu Ukrainoje daug kalbama apie tai, jog ukrainiečių armijai kovingumo parengtį reikėtų pakelti iki Izraelio armijos lygmens. Tačiau tokiam kokybiniam šuoliui prireiktų kelių metų ir maksimalios NATO paramos. O tiek laiko laiko Putinas Ukrainai gali ir nesuteikti.
Vakarams yra nepriimtina Ukrainos okupacija ir marionetinio režimo joje įvedimas. Vienintelis būdas patikimai sureguliuoti šiandienos Ukrainos krizę – jeigu JAV ir Ukraina susitartų dėl bendros gynybos, kaip kad Amerika yra susitarusi su Pietų Korėja, Izraeliu ir Japonija, ir nusiųstų į Ukrainą kad ir simbolišką amerikiečių karių kontingentą. Jau vien tiesioginės karinės konfrontacijos su JAV rizika iš tikrųjų galėtų sustabdyti Putiną. Tačiau tokį sprendimą gali priimti tik JAV administracija. O kol kas prezidentas B.Obama, užuot pirmasis įvedęs griežtas sankcijas ir parodęs Europai pavyzdį, pateisina griežtų priemonių atidėliojimą tuo, jog amerikiečių sankcijas būtina sinchronizuoti su europinėmis.
Reikia prisiminti, kad atsisakydamas karinio įsikišimo į Siriją (po to, kai Asadas panaudojo cheminį ginklą), kai buvo galimybė sustiprinti nuosaikiųjų sukilėlių pozicijas, JAV prezidentas faktiškai paskatino ne tik Putino agresiją prieš Ukrainą, bet ir dabartinį „Islamo valstybės“ smogikų puolimą Irake ir Sirijoje, ir dabar prieš šią grėsmę reikia telkti karinę koaliciją. Galbūt Obama suvoks, jog atsisakydamas veikti ryžtingai, jis rizikuoja sulaukti dar vieno karo – Ukrainoje. Be to, esama didelės rizikos, kad nūdienė sankcijų priešprieša labai greitu laiku pavirs naująja „geležine uždanga“, o Rusijos pasienyje ukrainiečių pradėta statyti siena taps naująja „Berlyno siena“.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas