Boris Višnevskij | echo.msk.ru
Po Boriso Nemcovo nužudymo kasdien vis paskleidžiamos naujos, viena kitai prieštaraujančios nusikaltimo įvykdymo „versijos“, kurių tikslas – lyg tirštoje migloje nuslėpti tikruosius nusikaltimo vykdytojus ir užsakovus. Sankt Peterburgo miesto deputatas Borisas Višnevskisįsitikinęs, jog nepaisant klaidinančių versijų gausos tikrieji nusikaltėliai bus nustatyti ir susilauks teisėto atpildo.
Sklerozė – tai liga, kuomet žmogus šiandien neprisimena, kas įvyko vakar. O rytoj neprisimins, kas buvo šiandien (būna, kad šiandien prisimenama, kas įvyks rytoj – tai vadinama déjà vu).
Toji Boriso Nemcovo nužudymo versijų grandinėlė, kokią šiomis dienomis mums perša televizijos kanalai, Kremliui ištikimi politikai bei „civiliai žurnalistai“, priverčia manyti, jog valstybinę propagandos mašiną valdo arba chroniški sklerotikai, arba ši propaganda sąmoningai skirta vien tokiems ligoniams.
Per pirmąją stadiją mums aiškino, girdi, Nemcovas buvo toks menkas ir nereikšmingas politikas, jog valdžia neturėjo jokių priežasčių jį žudyti, nes tokių priežasčių niekada ir negalėjo būti. Pastebėtina, jog iš to logiškai išplauktų, kad jeigu Nemcovas būtų stambus ir reikšmingas politikas, tuomet tų priežasčių, matyt, būtų atsiradę – tačiau Kremliaus televizija kažkodėl nepaviešino šios nesudėtingos išvados.
Antrosios stadijos metu, priešingai, Nemcovas buvo pristatomas kaip žymus valstybės veikėjas (nors ir praeityje), o jo nužudymo tikslu buvo paskelbtas siekis destabilizuoti Rusijos situaciją. Kadangi situacijos destabilizavimu, savaime suprantama, suinteresuoti tik priešai, tad labiausiai tikėtinais nužudymo organizatoriais buvo paskelbtos užsienio specialiosios tarnybos, tarp jų ir ukrainietiškos.
Po to būtų buvę logiška laukti, jog mums bus pateiktos žudikų mašinoje aptiktos Jarošo vizitinės kortelės su Tiagniboko pirštų atspaudais, tačiau vietoje to prasidėjo trečioji stadija, kuomet buvo pareikšta apie „sakralinę auką“, kurią ant kovos su režimu aukuro neva padėjo patys opozicionieriai.
Mintis apie tai, jog žudikų reikėtų ieškoti ne tarp aukos priešų, o tarp jos draugų, apskritai nėra nauja – panašiai buvo nušviečiamas ir Anos Politkovskajos nužudymas, tačiau toks jo išaiškinimas nesulaukė logiškos pabaigos.
Ketvirtosios stadijos metu visuomenei buvo pateikti tikėtini nužudymo vykdytojai, pasirodę esąKadyrovo (jaunesniojo) legionieriai, kuriuos jis nedelsdamas paskelbė „tikraisiais Rusijos patriotais“ ir „narsiais kariais“.
Būtų logiška tikėtis, jog po to Čečėnijos valdovas mažų mažiausiai papuls į nemalonę, tačiau vietoje to Kadyrovas apdovanojamas ordinu, o į tai reaguodamas jis (eilinį kartą) pareiškia apie pasiryžimą numirti už Putiną.
Nuoseklus paminėtų versijų ir jų išaiškinimų stadijų suvokimas jau būtų galėjęs atvesti į beprotnamį, tačiau vėliau radosi ir šeštoji stadija: girdi, minėtieji legionieriai suplanavo, organizavo ir įvykdė Nemcovui mirties nuosprendį išimtinai savo iniciatyva, – mat jie buvo nepaprastai pasipiktinę Nemcovo reikštais protestais prieš „Charlie Hebdo“ žurnalistų nužudymą.
O vėliau sekė septintoji stadija, kurios metu paaiškėjo, jog įtariamieji jau neigia prisidėję prie žmogžudystės, tardytojus kaltina kankinimais, o Nemcovą sekti jie pradėję dar gerokai anksčiau, negu buvo nužudyti prancūzų žurnalistai…
Viena beprotiška versija keičia kitą.
Be atodairos transliuodama šiandienines nesąmones, propaganda nė žodžiu neužsimena apie vakarykščias ir bet kuriam sklerozės nekamuojamam žmogui tampa aišku, jog visos peršamos „versijos“ yra vienodai melagingos.
Šiuo versijų margumynu siekiama vienintelio tikslo: pakišant tai vienokį, tai kitokį „klaidingą pėdsaką“, nuslėpti tikruosius nusikaltimo užsakovus ir organizatorius.
Nuo užsienio specialiųjų tarnybų užmačių iki staigiai paaštrėjusių čečėnų karių religinių jausmų.
Tikroji versija būtinai bus įvardinta. Be to, Rusijoje įvyksiančiame teisme.
Ir galimas dalykas, jog tai nutiks greičiau, nei viliasi nužudymo užsakovai.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas