Brokas ir karjeros pedofilijos ir žudymų istorijoje

ekspertai.eu

„Nuomonė, kad pedofilija buvo, ir nuomonė, kad jos nebuvo, niekada nebuvo įrodytos dėl labai prasto policijos, prokuratūros darbo ir N. Venckienės pastangų neduoti mergaitei tinkamai paliudyti“, – teigia viena žurnalistė, viename interneto portale bandydama paaiškinti, kodėl pradėjusi gauti algą iš koncerno „Lietuvos rytas“, išvertė anksčiau kategorišką savo nuomonę į kitą pusę, priderindama prie šio organo generalinės linijos.

Deja, tai, ką ji sako, nėra tiesa. Nes tiesa yra įrodyta. Ją šiai žurnalistei ir visiems kitiems priminė buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis: jokios pedofilijos nebuvo, buvo tik „pedofilinis filmukas“. Jį nufilmavo vienas tėvas, panaudojęs savo vaiką kaip pagrindinio vaidmens atlikėją, vėliau nušovęs du niekuo nekaltus žmones ir užspringęs žolės lapu.

Tiesą, kad buvo tik filmukas, nustatė teisėjas Audrius Cininas su kolegomis. Dviem žmonėms, kurių liudijimai nesutapo su šia tiesa, iškeltos baudžiamosios bylos: 75 metų mergaitės seneliui ir anksčiau nepriekaištingos reputacijos gydytojai onkologei, kuri turėjo neatsargumo papasakoti apie tai, ką matė, minėtos žurnalistės laidoje. Todėl vadinti šią tiesą nuomone yra negražus gudravimas – dėl nuomonių bylos žmonėms nekeliamos.

Taigi – teismas ne pasidalino niekuo neįpareigojančiais pamąstymais, o nustatė tiesą. Kaip tik tai ir yra aptarimo vertas stebuklas. Toks, kuris gali supurtyti visą Lietuvos teisingumo sistemą gerokai labiau, negu, anot buvusio VSD vadovo, supurtė „pedofilinis filmukas“.

Mat nuo šiol pareigūnams nebereikės tirti bylų. Jeigu koks nors nelabai protingas asmuo parašys pareiškimą dėl nusikaltimo, jie galės neapžiūrinėti nusikaltimo vietos, kvalifikuoti nusikalstamą veiką taip, kad nereiktų klausytis pokalbių telefonu ir taikyti operatyvines priemones, nepaimti kompiuterių, nerinkti kitų duomenų, nekokybiškai apklausti nukentėjusiuosius, kad jų parodymais vėliau būtų galima nesiremti, o geriausia – dar tyrimo pradžioje įteikti įtariamajam į rankas medžiagą su prieš jį surinktais įrodymais.

Vargintis nėra ko, svarbu šiek tiek pamarinavus bylą atiduoti ją teismui. Jis vis tiek nustatys tiesą. Kad byla iš esmės netirta – nereikšmingas dalykas, nes teismui nėra nieko neįmanomo. Tiesą jis sugeba išsiaiškinti beveik iš bet ko.

Kai iš netirtos bylos bus nustatyta tiesa, beliks patraukti baudžiamojon atsakomybėn tą nelabai protingą asmenį, kuris paprašė atlikti tyrimą.

Galima neabejoti, kad pritaikius šį modelį policijos ir prokuratūros darbas gerokai palengvėtų, nes pageidaujančių ieškoti teisingumo natūraliai sumažėtų.

Šios gražios reformos pradžia jau padaryta.

* * *

Kad pedofilijos byloje teisėsauga pagamino broką ir žlugdė bylą – ne kokių nors patvorinių išsigalvojimas, o faktas, kurį nustatė parlamentinį tyrimą atlikęs Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, tarnybinius patikrinimus atlikusi Generalinė prokuratūra ir teismai, atmetę prokurorų skundus dėl jiems skirtų nuobaudų.

Bandydami suprasti, iš ko teismas nustatė tiesą, trumpai prisiminkime šiuos oficialius tyrimo vertinimus.

Du mėnesius – nuo 2008 m. lapkričio 30 d., kai gautas Drąsiaus Kedžio pareiškimas, iki 2009 m. sausio 30 d. – ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariate.

Per tą laiką, kaip rašoma Seimo patvirtintose parlamentinio tyrimo išvadose, visai nebuvo atlikta įvykio vietos apžiūra pagal kriminalistikos metodikos reikalavimus, mergaitei davus parodymus, neatliktas jos suvokimo psichologinis ir kūno tyrimai bei įtariamojo atpažinimas, nenustatyti D.Kedžio nurodytų asmenų tarpusavio santykiai, bendravimo pobūdis ir intensyvumas, neieškota galimų kitų mergaitės ir įtariamojo kontakto pėdsakų, nevykdyti operatyviniai veiksmai, nekontroliuoti pokalbiai telefonu.

Generalinė prokuratūra aiškino, kad operatyviniai veiksmai nebuvo atliekami, nes nusikaltimas kvalifikuotas kaip nesunkus, o tokias priemones galima taikyti tik tiriant labai sunkius, sunkius ir apysunkius nusikaltimus. Bet Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kuriam tuo metu vadovavo Stasys Šedbaras, nurodė, kad tuo metu jau pakako duomenų ikiteisminį tyrimą atlikti dėl galimo nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 150 straipsnio Seksualinis mažamečio prievartavimas 4 dalyje, kuris priskiriamas prie labai sunkių, o taip kvalifikavus veiką būtų buvę galima atlikti operatyvinius veiksmus, būtinus sėkmingam tyrimui.

„Nė vienas iš paminėtų (ir nepaminėtų) būtinų veiksmų per dviejų mėnesių terminą, kol byla buvo tiriama Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate, nebuvo atliktas“, – parašyta parlamentinio tyrimo išvadose.

Taigi, jei tikėtume šiomis išvadomis, per pirmuosius du mėnesius iš esmės nebuvo renkama medžiaga, kuri patvirtintų arba paneigtų dviejų pirmųjų apklausų (2008-12-17 ir 2008-12-30) metu mergaitės duotus parodymus. Šie parodymai palikti kyboti ore.

Dar daugiau – ir mergaitės liudijimai buvo užfiksuoti nekokybiškai. Tai konstatavo A. Cinino vadovaujama teisėjų kolegija, po mirties išteisinusi Andrių Ūsą.

„Be to, ir vaiko apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme atliktos nepakankamai kvalifikuotai“, – rašoma 2012 m. lapkričio mėn. 30 d. nuosprendyje.

Teismas rėmėsi specialistų išvadomis, kuriose nurodoma: „pirmųjų apklausų metu kartais pateikiami labai konkretūs atsakymą menantys klausimai, neišsiaiškintos reikšmingos aplinkybės, nepatikslinti kai kurie mergaitės teiginiai…“, „Lieka neaiški pirmos apklausos pradžia – nežinia, kas pradėjo pokalbį apie bylą dominančius įvykius (ar mergaitė pasakojo savo iniciatyva, ar klausiama; kokiais žodžiais ir pan.)“, „pirmųjų trijų apklausų metu mergaitė nepateikė laisvo pasakojimo apie bylai reikšmingas aplinkybes, dažniausiai tik trumpai, gan neapibrėžtai atsakė į klausimus; nepaisant to, mergaitės atsakymuose pateiktos nors ir pavienės, itin negausios, bet realistiškos tokios veikos kaip seksualinė prievarta detalės“, „Išskiriami keli reikšmingi momentai, apsunkinantys psichologinę parodymų turinio analizę: (1) iki pirmosios apklausos nebuvo surinkta labai tikslių duomenų apie K. D. galimos seksualinės prievartos pirmojo atskleidimo artimiesiems (seneliams, tėvui) aplinkybes. Be to, 2008-12-17 apklausos vaizdo medžiagos įraše nėra nufilmuota, kaip mergaitė pradeda kalbėti apie laižymą t. y. mergaitės pasakojimo fiksavimas prasideda nuo psichologės teiginio apie tai. Vadinasi, nėra galimybės įvertinti, ar mergaitė pati ir kokiais žodžiais pradėjo apie tai pasakoti. Šis faktas yra labai svarbus, nes vėlesnių apklausų metu remiamasi tuo, kas jau buvo anksčiau kalbėta su psichologe. Atkreiptas dėmesys į tai, kad pirmosios apklausos metu psichologė net keletą kartų uždavė labai konkrečius atsakymą menančius klausimus (pvz., „Ar A. prašė, kad tu jį laižytum?“, „Ar tik laižė, ar darė ką nors su rankytėm?“, „Ar jis darė ką nors nemalonaus pilvukui?“ ir pan.), kuriuos pagal LR BPK 183 str. 2 d. draudžiama užduoti liudytojui. Tai rodo, kad apklausai nebuvo tinkamai pasiruošta“.

Taigi, jau pradiniame etape teisėsauga pagamino visišką broką: netinkamai užfiksavo mažametės nukentėjusiosios parodymus ir nerinko duomenų, kurie juos paneigtų arba patvirtintų.

„Dėl nustatytų trūkumų“, kaip teigiama parlamentinio tyrimo išvadose, 2009 m. sausio 28 d. Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis pavedė tyrimą atlikti Kauno m. apylinkės prokuratūrai, kuri tuo užsiėmė beveik keturis su puse mėnesio.

Trūkumų taisymas prasidėjo nuo veiksmo, apie kurį viešai skelbiamoje parlamentinio tyrimo išvadų dalyje nerašoma: su bylos medžiaga buvo leista susipažinti įtariamajam A. Ūsui, kuris tuo metu dar nebuvo davęs parodymų. Tai padarė Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Rita Čivinskaitė, neturėjusi tokios teisės. Kodėl – taip ir liko paslaptis. „Ji esą teismo posėdyje negalėjo paaiškinti, kodėl taip pasielgė“, – po neviešo posėdžio žurnalistams paaiškino Vilniaus apygardos administracinis teismas.

Be to, kad dėl mįslingų priežasčių leista su byla susipažinti įtariamajam, daugiau nieko esminio nenuveikta.

„[…] Kauno miesto apylinkės prokuratūra akivaizdžiai vilkino ikiteisminį tyrimą, kadangi nebuvo atlikta beveik jokių naujų procesinių veiksmų, tik kartojami seniau atliktieji ir jų metu iš esmės nebuvo gauta jokios naujos įrodomosios informacijos“, – teigiama parlamentinio tyrimo išvadose.

Nepaisant to, kad mergaitė tuo laikotarpiu davė parodymus apie galimai labai sunkų nusikaltimą, tyrimas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį taip ir nebuvo pradėtas, taip užkertant kelią naudoti operatyvinės veiklos priemones.

Be to, gavus informaciją apie galimą prievartą prieš antrąją mergaitę, buvo vilkinama jos apklausa, o po to neatliktas nei mergaitės suvokimo psichologinis, nei kūno tyrimas.

Praėjus pusei metų nuo tokio „tyrimo“ pradžios, bylą perėmė Kauno apygardos prokuratūra, iš kur ji du kartus vežta patikrinimui į Generalinę prokuratūrą.

Be konstatavimo, kad ir tuo metu – nuo 2009 m. birželio 11 d. iki rugpjūčio 12 d., tai yra daugiau kaip du mėnesius, – „jokių esminių tyrimo veiksmų, kurie būtų sudarę galimybę sėkmingai baigti ikiteisminį tyrimą, atlikta nebuvo“, Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas aprašė keistą elgesį, gavus informaciją apie buvusį tuomečio generalinio prokuroro Algimanto Valantino bendramokslį teisėją Joną Furmanavičių:

„Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2009 m. rugpjūčio 5 d. D. Kedžiui oficialiai pranešus Generalinei prokuratūrai apie savo įtarimus, susijusius su Kauno apygardos teismo teisėju J. F., jokių veiksmų dėl to nei Generalinėje prokuratūroje, nei Kauno apygardos prokuratūroje nebuvo imtasi. Tik ikiteisminį tyrimą perdavus Vilniaus apygardos prokuratūrai 2009 m. rugsėjo 4 d., tai yra praėjus visam mėnesiui, dėl to apklaustas (neskelbtini duomenys), o (neskelbtini duomenys) apklaustas rugsėjo 14 d.“

* * *

Praėjus porai savaičių nuo šio veiksmo jau beveik metus trukusiame keistame „tyrime“, J.Furmanavičius ir Violeta Naruševičienė buvo nužudyti (anot buvusio VSD vadovo, tai padarė D.Kedys, turbūt paveiktas savo paties sukurto „pedofilinio filmuko“), o dar po pusmečio netyčia ir patys savaime, kaip nustatė prokuratūra, numirė iš pradžių D.Kedys, o po to – ir A.Ūsas.

Praėjus dar trejiems metams, teismas pagaliau išsiaiškino tiesą: jokios pedofilijos nebuvo. O ką šis teismas pasakė apie aukščiau aprašytą policijos ir prokuratūros darbo broką?

Ogi nieko. Klausimo, ar iš taip atlikto – o tiksliau tariant, neatlikto ir žlugdyto – tyrimo medžiagos įmanoma nustatyti tiesą, A.Cininas ir jo kolegos nesprendė. O jeigu ir sprendė – tai kur nors neviešai.

Ir Vilniaus m. 2 apylinkės teismo išteisinamajame nuosprendyje, ir ji patvirtinusioje Vilniaus apygardos teismo nutartyje nėra beveik jokių ženklų, kurie primintų, kad medžiaga, kurią nagrinėjo teismai – intensyvaus bylos žlugdymo rezultatas. Brokas, kurį konstatavo ir pati prokuratūra, ir parlamentas, ir teismai, nagrinėję nubaustų prokurorų skundus.

A.Cinino ir jo kolegų nuosprendyje randame vienintelę vietą, kur rašoma apie tyrimo broką: kai teismas paaiškina, kodėl abejoja mergaitės parodymais, duotais pirmųjų apklausų metu (t.y., tada, kai dar nebuvo galima kalbėti apie „ilgalaikę“ ir „masyvią“ įtaigą, tėvui kuriant „pedofilinį filmuką“).

Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo nutarties, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius apeliaciniame skunde dėl išteisinamojo nuosprendžio nedrąsiai ir ne itin rišliai užsiminė, kad teisėjai nustatė tiesą iš broko:

„Kaltinamojo A.Ū. veikose yra pakankamai objektyvių nusikalstamos veikos požymių, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorai nesurinko pakankamai neginčijamų A.Ū. kaltės įrodymų, o jų paieškai nepanaudojo visų galimybių. Prokurorai nedėjo pakankamai pastangų įrodyti, kad kaltinamasis, dėl kurio veikos byla prokuroro iniciatyva buvo perduota nagrinėti teisme, yra kaltas dėl tos veikos padarymo. Atsižvelgiant į baudžiamojo proceso žalojantį poveikį nepilnamečio nukentėjusiojo psichikai, nebuvo siekta, kad D.K. apklausa būtų atlikta kvalifikuotų specialistų ir tik vieną kartą, o nusikalstamos veikos tyrimo procesas vyktų kuo trumpesnį terminą.

Apeliantas prašo atkreipti dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai taip pat nesiekė surasti nusikalstamos veikos pėdsakų ir kitų objektų, turinčių reikšmės tyrimui, nustatyti įvykio situaciją ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes, laiku neatliko įvykio vietos, kūno ir kitų objektų tyrimo apžiūros. Praėjus ilgam laiko tarpui nuo galimos veikos padarymo, tokio veiksmo atlikimas tapo tiesiog beprasmis. Tuo pačiu bylos tyrimo procesas įgijo didelį neapibrėžtumą.“

Kaip dėl to pasisakė Vilniaus apygardos teismas? Ogi niekaip.

„Nagrinėjamu atveju išskyrus nukentėjusiosios parodymus byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių A.Ū. pateiktame kaltinime nurodytas vaiko tvirkinimo aplinkybes“, – parašė teismas. Taigi, tai, ko pareigūnai neieškojo – neegzistuoja.

Abu teismai pasielgė taip, tarsi prokurorai būtų pakloję jiems ant stalo normaliai ištirtą bylą. Todėl ir sakome, kad nuo šiol pareigūnams nėra jokio reikalo atlikinėti veiksmus, kurie įvardinami kaip esminiai ir būtini tyrimo sėkmei: teismas maloniai nustatys tiesą iš bet kokių nuograužų.

Ir bijoti nelabai yra ko. Blogiausiu atveju bus nubausti žemesnio rango pareigūnai, o aukštesniems paskirtos laikinos nuobaudos, už kurias vėliau bus atlyginta su kaupu.

Kaip, pavyzdžiui, buvusiai Kauno miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotoja R.Čivinskaitei, kuri dėl nežinomų priežasčių ir neturėdama tam teisės leido parodymų nedavusiam įtariamajam susipažinti su byla. Trumpam į žemesnes pareigas perkelta ir paprasta apylinkės prokurore pabuvusi R.Čivinskaitė šiandien jau darbuojasi Kauno apygardos prokuratūros Antrajame baudžiamojo persekiojimo skyriuje. Kuo prasta karjera?

Apie A.Valantiną, su prezidentės Dalios Grybauskaitės palaiminimu sėkmingai kopiantį teisėjo karjeros laiptais, net nedrąsu kalbėti.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top