Rugpjūčio 31–rugsėjo 2 dienomis Vilniaus centre griaudėjo renginys, kurį Savivaldybė pavadino skambiu „Sostinės dienų festivalio“ vardu. Nežinau, ar tai tinkamiausias šio, sakyčiau, serijinio, mažai kuo nuo kitų panašaus pobūdžio renginių besiskiriančio renginio vardas bei koks žodis ar metafora taikliausiai ir tiksliausiai jį apibūdintų. Bet, man rodos, visiškai aišku, jog pagrindinis šio ir kitų į jį panašių renginių tikslas – ne, šventimas, bet pirkimo ir vartojimo manijos skatinimas.
Norom ar atsitiktinai patekus į tokių renginių šurmulį, susidaro įspūdis, kad jų organizatoriai siekia lankytojams įteigti, jog jie, ko gero, labiausiai trokšta tuštinti savo pinigines ir pirkti, vartoti ir vėl pirkti. Net ir užsigulėjusias, kitose mugėse neparduotas prekes, visokius blizgučius ir niekučius. Ir dar – prikimšti pilvus abejotinos kokybės gatvės maistu, prisikvėpuoti jo skleidžiamų kvapų, kurie, sumišę su dūmais ir svilėsiais, virsta nemaloniu dvoku, patikrinti savo klausos aparatų tvirtumą girdint, turbūt, jokiais decibelais nepamatuojamą triukšmą, kurį kelia gatvėse triukšmaujančios muzikinės grupės ir solistai bei jų naudojama galinga garso stiprinimo aparatūra. Tą jų skleidžiamą triukšmą galima būtų palygint nebent tik su skrendančių viršgarsinių naikintuvų riaumojimu… Bet ne, šis nevaldomas triukšmas ir riaumojimas vadinamas muzika ir laikomas svarbia „Vilniaus dienų“ ir kitų į jį panašių renginių kultūrinių programų dalimi…
Mane, Vilniaus mero žodžiais tariant, „praeities šešėlį“, į Sostinės dienas išviliojo ne troškimas pirkti ar vos ne visą Gedimino prospektą persmelkęs svilėsių kvapas, bet pranešimas, kad rugsėjo 1 d. šalia Vinco Kudirkos aikštės numatytas išskirtinis koncertas „Džiaukimės viltyje“, kuris rengiamas ypač laukiamo Vilniaus svečio – popiežiaus Pranciškaus – atvykimo proga. Tikėjausi dvasingo, turiningo koncerto ir reginio, gal panašaus į tuos, kurie būna rengiami Daukanto aikštėje Naujųjų mokslo metų proga. O ką išgirdau ir pamačiau?
Pirmiausia mane nustebino tai, kad toks išskirtinis koncertas rengiamas pačiame triukšmingos mugės epicentre, galima sakyti, pačioje jos bruzdesio, kvapų ir garsų marmalynėje. Manau, tokiam koncertui reikėjo paieškoti bent kiek ramesnės ir solidesnės vietos bei aplinkos. Galėjau pasidžiaugti nebent tik tuo, kad koncertą pradėjo turininga ir sklandi koncerto organizatoriaus ir vedėjo kun. Ričardo Doveikos kalba. Gražiais, prasmingais žodžiais į susirinkusius kreipėsi ir Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, linkėjo koncerto metu patirti malonių įspūdžių. Deja, tie linkėjimai, bent jau mano nuomone, neišsipildė.
Tą išskirtiniu turėjusį būti koncertą pradėjo grupė „Bix“. Ir iš karto iš scenoje įrengtos garso stiprinimo aparatūros sugriaudėjo, manau, beveik nieko bendro su muzika neturintis sunkiai pakeliamas uraganinis triukšmas. Nesinorėjo šio renginio organizatorių, vedėjų ir atlikėjų klaidinti. Pamaniau – jie juk gali pagalvoti, kad ir aš tą žodžiais sunkiai nusakomą riaumojimą ir baubimą suvokiu kaip muziką ir dainavimą. Todėl, nesulaukęs koncerto pabaigos, pasitraukiau atokiau, ir nežinau, kaip, kokiais decibelais tas išskirtiniu turėjęs būti koncertas baigėsi. Bet, tikriausiai, jis netapo išskirtiniu gerąja to žodžio prasme, o tik dar vienu tokiuose gatvės renginiuose, deja, jau įprastu vos pakeliamo triukšmo ir garsų kakofonijos kratiniu. Liko ir nuostaba bei neatsakytas klausimas – nejaugi net ir žinomi, įtakingi, garbingi Bažnyčios hierarchai ir veikėjai tapo šio „Vilniaus dienų“ festivalio rengėjų įkaitais bei jų muzikinio skonio propaguotojais?