Saulė Pauliuvienė, Tomas Dapkus | Alfa.lt
Pokalbis su diplomatu, buvusiu ne vienos derybinės grupės su Rusija nariu ir vadovu, teisininku, buvusiu Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos administracijos vadovo pavaduotoju ir patarėju Aleksandru Čalyj Kijeve turėjo trukti ilgiausiai dvidešimt minučių, mat pastaruoju metu šis žmogus, nebijantis sakyti savo nuomonės, kuri, deja, patinka toli gražu ne visiems, yra tiesiog graibstomas žurnalistų, televizijos ir radijo laidų vedėjų. Pokalbis užsitęsė beveik pusantros valandos. Jo metu A. Čalyj ne kartą pabrėžė ne tik puikiai pamenantis ir gerbiantis prezidento Valdo Adamkaus užsienio politiką, bet ir tai, kad lietuviai visada buvo Ukrainos draugai. Ir šį kartą diplomatas rėžė tiesiai šviesiai, nesibaimindamas, kokia bus reakcija į jo žodžius: reikia, kad Vakarai ir Rusija baigtų varžytuves dėl Ukrainos, reikia sėsti prie derybų stalo net ir tada, jeigu Krymas de facto taptų Rusijos teritorija. Naujienų portalo Alfa.lt skaitytojams – pirma pokalbio su A. Čalyj dalis.
Noriu jūsų paklausti paties svarbiausio – visas pasaulis dabar stebi Ukrainą: bus karas ar ne?
Kaip diplomatas, aš galiu atsakyti – kol neprabilo ginklai, turi kalbėti diplomatija, ir yra visi šansai taikai. Antra, net jeigu prabils ginklai, vis tiek tai baigsis taika. Todėl šiandien labai svarbu suprasti tikrąsias įvykių priežastis, ir Ukrainos diplomatija šiandien turi pasiūlyti savo viziją, kaip įmanoma sureguliuoti šią situaciją, kuri susijusi su Krymo krize.
Bet ar Rusija nori tai girdėti?
Tai – itin sudėtinga situacija, nes šiuo metu mes praktiškai neturime tiesioginio diplomatinio dialogo tarp Kijevo ir Maskvos. Aišku, šiandien net ir mūsų politinė valdžia ne visai supranta, ko nori Rusija. Manau, kad ir Vakarai ne iki galo supranta, ko nori Rusija.
Mano darbo patirtis su Rusija – didelė: aš buvau Ukrainos delegacijos vadovas per svarbias derybas su Rusija, dirbau prie Budapešto memorandumo ir dalyvavau, kai jis buvo pasirašytas, būdamas Ukrainos užsienio reikalų ministro pirmasis pavaduotojas, atsakiau už santykius su Rusija. Mano akimis, Rusija pirmiausiai pajautė, kad demokratiniai procesai Ukrainoje gali privesti prie to, kad Ukraina gali pakeisti savo požiūrį į NATO ir savo požiūrį į Europos Sąjungą (ES). Manau, kad tai – pats svarbiausias Rusiją erzinantis faktorius geopolitine prasme. Šioje situacijoje, kai šalyje yra tam tikras valdžios vakuumas, yra tam tikri klausimai dėl Kijevo valdžios nepripažinimo regionuose, Rusija naudojasi šiuo faktoriumi, kad maksimaliai pravestų raudonąją liniją net skaldant Ukrainą, kad atitrauktų būsimąją sieną tarp Rusijos ir NATO.
Pagrindinis faktorius – NATO?
Mano akimis žiūrint, tai – NATO. Visa kita jau egzistuoja šalia šio faktoriaus. Rusakalbių gyventojų apsauga, ir klausimai, susiję su naujos valdžios Kijeve nelegitimumu – antraeiliai. Pagrindinis klausimas – Rusija pajautė, kad ateityje ji negalės daryti įtakos procesams, kurie vyks Ukrainoje, ir procesams, kurie gali vykti tarp Ukrainos ir NATO. Vienas iš faktorių, žinoma, ir mūsų integracija į ES. Vladimiras Putinas ne kartą viešai pareiškė, ir apie tai kalbėjo Angela Merkel, kad pati Ukrainos narystė ES jo negąsdina, jį gąsdina klausimas dėl susitarimų dėl laisvos prekybos, kuri gali atverti vartus nedraugiškam ES produktų reeksportui į Rusiją. Žinoma, egzistuoja didelė rizika dėl kontrabandos. Kiek pamenu, V. Putinas iškėlė klausimą, kad būtinos trišalės konsultacijos, kad būtų sukurtas mechanizmas, padėsiantis išvengti rizikos.
Kiek žinau, iš pradžių ES į tai reagavo labai irzliai, aš tuo metu kaip tik buvau Berlyne ir siūliau ES kuo rimčiau į tai pažiūrėti. Dabar pamačiau pozityvų signalą, kai mūsų naujoji Vyriausybė pasiūlė pasirašyti visą asociacijos sutartį – būtent A. Merkel pasiūlė išskirti iš sutarties ekonominę dalį ir pravesti papildomas konsultacijas, kiek suprantu, ir su Rusija. Kitaip tariant, kaip suprantu, dabar ir ES, ir Vokietija supranta, kad be konsultacijų su Rusija, kad be mūsų rytinių regionų interesų paisymo, primesti Ukrainai susitarimą dėl laisvos prekybos – didelė rizika. Tai – anglies metimas į laužą, kuris gali tik dar labiau sudeginti mūsų šalį.
Kaip manote, kas dabar gali būti su Krymu? Kokia ateitis?
Patikėkite, šiandien Krymo klausimas pagal savo svarbą yra antraeilis. Todėl, kad, blogiausiu atveju, taip, kaip mes matome, jeigu bus realizuotas tas scenarijus, kurį dabar Rusija siūlo Krymui, tai yra Krymas de facto taps Rusijos teritorijos dalimi, nei Ukrainos vyriausybė, nei Ukraina, nei didžioji pasaulio visuomenės dalis to nepripažins. Todėl šiame kontekste mes turėsime dar vieną karštą užšaldytą konfliktą Europos centre ir tikėsimės, kad anksčiau ar vėliau jis išsispręs atitinkamo susitarimo keliu.
Dabar svarbu suprasti, ką reikia padaryti. Visiems. Pirmiausiai, Ukrainai, Rusijai, Briuseliui, Vašingtonui, tam tikra prasme dalyvaujant ir Kinijai – ji yra mūsų suvereniteto ir nepriklausomybės garantas, kad būtų išsaugota Ukrainos vienybė su dabartinėmis sienomis ir teritorija, o iš kitos pusės, kad pagrindinių geopolitinių centrų interesai dėl Ukrainos būtų subalansuoti.
Kitaip tariant, Ukrainoje mums reikia istorinio susitaikymo tarp Rytų ir Vakarų jų pastoviose varžybose, kurios liečia Ukrainą. Tai – pagrindinė priežastis to, kas vyksta Ukrainoje. Jeigu dings prieštara tarp didžiųjų valstybių, kurios mus supa, tai padės mums rasti susitaikymą ir šalies viduje – tarp Kijevo ir Krymo, tarp Kijevo ir Rytų Ukrainos. Visi kiti klausimai bus išspręsti.
Ar Rusija eis į Pietų Ukrainą?
Tokia rizika yra, ji – itin didelė dėl dviejų priežasčių. Iki šiol per visas derybas, kurios vyksta dėl situacijos Kryme, negirdėjau, kad pagrindiniai žaidėjai galvoja taip, kaip aš. Niekas nenori kalbėti apie tai, kas sukėlė šį konfliktą, ir apie jo esmę. Visi kalba apie antraeilius faktorius. Kol nebus panaikinta pagrindinė priežastis, Rusijos pozicija bus nuosekli ir aiški – galima toliau perstumti vakarinę Rusijos sieną jos geopolitinių varžybų su NATO kontekste.
Daugiau skaityti ČIA.
