Bernardinai.lt
Šiuo tekstu pradedame apžvalgų ciklą sekuliarizmo tema. Apžvalgos parengtos remiantis Kanados CBC-Radio laidos „Idėjos“, kuriamų bendradarbiaujant su Toronto universitetu, pagrindu. Laidų metu antropologijos, sociologijos, politinės filosofijos atstovai ir teologai persvarsto religijos ir politikos santykį moderniose Vakarų valstybėse.
Sekuliarizmo mitas bendriausia prasme gali būti apibūdintas kaip religijai alternatyvus, moksliškai pagrįstas pasaulio pradžios aiškinimas, nereikalaujantis dieviškosios intervencijos ar stebuklo. Modernios epochos žmogus siekė įrodyti, kad Dievo nėra. Tuo pačiu metu politinė valdžia prarado savo šventumą ir tapo voliuntaristinio, racionaliai pagrįsto visuomenės susitarimo objektu. Todėl M. Weberis, ar E. Durkheimas į religijos vaidmens kaitą modernioje visuomenėje siūlė žvelgti grynai sociologiškai – jie manė, kad religija nustojo būti autoritetu, įkvepiančiu žmonių širdis ir išjudinančiu juos veiksmui. Dėl to politinis legitimumas ir politinė galia tampa nepriklausoma nuo teologijos. Mitas apie sekuliarizaciją pagrįstas iš esmės klaidinga nuostata, kad dabartis gali būti įvardinama kai vienakryptis judėjimas nuo religinės valstybės link valstybės be tikėjimo ir teologijos apskritai.
Sekuliarizacijos mitui būdingas tam tikras optimizmas. Manoma, jog religiją pavertus individualaus apsisprendimo ir privačios praktikos reikalu, įmanoma sukurti darnų pasaulį, kuriame taikiai sugyvena skirtingas tikėjimo formas išpažįstantys žmonės. Šiandien, akivaizdu, jog šis optimizmas nepasiteisino. Tą rodo ne tik naujų, religiniais save įvardinančių ekstremalių judėjimų iškylimas pačioje Europos širdyje, bet ir XX a. istorija – abu pasauliniai karai nebuvo religiniai. Religijos privatizavimas savaime negarantuoja politinio žmonijos progreso.
Pirmame ciklo tekste – pokalbio su C. Calhounu santrauka. Socialinių mokslų profesorius, London School of Economics direktorius, tokių knygų, kaip Nations Matter, Critical Social Theory, Neither Gods Nor Emperors ir Rethinking Secularism autorius teigia, kad sekuliarizacija, kaip sąvoka figūruojanti Vakarų visuomenių žodyne yra per daug siaura – ji nurodo į politiką be religijos. Sekuliariomis įvardinamos tokios visuomenės, kuriose religija yra vien privataus žmogaus apsisprendimo ir pasirinkimo reikalas, neturinti lemiamos reikšmės politinei praktikai bei įstatymams. Tačiau toks požiūris yra labiau mokslininkų konstruojamas pasaulio supratimas dažnai prasilenkiantis su realaus pasaulio faktais.
***
Sekuliarizmo terminas dažniausiai apibrėžiamas per priešpriešą religijai. Sekuliarizuota valstybė – tai valstybė, kurioje religija neturi didesnės politinės galios. Ji yra privataus žmogaus apsisprendimo ir praktikos objektas. Daroma aiški istorinė skirtis – tarp pasaulio iki 1648 m. ir po to sekusios modernios žmonijos eros. Iki-moderniame pasaulyje vyko vadinamieji „religiniai karai“, t.y. konfliktai vykę iki Vestfalijos susitarimo pasirašymo suvokiami kaip konfliktai, kylantys dėl teologinių skirtumų. Tačiau tai kiek supaprastina pasaulio istorijos interpretacija, kurią „sukonstruoja“ modernaus mokslo atstovai. Ši interpretacija suponuoja, kad karai vyko dėl moralinių ir etinių motyvų, atmetant grynai politinę ir ekonominę konflikto pusę. Vadinamieji religiniai karai kilo ne vien dėl tikėjimo skirtumų, visais laikais karai vyko dėl daug pragmatiškesnių priežasčių – dėl galios, mokesčių, prekybos kelių, išteklių bei teritorijos valdymo.
Vestfalijos taikos susitarimas tapo ypač svarbiu istoriniu įvykiu, kuris suformavo šį, savo esme klaidingą mąstymą apie religinį arba ikimodernų ir nereliginį arba modernų politinį būvį. Sutartimi įsipareigojama nutraukti „religinius karus“ ir santykius tarp valstybių grįsti realpolitik – nuostata, kad kiekvienas suverenus politinis subjektas turi „realius“ interesus ir šių interesų pagrindu formuoja savo santykius su kitomis valstybėmis. Vestfalijos susitarimu principas, kad religija yra privatu, o tai, kas privatu – nėra vieša buvo perkeltas į tarptautinius santykius. Religija – yra valstybių vidaus reikalas, kuris neturi paveikti jų tarpusavio santykių. Šis principas atliepia nuostatą, kad religija yra privataus namų ūkio reikalas ir neturi dalyvauti politikoje ir kad žmonių tarpusavio sugyvenimo principai neturi sutapti su teologinėmis normomis.
Požiūris, kad pasaulis atskirtas nuo religijos, yra visiškai pažinus, racionalus ir „tikras“ persikėlė ir į universitetų fakultetus, kur buvo siekiama atrasti ir ištirti tikruosius, t. y. racionalius motyvus, formuojančius žmonių ir valstybių santykius. Apšvietos įtvirtintas ir šiandien tokių autorių, kaip R. Dawkinsas populiarinamas įsitikinimas, kad mokslas yra šviesa, padedanti pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų, o ne iškreiptą tikėjimo dogmų. Modernaus mokslo atstovai, kalbėdami apie lūžį politiniame gyvenime, kurį atneša Apšvietos epocha, labai mėgsta naudoti kontrastus lygindami religinės valstybės „tamsumą“ su moderniosios „šviesa“, taip pabrėždami, kad „tamsos“ epocha baigėsi, ir dabar modernus žmogus gyvena visiškai naujoje eroje – eroje be religijos. Tačiau vien šviesos metaforos vartojimas čia atrodo kiek paradoksaliai, kadangi pati metafora yra atėjusi iš „tamsiais“ įvardinamų ikimodernių laikų, nesvarbu, ar kalbame apie krikščioniškojo tikėjimo šviesą, ar dar anksčiau Platono aprašytą žinojimo šviesą. Ir tai yra sekuliarizmo atstovų pagrindinė problema. Jie mano, kad politikos ir religijos ryšys yra visiškai nutrūkęs, o tai savo ruožtu reiškia, jog santykis tarp religijos ir politikos tapo visiškai ignoruojamu akademiniu klausimu. Mano manymu, yra tam tikra tąsa – pradedant iš teologijos perimamomis sąvokomis ir įvaizdžiai, baigiant – politinėmis reformomis, kurioms postūmį davė religija.
Religijos eliminavimas iš socialinių ir politinių mokslo lauko rodo, kad šiandien visiškai nebemokame prasmingai kalbėti apie religiją. Pasaulio įvykiai verčia mus kalbėti apie religiją, tačiau šis kalbėjimas kelia atitinkamų nepatogumų, kylančių iš mums jau natūraliu tapusio įsitikinimo, kad kalbėjimas apie religiją yra kišimasis į žmogaus intymų gyvenimą. Dar blogiau yra tai, kad mokslas, siekdamas Vakarų visuomenių istoriją aprašyti kaip būtiną judėjimą išsivadavimo iš religijos kryptimi, šiandien nebegali padėti sprendžiant sudėtingas politines dilemas, šiandien susijusias su religinio ekstremizmo paraiškomis religijų dialogu, asimiliacija ir integracija. Religija kaip politinis veiksnys buvo tiesiog ignoruojama, tikintis, kad sekuliarizacija ves į pačios religijos nykimą, o ne tikėjimo formų gausėjimą ir įvairovę. Mano galva, ilgą laiką mokslininkai, ypač socialinių mokslų atstovai pradedant M. Weberiu ir E. Durkheimu, elgėsi nesąžiningai. Pateiksiu kelis pavyzdžius.
Pirmoji Amerikos Konstitucijos pataisa sekuliarizacijos teorijos šalininkams simbolizuoja individo išsilaisvinimą iš tikėjimo normų autoriteto. Tačiau realiai pataisa priimta skirtingų tikėjimo konfesijų sutarimu – įtvirtinant taisę išpažinti savąjį tikėjimą, o ne jo atsisakyti. Moderniais laikais religija ne išnyksta iš viešo gyvenimo, greičiau ji funkcionuoja pagal rinkos ekonomikos principą, kai kiekvienas laisvai gali rinktis iš skirtingų požiūrių į pasaulį ir netrukdomas laikytis savojo tikėjimo praktikų ir ritualų. Šiuo atveju galima kalbėti apie sekuliarizaciją, kaip tikėjimo formų įvairovės gausėjimo procesą, tačiau klaidinga manyti, kad valstybės ir religijos atskyrimas savaime veda į religijos nykimą. Mito apie sekuliarizuotą pasaulį šalininkai pataisą mato tik kaip valstybės deklaraciją nesivadovauti religija, lygiai taip pat, kaip ir individo pasirinkimas netikėti. Būtent čia ir slypi problema – manoma, kad teisė į sąžinės laisvę yra tik teisė nesirinkti religijos. Toks požiūris neleidžia „pamatyti“ ir tinkamai įvertinti fakto, kad to meto žmonės kovojo būtent už taisę laikytis savojo tikėjimo, o ne jo atisakyti.
Kitas pavyzdys – pilietinių teisių judėjimas JAV XX a. Šis judėjimas telkėsi aplink juodaodžių religines bendruomenes. Bažnyčia ir žmones į jas atvedantis tikėjimas tapo jų politinės emancipacijos prielaida. Politinis judėjimas už pilietines teises gimė iš religiniu pagrindu egzistavusio žmonių susivienijimo, būtent šis susivienijimas tapo platforma naujiems, visą JAV istoriją pakeitusioms politinėms permainoms. Būtent socialinių ir politikos mokslininkų aklumas religingumui veda prie klaidingų istorinių interpretacijų. Judėjimas už pilietines juodaodžių teises dažnai vertinamas kaip viena iš Apšvietos idealų triumfo akimirkų, simbolizuojančių visuotinės laisvės ir universalių teisių plėtrą, tačiau realybėje tai buvo Dievą tikinčių, o ne jo atsakiusiųjų rankų darbas. Šis pavyzdys paneigia mitą, kad religija yra nepolitinė, ar geriausiu atveju reakcinga, bet niekuomet negalinti pasiūlyti savo esme progresyvios politinės reformos.
Prie diskusijos religijos ir politikos klausimu nevaisingumo prisideda ir požiūris į religiją, kaip visiškai neracionalų argumentą. Religija suvokiama kaip subjektyvus ir asmeniškas žmogaus patyrimas, kuris negali būti perteiktas racionalaus argumento pavidalu. Todėl, pasak J. Habermaso, privalo būti pašalintas iš viešos, racionaliais argumentais grindžiamos diskusijos. Aš pritariu Ch. Tayloro argumentui, kad tarp religinio ir nereliginio argumento viešoje erdvėje nėra kategorinio skirtumo. Atmetus tikinčiojo argumentą, turime pripažinti, kad diskusija apskritai negali vykti tarp skirtingų kultūrų, tautybių, rasių atstovų. Juk visi šie elementai susiję su konkrečiu gyvenimo būdu ir yra sąlygoti žmonių sentimentų. Be abejo, religijos įkvėptam žmogui sunku perteikti tą sakralumo patirtį ir suvokti, kodėl ji neišjudina kito taip, kaip išjudina jį patį. Tačiau tą patį galima pasakyti ir už savo tautą kovojantį žmogų. Neįmanoma visiškai „ištransliuoti“ kitam tautinio ar dvasinio sentimento, istorinės patirties vingių. Tikėjimo tiesas itin sudėtinga pervesti į racionalaus argumento lygmenį, tačiau šiuo požiūriu jos nėra išskirtinės. Tautinam motyvui būdingas tas pats racionaliai logikai nepaklūstantis elementas ir dėl to toks motyvas gali būti suvokiamas kaip sekuliarizuoto tikėjimo forma. Tokių jos apraiškų apstu moderniose visuomenėse, ir jų neįmanoma redukuoti į binarinę už ar prieš religiją logiką (mano manymu tautinių valstybių istorija yra stipriai paveikta sekuliarizmo mito, kuris paaiškina, kodėl istorikai ieško tautinio tapatumo užuomazgų pirmykštėse bendruomenėse taip tarsi sumenkinant faktą, kad tautinės bendrijos tiesiogiai išaugo iš savo krikščioniškosios praeities).
Sekuliarizacija įsivaizduojama kaip judėjimas nuo religinės prie „pasaulietiškos“ politiškumo formos. Todėl šiandienių įvykių kontekste dažnai kalbama apie religijos grįžimą į viešąją erdvę ar apie religijos keliamą grėsmę sekuliarioms visuomenėms. Mano galva, modernios visuomenės apibrėžimas per jos netikėjimą, nereligingumą, racionalumą ir pragmatiškumą yra netikslus. Be abejo, būtų neprotinga ginčytis, kad pasaulis nepasikeitė, tačiau nebegalime toliau apie modernią valstybę mąstyti tik kaip religinės valstybės antitezę. Būtina naujai įvertinti religijos įtaką politiniams procesams, o ne toliau ieškoti jos nupolitinimą patvirtinančių ženklų. Tuomet galima būtų kalbėti apie prasmingą politikos ir religijos santykį, o ne tik apie jos įsiveržimą į politinį pasaulį ekstremalia, dažnai smurtine forma.
Parengta pagal cbc.ca.