V. Gerulaitis papasakojo, kokiomis intrigomis sovietmečiu Vytautas Landsbergis darė karjerą
Istorija
Raimundas Kaminskas. Biografijos puslapiai – Juozas Albinas Lukša-Daumantas 1940–1941
Pristatome naują Alfredo Rukšėno knygą – „Juozo Albino Lukšos-Daumanto 1940–1941 m. biografijos puslapiai /Pages from the Biography of Juozas Albinas Lukša-Daumantas 1940–1941“
Neseniai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiojo istoriko dr. Alfredo Rukšėno (lietuvių ir anglų kalbomis) knygą „Juozo Albino Lukšos-Daumanto 1940–1941 m. biografijos puslapiai /Pages from the Biography of Juozas Albinas Lukša-Daumantas 1940–1941“.
Tikėtina, kad ši knyga apie Lietuvos partizano Juozo Albino Lukšos – Daumanto (1921-1951) gyvenimo ypatybes pirmosios sovietų okupacijos metais, prasidėjus 1941 m. Birželio sukilimui bei pirmosiomis nacių okupacijos dienomis, prisidės prie geresnio laisvės kovotojo asmenybės suvokimo ir sukurtų apie jį mitų išsklaidymo.
Knygoje pirmą kartą pristatomi istoriniai faktai paremti archyviniais dokumentais bei istorinių nuotraukų analize apie Juozo Albino Lukšos – Daumanto gyvenimo istorinį-socialinį foną : pirmosios Lietuvos Respublikos metais (iki 1940 m. birželio 15 d.) ateitininkų organizacijos veiklos bruožus, jaunimo rezistencinės veiklos kontekstai, Kauno žydų pogromai 1941 m. birželio 25-29 d., sukurti vadinamų „liudininkų“ mitai apie Juozo Albino Lukšos – Daumanto veiklą 1941 m. birželio mėn. ir nuotraukų apie žudynes buv. Lietūkio garaže analizės ypatumai.
Česlovas Iškauskas. 1939 – ųjų rugsėjis: ko mus moko istorija?
iskauskas.lt
Rašydamas istorinio pobūdžio straipsnius, visada stengiuosi nutiesti paraleles tarp įvairių istorijos tarpsnių ir šiandienos. Akivaizdu, kad posovietinės Rusijos agresyvūs veiksmai nesunkiai sugretinami su prieškariu: stalininės Sovietų Sąjungos bičiulystė su nacistine Vokietija, dar Lenino nurodyti jos planai „nešti bolševikų revoliucijos ugnį po visą pasaulį“ lyg pirštu beda į dabartines Putino užmačias. Šįkart pastebėkime vieną paralelę.
Kaip esu rašęs, Rytų Europos geopolitikoje ypač niūriai išsiskiria rugpjūčiai ir rugsėjai. Prieš 83-jus metus jų metu buvo nulemtas visos didžiulės teritorijos nuo Baltijos iki Juodosios jūrų likimas. Ypač neramus buvo laikotarpis nuo Molotovo – Ribentropo pakto iki jo papildomų slaptųjų protokolų pasirašymo (1939 m. rugpjūčio 23 d. – rugsėjo 28 d.). Bet per jį susitarę Hitleris ir Stalinas atsiplėšė savo Europos gabalus: reicho vadas rugsėjo 1-ąją užpuolė Lenkiją (rašėme, kad Antrąjį pasaulinį karą, vadovaudamas Gleivico operacijai, pradėjo lietuvių kilmės oberšturmfiureris Alfredas Helmutas Naujokas), o Raudonoji armija nuo rugsėjo 17 d. okupavo visą Rytų Lenkiją su šios užimtais vakariniais Baltarusijos ir Ukrainos rajonais. Į šį grobuoniško pasidalijimo katilą pateko ir Lietuva: rugsėjo 18 d. sovietai užėmė Vilnių.
Monsinjoro K. Vasiliausko 100-osioms gimimo metinėms paminėti – LGRTC konferencija
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia į konferenciją-minėjimą „Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gyvenimo kelias – nuo Gulago kalinio iki Vilniaus arkikatedros klebono“.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia į konferenciją-minėjimą „Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gyvenimo kelias – nuo Gulago kalinio iki Vilniaus arkikatedros klebono“.
2022-aisiais sukanka 100 metų, kai gimė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, politinis kalinys ir tremtinys, visuomenės veikėjas, pirmasis atkurtos Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas, Vilniaus miesto garbės pilietis.
Šiuo renginiu norima prisiminti šviesaus dvasininko atminimą, siekiama atskleisti visuomenei monsinjoro K. Vasiliausko veiklos svarbą ir įtaką valstybės raidai, jo asmenybės išskirtinumą, moralinį atsparumą, tvirtą pasaulėžiūrą, tarnystę Lietuvai ir jos žmonėms.
Konferencijoje pranešimus skaitys (LGGRTC, VDU): doc. dr. Artūras Grickevičius, Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir jos kunigas K. Vasiliauskas raudonuoju laikotarpiu (1944-1988 m.).
Arvydas Gelžinis (LGGRTC istorikas): Kunigo Kazimiero Vasiliausko gyvenimo kelio atspindžiai KGB dokumentuose;
Prof. dr. Arūnas Streikus:(VU): Lietuvos katalikų dvasininkų elgsenos modeliai vėlyvuoju sovietmečiu;
Ramunė Sakalauskaitė: (knygos apie mons. K. Vasiliauską autorė), Artimo meilės šauklys.
Renginys, skirtas monsinjorui K. Vasiliauskui atminti ir pagerbti, vyks rugsėjo 7 d., trečiadienį, Tuskulėnų dvaro oficinoje (Žirmūnų 1F, Vilnius).
Palangoje – vyskupo Jono Kaunecko knygos pristatymas
Rugpjūčio 26 d. (penktadienį) Palangos M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje po vakaro Šv. Mišių vyks susitikimas su Panevėžio vyskupu emeritu Jonu Kaunecku. Susitikimo metu bus pristatyta vyskupo atsiminimų knyga „Prieš visus vėjus“.
Vienus trėmė, kiti gerino savo gyvenimo sąlygas
Vienus trėmė, kiti gerino savo gyvenimo sąlygas. Ir ne šiaip gerino, bet prašė iškeldinti ten gyvenančius žmones. Nes tarybiniam literatui reikėjo erdvės kūrybai.
Vis dar „kariant“ Cvirką, pamirštamas jo sėbras ir svainis Antanas Venclova… Lyg tai Cvirka per daug garbingai įamžintas, o štai Venclova nepelnytai nuvertintas… Bandoma argumentuoti: Cvirkai – didingas paminklas garbingoje miesto vietoje, Venclovai – tik butas-muziejus. Bet pamirštama svarbiausia – Cvirka pasimirė 1947 metais, o Venclova – 1971… Jau kiti laikai, jau daugiau „nusipelniusių“ sovietų valdžiai veikėjų… Stalinizmas pasmerktas, stalinistai pritilę, jau nebelabai mylimi… Tad ir liko „nuskriaustas“ stalinistas tik su muziejumi, bet be paminklo… Net ir kaip rašytojas, Venclova nelygintinas su Cvirka… Vargu, ar sugebėsime nurodyti Venclovos kūrinių, turinčių išliekamąją vertę… Tad Venclova ir tevertintinas, kaip stalinistas ir Stalino laikmečio „politinis veikėjas“:
1) Stalino laikų (nuo 1940 metų!) Sovietinės Lietuvos švietimo komisaras [=ministras];
2) Falsifikuotais rinkimais suburto prostalinistinio tariamojo „Liaudies seimo“ Pirmasis sekretorius;
3) Delegacijos, vykusios parvežti „Stalino saulės“, narys;
4) Sovietinės Lietuvos himno autorius;
5) Sovietų Sąjungos himno vertėjas į lietuvių kalbą;
6) Stalino premijos laureatas (1952).
Susipažinkite su paroda, kurią rengia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centre – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 50-mečiui skirta paroda.
Nuo rugpjūčio 3 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje eksponuojama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta paroda „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Susipažinti su parodos eksponatais bibliotekos lankytojai galės iki šių metų rugsėjo 1 dienos.
____________
Ši edukacinė-kilnojamoji paroda buvo eksponuojama Lietuvos Respublikos Seime, Kaune, Kybartuose, Šilalėje, Šiauliuose, Simne. Planuojama, kad šių metų rugsėjo pradžioje su šia paroda galės susipažinti Marijampolės krašto gyventojai ir svečiai.
Paroda skirta sovietų priespaudos laikotarpiu pradėto leisti pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ 50-mečiui. Ekspoziciją sudaro dvylika stendų, kuriuose atskleistos šešios temos: „Ištakos“, „Turinys“, „Leidyba ir platinimas“, „Kelias į Vakarus“, „Sekimas ir represijos“, „Vakarų žiniasklaidoje ir politikoje“.
Algis Vyšniūnas. Sąmoninga tautos amnezija
Šeštadienį Ariogaloje vyko Lietuvos tremtinių, politinių kalinių, Laisvės kovų dalyvių sąskrydis (jau 32 kartą). Ta proga keletas minčių.
Kaip taip atsitiko, kad dabartinė Lietuvoje visuomenė neskiria politinių kalinių nuo tremtinių? Kodėl nuteisti ir kalėję lietuviai ignoruojami, o šnekama tik apie Sibiro tremtinius? Tikros situacijos nesuvokimas, ar sąmoninga ideloginė konstrukcija?
Kas gali paneigti, kad naujų laikų istorinę tiesą (jeigu tokia yra iš viso) rašo tie, kurie turi specifinį požiūrį į pokario ginkluotą rezistenciją. Tiksliau, jiems GULAG‘o istorijos nereikia, nes ji, iš esmės, yra priekaištas visiems, pasirinkusiems totalitarinės partijos gretas. Tokie bijo situacijos, kurią aprašė K. Girnius:
„Kadaise JAV buvo klausiama: „Tėveli, ką veikei per karą?“. Išdidus buvo tėvas, kuris galėjo sūnui pasakyti, kad jis atliko savo pilietinę pareigą, kovojo su vokiečiais ar japonais, dalyvavo sausumos mūšiuose ar bombardavo priešo miestus. Keblesnėje padėtyje atsiranda tėvas, kuris turėjo pasakoti, kad jis išvengė karinės prievolės ar per visą karą saugiau dirbo biure, kai jo bendramečiai rizikavo savo gyvybe.
Kaip atsakytų žmogus į klausimą: „Seneli, ką veikei per okupaciją?“. Jis nebūtinai skubėtų pranešti, kad buvo komsorgas, partinės organizacijos sekretorius ar aktyvistas, komjaunimo organizatorius, prokuroras, teisėjas, valdžios ramstis ar numylėtinis. Ne taip lengva didžiuotis ir ekonomine karjera. Juk kaip smalsiam vaikaičiui ar proanūkei paaiškinsi savo sėkmes, jei per okupaciją karjera priklauso nuo okupanto malonės, nuo tavo gebėjimo jį patenkinti“.
Dominykas Vanhara. Visas šis blogis yra gyvas ir šiandien
Atsižvelgiant į naujienas iš Ukrainos fronto, padarykime istorijos kampelį pas Dominyką Vanharą ir šį kartą pakalbėkime apie Katynės žudynes.
1940 m. pavasarį Katynės miške, netoli Smolensko, NKVD, įsakius Lavrentijui Berijai, įvykdė daugiau kaip 20 000 Lenkijos karo belaisvių, o taip pat ir SSRS valdžiai neįtikusių Lenkijos civilių – inteligentų, dvasininkų, valdininkų, dvarininkų ir stambių ūkininkų, pramonininkų ir verslininkų, žudynės.
Didžiausią dalį iš nužudytųjų sudarė Lenkijos karininkai, kurie, Lenkijai pralaimėjus 1939 m. rugsėjį vykusį karą iš karto su dviem priešais – nacių Vokietija ir SSRS, pasidavė SSRS į nelaisvę. Pabrėžtina, kad tuo metu galiojo 1907 m. Hagos konvencija „Dėl sausumos karo įstatymų ir papročių“, kuri numatė humanišką elgesį su karo belaisviais, kaip ir numatė įvairias karo belaisvių teises. Todėl, Lenkijai pralaimėjus kare ir kapituliavus, į sovietų nelaisvę pasidavę Lenkijos kariškiai ir karininkai turėjo teisinį pagrindą tikėtis, kad su jais bus elgiamasi humaniškai. Be to, kadangi karas pasibaigė dar 1939 m. rugsėjo gale Lenkijai kapituliavus, remiantis jau minėta Hagos konvencija, kad, karui pasibaigus, karo metu į nelaisvę patekę kariai turi būti nedelsiant paleisti iš nelaisvės ir jiems privalo būti leista grįžti namo, tai į sovietų nelaisvę patekę Lenkijos kariai taip pat turėjo teisinį pagrindą tikėtis būti paleistais namo, pas savo šeimas.
Vytautas Radžvilas. Skirtingos atostogos
Tikėtina, kad užsienio reikalų ministras G. Landsbergis neatsitiktinai išskubėjo atstogauti kaip tik šiomis dienomis. Kai jam atostogaujant Europos Komisija oficialiai išsakys savo požiūrį dėl Lietuvos įvestų tranzito į Karaliaučiaus sritį ribojimų. O požiūris gali būti toks, kad savaime sugrįš į darbotvarkę ministro at(si)statydinimo iš pareigų klausimas. Atostogos greičiausiai yra būdas pralaukti, kol nurims dar viena politinė audra ir išvengti atsakomybės. Tiesa, kad tokio prasto šalies diplomatijos šefo Lietuva nėra turėjusi. Tačiau šios aplinkybės neturėtų būti pagrindas tiesti dirbtines sąsajas apeliuojant į tariamą ministro elitiškumą ir tyčiotis iš buvusio Lietuvos Respublikos prezidento. Būtent šitaip pasielgė vienas iš Šeimų sąjūdžio vadovų, padėjęs lygybės ženklą tarp G. Landsbergio pasiimtų, siekiant išvengti atsakomybės už neapgalvotus ir avantiūristinius veiksmus, atostogų ir A. Smetonos atostogų, sutrukdžiusių Kremliui ,,švariai“ įteisinti Lietuvos okupaciją.