Intelektualų vaidmuo

Edvardas Čiuldė. Apie provincialumo stigmą

Komentarų: 6 / Autorius /

Pabandykime įsivaizduoti štai tokią situaciją: doras, žinių ištroškęs jaunuolis, prasidėjus antrajai rusų okupacijai, t. y. pirmaisiais pokario metais įstoja į universitetą, tarkime, pasirinkdamas lituanistikos studijas, o semestrų bėgyje ne tik įgyja dalykinį žinojimą pasirinktoje studijų kryptyje, bet drauge yra ideologiškai apšvitinamas iki tokio lygio, kad įtiki doktrina, t. y. šiuo atveju persiima marksistinio mąstymo kategorijomis.

Nepasmerkime jo iš anksto, iš dalies galima pabandyti suprasti taip įtikėjusį mūsų herojų, nes K.Markso teorija be visa ko kito gali papirkti logine elegancija tą žmogų, kuris vidujai būtų linkęs priešintis per prievartą brukamam mokymui.

Toli gražu dabar, piešdamas šį vaizdelį, nenoriu įpiršti nuomonės, kad kalbame apie atvejį, kai teorija buvo gera, o praktika sugadino gerąsias teorijos intencijas, greičiau čia yra atvirkščiai, kai logiškai elegantiška, nuodugni ir nuosekli marksizmo invazija į sąmonę atpalaiduoja ne pačius geriausius žmogaus instinktus ir tuo pačiu prigimtinį homo sapiens kvailumą, būtent forsuodama totalinės pažangos reikalavimą ir, mojuojant pažangizmo vėliava, pastūmėdama didelę dalį žmonijos į kraupų istorijos akligatvį. Teorija ir praktika čia yra neatsiejamai susiję dalykai.

Toliau įsivaizduokime, kad jis, kaip sakėme, doras jaunuolis, retkarčiais grįžta į kaimą, iš kurio yra kilęs, ir čia mato baisų enkavedistų siautėjimą, tarybine vadinamos valdžios nusikaltimus. Tačiau, kaip atrodo, tokia kraupi dalykų padėtis nebūtinai iškart išklibins jo teorinį tikėjimą, galbūt jo tikėjimas pažanga kaip aukščiausia vertybe leis jam pabandyti užkalbėti sąžinę žinomu posakiu apie tai, kad kertant mišką lekia skiedros.

Edvardas Čiuldė. Šaukštas medaus ir bačka deguto

Komentarų: 15 / Autorius /

Visą žemės rutulį kelis kartus apskriejo žinia, kad lietuviai baigiantis pavasariui suaukojo daugiau nei 5 milijonus eurų garsiojo kovinio drono „Bayraktar“ pirkimui, užsimoję įteikti tokią neeilinę dovaną už laisvę besikaunančiai Ukrainai. Nuostabu yra dar ir tai, kad buvo planuojama rinkti pinigus bepiločio lėktuvo įsigijimui tris savaites, tačiau reikiama suma į sąskaitą sutekėjo per tris dienas.

Ryšium su šia istorija Lietuvos vardas vėl sušmėžavo įtakingiausių pasaulio dienraščių antraštėse ir respektabiliausių TV žinių pranešimuose.

Šios triumfališką susidomėjimą sukėlusios akcijos užmanytojas yra žurnalistas, rašytojas ir visuomenė veikėjas Andrius Tapinas ir jo TV „Laisvė“. Taigi neatsitiktinai spaudos pranešimų antraštės bent Lietuvoje, kur gerai žinoma, kas yra A.Tapinas, skelbė, kad 5 ar beveik 6 milijonus eurų, skirtų kovojančiai Ukrainai, surinko Andrius Tapinas. Savo ruožtu žurnalistas Tapinas, neprisiimdamas visos garbė sau, jau suspėjo papasakoti ne vieną iš pirmo žvilgsnio tarsi ir graudžią, be drauge ūpą pakeliančią istoriją apie tai, kad pinigus šiai Ukrainą paremiančiai akcijai aukojo taip pat babytės ir anūkai.

Irena Balčiūnienė. „Disidento“ Tomo Venclovos visuomeninė ir politinė laikysena

Komentarų: 37 / Autorius /

1991 m. rugpjūčio 23 ir 25 d. Borisas Jelcinas pristabdė Tarybų Sąjungos komunistų partijos (KPSS) veiklą, o po masinių antikomunistinių demonstracijų 1991 m. lapkričio 6 d. šią partiją uždraudė. 1992 m. Maskvoje Konstitucinis teismas priėmė galutinį sprendimą, kurio tekstas yra skelbiamas internete: Экспертное заключение по делу КПСС (1992) [1]. Komunistų partijos nusikaltimus atskleidžiančioje Ekspertinėje išvadoje galime rasti neįtikėtinos medžiagos apie „disidentą“ Tomą Venclovą.

Viename iš skyrių aprašomas 1977 metais įvykęs susidorojimas su SSSR veikusiomis Helsinkio grupėmis [2]. Maskvos grupės vadovas Aleksandras Ginzburgas, už antisovietinę agitaciją ir propagandą jau penkerius metus praleidęs Mordovijos lageriuose, šį kartą aštuoneriems metams siunčiamas į ypatingojo režimo koloniją. Kitam helsinkiečiui, profesoriui Jurijui Orlovui, už antisovietinę veiklą septynerius metus teks praleisti griežtojo režimo lageryje ir penkerius metus tremtyje. Ukrainos Helsinkio grupės vadovas, generalinio prokuroro bendrapavardis, Mikola Rudenko susilaukia tokios pat bausmės kaip ir J. Orlovas.

Nukentėjo ir keturi lietuviškosios Helsinkio penkeriukės nariai. Sunkiausiai – Viktoras Petkus. 1977 m. rugpjūčio 23 d. jis buvo suimtas, 1978 m. liepos 10-14 d. teisiamas, o bausmė – treji metai sustiprinto režimo kalėjime, septyneri – lageryje, penkeri – tremtyje.

Dėl kol kas neatskleistų priežasčių su anksčiau paminėtųjų helsinkiečių bendražygiu Tomu Venclova Maskvos budeliai pasielgė priešingai. Anie buvo nusiųsti į pragarą, o Stalino premijos laureato, ilgamečio SSSR Aukščiausios Tarybos deputato Antano Venclovos sūnus – į rojų, kitaip tariant, į Ameriką, kurią dauguma SSSR gyventojų tik sapnuose buvo regėję. Mat Tomas buvo gavęs asmeninį iškvietimą, ir cerberiai negalėjo jo neišleisti. O klausimas apie tolesnį Venclovos likimą, anot jų, bus sprendžiamas „priklausomai nuo jo elgesio užsienyje“.

Vytautas Sinica. Visiems užsiimantiems politikos komentavimu verta kaskart savęs paklausti, kiek manyje Laurinavičiaus

Komentarų: 15 / Autorius /

Kolega Marius Markuckas kelia labai nepatogų klausimą, kurio Rusijos agresijos kontekste, rodos, dar niekas nekėlė. Politikos analitikų kompetencijos ir lygio klausimą.

Karo pradžioje visas pasaulis stebėjosi agresijos mastais ir pretenzijomis okupuoti kone visą Ukrainą. Niekas nesako, kad reikėjo tai nuspėti. Tačiau dažnų ekspertinių diskusijų turinys buvo baisėjimasis ir smerkimas – tie patys dalykai, dėl kurių taip pagrįstai pašiepiame Vakarų lyderius ir tarptautines organizacijas.

Baisėtis ir smerkti yra tuščias reikalas. O štai suprasti, kas vyksta Rusijoje, Ukrainoje ir – lemiamai svarbu – Vakarų šalyse, būtina.

Marius tekste akcentuoja Radžvilo atvejį. Primena, kad jį TSPMI išėdė atvirai už tai, kad kritikavo ES ir jos neįgalumą, lygino su SSRS jos griūties iškvakarėse. Kaip tik nuo 2016 metų Radžvilas daug viešai kalbėjo apie Macrono-Merkel-Putino paktą, t.y. nerašytą jų solidarumą ir tarpusavio priklausomybę, įtakos zonų dalinimąsi. Pažangūs žmonės (ir ypač ekspertai) sukiojo pirštu lyg girdėtų kliedesius. Prasidėjus karui visi pamatėme, kad Vokietija ir Prancūzija yra pagrindinės Putino atramos Europoje (taip taip, ir Vengrija, bet visi suprantame, ko palyginti teverta šios įtaka).

Karo monstrą penėjo ir kultūrinis rusų elitas

Komentarų: 6 / Autorius /

respublika.lt

Negi prasidėjus agresijai jums netoptelėjo mintis apie Rusiją, kaip apie nepažįstamą valstybę?

Ne. Matot, taip nutiko, kad gyvenau Rusijoje tuo metu, kai į aukščiausią sostą atsisėdo Vladimiras Putinas. Tada ir išgyvenau pirmąjį šoką, kai dalis mano pažįstamų žmonių jį sutiko išskėstomis rankomis…

Priminsiu skaitytojui, kad tiek jūs, tiek jūsų vyras – profesorius, klasikinės filologijos katedros vedėjas Jurijus Otkupščikovas, – tiek jūsų bendradarbiai ir apskritai jus supusi mokslinė aplinka priklausė kultūros elitui…

Taip, tiesa, pažinojau Rusijoje aukščiausio kultūros lygio žmonių (Lietuvoje negaliu tuo pasigirti). Tai štai, pirmą šoką išgyvenau tada, kai daug mano pažįstamų kultūringų žmonių, kurie entuziastingai priėmė „perestroiką“, Borisą Jelciną, kurie bent jau man asmeniškai rodė pritarimą dėl Lietuvos veržimosi iš Sovietų Sąjungos, leisdami sau vien delikačiai paklausti, ar jau taip blogai buvo Rusijos glėbyje, staiga išskėstomis rankomis priėmė ir Putiną, puikiai žinodami, kad jis – užkietėjęs kagėbistas.

Vytautas Sinica. Prašau skirti kelias minutes savo laiko ir paklausyti, kokia propaganda buvo bent dešimtmetį šeriami Lietuvos gyventojai

Komentarų: 26 / Autorius /

Kilęs dažno priešiškumas kalbantiems rusiškai yra nesąžiningas ir nepagrįstas, sakyčiau net kiek gyvuliškas baimės instinktas. Putino palaikymas neturi tautybės. Ne rusai, o vatnikai yra dėmesio reikalaujanti problema. Žinoma, dėl info kanalų, jų daug tarp rusų, bet pilna ir tarp lietuvių. Vatnikų propagandos problemos iki karo Lietuvos tarnybos per ilgai nesprendė, kad tik Lietuvoje nebūtų ašarų apie žodžio laisvės ribojimus. Sovietmečio nostalgijos kurstymas, Rusijos ir Putino aukštinimas, totalus melas apie tariamą NATO kaltę dėl agresijos Ukrainoje ir panašūs dalykai sklido be jokių suvaržymų.

Sklido iki pat karo. Dar vasario 22 dieną Seimo spaudos konferencijoje vienas įtakingiausių Putino propagandistų Lietuvoje, Kovo 11-osios signataras, buvęs Liaudies partijos vedlys Seimo rinkimuose Rolandas Paulauskas visai laisvai aiškino, kokia stipri ir pažangi, gerėjančio gyvenimo šalis, pasaulinė galybė yra Rusija. 2 dienos iki karo!

Edvardas Čiuldė. Kodėl vadinamieji progresyvistai svajoja apie karinį perversmą?

Komentarų: 5 / Autorius /

Vilniaus universiteto rektoriaus patarėjas reikalauja griebtis prievartos prieš kitaminčius…

Štai vienas iš jų neseniai publikuotame straipsnyje lrt.lt simptomišku pavadinimu „Skiepai, homofobija ir autoritarizmas“, kūrybingai (?) pritaikydamas 70 metų senumo ideologiškai kraštutinai kryptingus tyrimus, nustato fundamentinį ryšį tarp skiepų nuo koronaviruso baimės, homofobijos ir autoritarizmo.

Scroll to Top