Intelektualų vaidmuo

Jonas Vaitkus. Geriau jau viešai klysti negu tylėti, šaipytis ir nieko nedaryti

Komentarų: 4 / Autorius /

propatria.lt

Prieš ketvirtį amžiaus inteligentijos atstovai žadino tautiečius prabusti, nebijoti ir prisiimti atsakomybę už savo valstybę. Anuomet tai pavyko ir būtent inteligentijos įkvėptas ir apie ją susibūręs Sąjūdis tapo kovos už nepriklausomybę vėliavnešiu. Šiandieną inteligentijos balso pasigendama. Viešumoje jau pasigirsta tokių atvirų pasvarstymų, kad inteligentija mūsų valstybei ir visuomenei gali būti netgi žalinga. Ar tai reiškia, kad inteligentija Lietuvai jau nebereikalinga? Apie tai, kaip ir kodėl visuomenę išbudinti galinti jėga paverčiama jos priešu, Paulius Stonis ir Monika Morkūnaitė „Laisvosios bangos“ radijuje kalbėjosi su režisieriumi Jonu Vaitkumi. Sąmoningo jaunimo vedamų laidų klausykitės kiekvieną pirmadienį 20 val.

Romualdas Ozolas. Vileišio principai

Komentarų: 1 / Autorius /

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“

Lemtingais valstybei momentais visų akys krypsta į jos politikus.

Lemtingais tautai momentais visi gręžiasi į kultūrininkus.

Lemtingiausi Lietuvos valstybei įvykiai jau praeityje: nors formaliai Europos Sąjungai ir NATO dar nepriklausome [1], mus jau tvarko, ir dabar Lietuvos valstybingumas konfigūruosis jau iš esmės pagal šių suprastruktūrų mutacijas. Neturiu vilties, kad jo bus labai daug. Tačiau Lietuvos politikai sutartinai kartoja: pakaks, kiek bus. Ir, atrodo, nebepasakys nieko nauja.

Politinių romantikų Lietuvoje nestinga

Komentarų: 18 / Autorius /

Rosita Garškaitė | „Lietuvos žinios“

Viešieji intelektualai, komentuojantys politinį gyvenimą iš emocinių pozicijų, – puikus politinių romantikų, apie kuriuos rašė iškilus XX a. filosofas Carlas Schmittas, pavyzdys. Jie vengia veikti bei įsipareigoti, keičia politines pozicijas. Tai ypač išryškėjo prasidėjus vadinamajai pabėgėlių krizei.

Šitaip teigia Vilniaus universiteto dėstytojas dr. Linas Jokubaitis, rugsėjo mėnesį apsigynęs disertaciją iš minėto vokiečių teisės bei politikos teoretiko idėjų tyrimo. Pasak jo, romantinis požiūris į politiką nesuderinamas su patriotiškumu, skatina konformizmą ir apskritai naikina politiką.

Lietuvos intelektualų atviras laiškas: Apie „atvertas akis“ į kūrėjo vaidmenį okupuotoje Lietuvoje

Komentarų: 10 / Autorius /

2015 m. spalio 12 d.
Vilnius

Pastaruoju metu žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo kritikų, kuriems nekritiškai sekant pačia naiviausia („popsine“) kosmopolitizmo mada, „atsiveria akys“ ir jie pasiryžta „pasakyti tiesą“. O toji tiesa, pasirodo, reiškia pastangas susidoroti su tarpukario Lietuvoje dominavusiais tautiškumo „mitais“ ir su tais sovietinių laikų meno kūrėjais, kurie sugebėjo ne tik išgyventi Lietuvoje, bet ir palikti visuotinai žinomus veikalus, stiprinusius žmonių dvasines galias ir išgyvenimo viltis, ugdžiusius pasitikėjimą tautos gyvybingumu, padėjusius Lietuvos žmonėms išsaugoti pagarbą gimtajam kraštui, istorijai ir jos iškiliausioms asmenybėms bei atlaikyti nuolat užgriūvančias represijas.

Algimantas Rusteika. Dievas laimingų nemyli

Komentarų: 15 / Autorius /

lrytas.lt

Politikai visada turi tikslą. Sprendžia ką nors dėl naudos. Valstybei ar rinkėjams, sau asmeniškai ar visiems po truputį. Vis spirga, kad ta nauda būtų realizuota. Ar bent tikisi palankaus rezultato.

Dabar sėdim blizgiame „Eurolines“ autobuse ir ryjam akimis vaizdus pro TV langus. Už vairo pamišėliai. Kurie ir patys nežino, kur važiuoja. Klausk neklausęs – nepasakys. Nėra patvirtintos vizijos nors iki 2016 metų. A.Merkel ir Co prisiūkauta nelegalių atbėgėlių lavina nenaudinga niekam. Nei Vokietijai, nei Europai, nei rinkėjams, nei pačiai A.Merkel.

Bronius Kuzmickas: „Ką mums sako Juozo Girniaus palikimas?“

Komentarų: 1 / Autorius /

Beveik nepastebimai praėjo iškilaus lietuvių filosofo ir kultūrininko Juozo Girniaus (1915–1994) gimimo 100-osios metinės. Reikšmingesnis joms skirtas įvykis buvo VU TSPMI surengta mokslinė konferencija. J.Girnius didžiąją gyvenimo dalį praleido išeivijoje, tačiau tai, ką jis parašė ir nuveikė, yra labai svarbu ir dabartiniame mūsų gyvenime.

Verta prisiminti. Rusijos inteligentija ir A.Solženicynas – abipusė panieka ir neapykanta

Komentarų: 6 / Autorius /

Minėdami garsaus rusų rašytojo ir disidento Aleksandro Solženicyno (1918 m. gruodžio 11 d. – 2008 m. rugpjūčio 3 d.) septintąsias mirties metines siūlome prisiminti aktualumo nepraradusį straipsnį, kuriame aptariami nevienareikšmiai valdžios ir inteligentijos santykiai buvusioje Sovietų sąjungoje ir dabartinėje Rusijoje.

„The Economist“ | 2008 m. rugpjūčio 10 d.

Jie vienas kito nemėgo – Aleksandras Solženicynas ir liberalioji Rusijos inteligentija. Vakaruose laikytas iškiliausiu jos vaiku, A.Solženicynas ją koneveikė, kaip ir visa kita. Jis net atsisakė vartoti žodį „inteligentija“ ir vietoj jo sugalvojo bjaurų ir menkinantį terminą „obrazovanščina“. Inteligentija atsakė taip pat – ji gerbė jo drąsą, skaitė „samizdatu“ platinamus darbus, bet nepritarė jo antivakarietiškiems įsitikinimams ir nelaikė vienu iš savų.

Aleksandras Solženicynas. Didžiausias jo priekaištas inteligentijai: nesugebėjimas atlikti svarbiausios savo funkcijos – kalbėti autoritarinės valstybės priespaudoje gyvenančių žmonių vardu. Jos nariai buvo tapę sistemos dalimi, patogiai įsitaisę jos užkaboriuose ir plyšiuose. „Prieš šimtą metų, – rašė jis 1974-aisiais, – Rusijos inteligentija aukomis laikė nuteistuosius mirti. Šiandien aukomis laikomi gavusieji administracinį papeikimą“.

Savo įsakymus jis parašė didžiosiomis raidėmis: „NEMELUOK! NEPRISIDĖK PRIE MELO, NEREMK MELO!“

Marius Kundrotas. Darsyk apie autoritetus

Komentarų: 11 / Autorius /

Alkas.lt

Požiūrius į autoritetus galima skirstyti pagal amžiaus grupes. Vaikystėje aklai paklūstama duotiesiems autoritetams – tėvams, vyresniesiems, mokytojams. Paauglystėje ieškoma savęs, bet vis dar trūksta gebėjimų mąstyti ir veikti savarankiškai, duotieji autoritetai atmetami, jų vietą užima pasirinkti autoritetai – stipresni bendraamžiai, populiariosios ar alternatyviosios kultūros žvaigždės. Jaunystėje save įtvirtiname, jai būdingas atsiribojimas nuo bet kokių autoritetų. Pagaliau, brandos laikotarpiu, jau suvokiant, ką reiškia kurti ir įvertinus savo ribas, grįžtama prie autoritetų, bet jau visai kitoje kokybėje – autoritetai vertinami kritiškai.

Ar liko Lietuvoje visuomenės autoritetų? Kas jie? Kas kelia didesnę grėsmę Lietuvos valstybei: Rusijos informacinis karas ar autoritetų trūkumas?

Parašykite komentarą / Autorius /

Sąjūdžio laikais niekam nebūtų atėję į galvą klausti, kas yra mūsų visuomenės autoritetai. Visi žinojome, kas jie yra, ir kai reikėjo siūlyti žmones į Sąjūdžio Tarybą, žinojome ką siūlyti kone vienbalsiai. Dabar situacija pasikeitusi iš esmės: vienų autoritetų jau nebėra tarp mūsų, kiti pasitraukę iš viešojo gyvenimo, dar kiti buvo paniekinti ir išstumti. Viešąją erdvę užpildė šoumenai, pramogos ir triukšmas. Autoritetingo balso labai reikėtų, bet jo nesigirdi. Todėl ir kviečiame pasvarstyti: ar liko Lietuvoje visuomenės autoritetų? Kas jie? Kaip jais tampama? Kokias grėsmes kelia moralinio autoriteto trūkumas? Ir pan.

Scroll to Top