Kultūros, kalbos, istorijos politika

Alvydas Jokubaitis, Mindaugas Kubilius. Europos Sąjunga: kur mes keliaujame?(V). Zombiai ir Periklis

Komentarų: 4 / Autorius /

arche.lt

Pirmąją straipsnio „Europos Sąjunga: kur mes keliaujame?“ dalį skaitykite ČIA, antrąją – ČIA, trečiąją – ČIA, ketvirtąją – ČIA.

Mindaugas Kubilius

Tad klausimą apie Europos Sąjungą kankinantį demokratijos deficitą vertėtų peradresuoti patiems Europos piliečiams. Juk ne grėsmingieji Briuselio biurokratai, bet patys įvairių Europos valstybių piliečiai ir jų išrinkti politikai yra darinio vardu ‚Europos Sąjunga‘ išlaikytojai. O klausimas apie demokratijos deficitą veda priežasties išsiaiškinimo link: kodėl ‚liberalioji demokratija‘ atvedė Europą prie pačios demokratijos kaip sambūvio būdo krizės? Klausimas iškeltas, bandykime atsakinėti.

„Talka kalbai ir tautai“ reikalauja registruoti prekių ir paslaugų ženklus tik su lietuviškais užrašais

Komentarų: 6 / Autorius /

Lietuvių kalba besirūpinanti asociacija „Talka kalbai ir tautai“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą ir Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, siūlydama valstybinės kalbos įstatymu reguliuoti prekių ar paslaugų ženklų įrašus, o jų reglamentavimą įtraukti į naujojo konstitucinio Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo redakciją.

Arnoldas Aleksandravičius. Šimtmečio sulaukusi trispalvė pusiau nuleista

Komentarų: 9 / Autorius /

Lygiai prieš šimtą metų, 1918 m. balandžio 25 d., Lietuvos Taryba, 1917 m. Lietuvių konferencijos Vilniuje įpareigota, patvirtino atkurtos, visus ankstesnius valstybinius ryšius su kitomis tautomis nutraukusios Lietuvos vėliavą – geltoną, žalią ir raudoną. Ji atlaikė istorijos audras ir gaisrus, tačiau „valstiečių“ Seimas be tautos referendumo nutarė, kad nuo šių jubiliejinių metų balandžio 30-osios trispalvė pagrindinio valstybės simbolio funkcijomis turės dalytis su raudona istorine herbine vėliava, apie kurią net neužsimena pagrindinis šalies įstatymas.

Gyčio Padegimo atviras laiškas Šilutės rajono žmonėms ir jų išrinktajai valdžiai: „Kur miršta medžiai, žūsta ir žmogus“

Komentarų: 12 / Autorius /

„Kas valandą, kas dieną
Apstulbina žinia,
Kad – kirvis į kamieną ,
O blogis – į mane.“
Justinas Marcinkevičius

Mieli šilutiškiai, p. Mere, gerbiami Šilutės rajono Tarybos nariai,

šis poeto lygiai prieš 50 metų savo gentainiams ištartas perspėjimas, deja, su kiekviena diena darosi vis aktualesnis. Artėjant 2020, Europos Sąjungos paramos pabaigos mūsų šaliai metams, įvairių lygių – didelių miestų ir mažų miestelių – valdžios, užuot europinius pinigus panaudoję infrastruktūros – mokyklų, kultūros ir sveikatingumo centrų, vaikų darželių, globos namų, ambulatorijų ir panašiai – atnaujinimui bei plėtojimui arba socialinių programų, mažinančių skurdą įgyvendinimui, didžiules lėšas „įsisavina“ masiškai naikindami želdinius ir tuo ženkliai blogindami žmonių gyvenimo sąlygas. Tarsi koks apsėdimas mūsų žalią tėviškę užplūdo pragariška medžių genocido „mada“, vietoj parkų, vejų, skverų įtupdanti į miestų ir miestelių centrus neproporcingas, nefukcionalias, saulės deginamas ir skersvėjų perpučiamas „raudonąsias aikštes“, tinkamas nebent desantininkų malūnsparniams leistis.

Vytautas Rubavičius. Lukiškių aikštės ateitis jau seniai buvo nulemta?

Komentarų: 18 / Autorius /

Vilniaus Lukiškių aikštę ne tik daugelis vilniečių, bet ir Lietuvos gyventojų įsivaizduoja valstybine Lietuvos aikšte. Dėl Vilniaus daug kovota su lenkais ir kentėta, Vilniaus, kaip amžinos Lietuvos sostinės, vaizdinys yra tapęs svarbiu nacionalinio tapatumo bruožu. Tad Lukiškių aikštės tvarkybą, joje laisvės kovotojams atminti numatyto pastatyti paminklo konkursus lydintys skandalai, galop Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus ir Kultūros ministerijos vadovybės atvirai reiškiama panieka valstybingumo jausenos dar nepraradusių žmonių lūkesčiams ir Seimo priimtiems nutarimams nuskambėjo visoje šalyje. Ne tik vadinamiesiems eiliniams Lietuvos piliečiams, bet ir daugeliui aktyvių politikų buvo nesuprantama, kodėl su tokia gyvybiškai svarbiam reikalui pasišventusių ir už tą reikalą, nelyg už laisvę, pasiaukoti pasiryžusių energija buvo puolami visi norintys, kad toje aikštėje iškiltų aiškus kritusiems už laisvę ir amžinam laisvės siekiui skirtas monumentas, kuriame būtų sukauptas tautai ir valstybei svarbus simbolinis turinys. Pavyzdys pašonėje – Rygoje šimtmečius stovėsianti Laisvės skulptūra. Ne tik valstybiniais tituluojami ir įvairiose ministerijose bei agentūrose besidarbuojantys ekspertai, bet ir energingų „pažangiečių“ suburtos grupės žiniasklaidoje nesiliovė aiškinti, kokia atgyvenusi esanti tautinė bei valstybinė pasaulėjauta, koks netikęs moderniai, į ateitį žvelgiančiai visuomenei esąs noras statyti „balvonus“, kitaip tariant, šiokį tokį simbolinį, daugeliui visuomenės narių atpažįstamą ir paveikų turinį sukaupusius monumentus. Pavyko susidoroti su Jonui Basanavičiui skirtu paminklu, „nutildytas“ prezidentui Antanui Smetonai skirto paminko sumanymas, tad imtasi naikinti ir valstybinės aikštės idėją bei jos simbolinį įprasminimą. Ypač aktyvus buvo ir tebėra Vilniaus meras R. Šimašius, kurio pastangomis jau įgyvendintas aikštės išvalstybinimo projektas, sudarkant jos urbanistinę istorinę struktūrą – aikštė sumažinta, išcentruota, paversta eiline tuščia miesto plyne, padengta perėjimui skirtų takelių raizginiu.

Scroll to Top