Kultūros, kalbos, istorijos politika

Prof. akad. Zigmas Zinkevičius, kalbininkas

Gerbiamas ministre Juozai Bernatoni,

kreipiuosi į Jus matydamas nesiliaujančias socialdemokratų partijos ir konkrečiai Jūsų pastangas Lietuvoje įteisinti asmenvardžių rašymą pasuose nevalstybine kalba. Nuoširdžiai stebiuosi, kad turiu Jums šiuo viešu laišku priminti mokslo patvirtintus faktus, kuriuos jau turėjau garbės Jums akis į akį išsamiai išdėstyti per mūsų pokalbį praėjusių metų pavasarį.

Raimondas Navickas (Blogeris Zeppelinus) | facebook.com/blogeris.zeppelinus

Mūsų polonofilai, minėdami neegzistuojančius pavardžių rašymo pasuose „Europos standartus“, dažnai pavyzdžiu mėgsta nurodyti kaimyninę Lenkiją. Kurioje prieš kelis metus valdžia leido savo negausioms tautinėms mažumoms įsirašyti pasuose vardus bei pavardes kitų kalbų raidėmis.

Girdi, ir mums reikėtų nedelsiant taip padaryti, kaip Lenkijoje. Tuomet Valdemaro Tomaševskio šutvė bus laiminga ir taps pačia lojaliausia Lietuvai jėga.

Tačiau prieš puolant vykdyti ponų paliepimo, visai ne prošal būtų įdėmiau pasižiūrėti – o kaip gi yra toje Lenkijoje? Kaip realiame gyvenime, o ne popieriuje ten veikia tie „europietiški standartai“ vardų ir pavardžių rašyme? Ar tenykščiai lietuviai pasuose jau susidėliojo visas varneles virš Ž ir nosines ant Ą? Juk visos sąlygos tam, kaip teigia mūsų polonofilai, yra sudarytos.

Tiesiog imkime ir pasižiūrėkime, kaip savo vardus ir pavardes rašo Lenkijos lietuviai, dirbantys lietuviško Punsko valsčiaus savivaldybėje.

Bernardinai.lt

Šią vasarą Kultūros ministerijoje virė gyvenimas. Pirmiausia turėjome galimybę stebėti buvusio mero skyrimo viceministru tragikomediją. Eilinį kartą Darbo partija sugebėjo atrasti tokį kandidatą, jog kitiems teliko gūžčioti pečiais. Pradėjus triukšmauti opozicijai, neišlaikė ir Vyriausybės vadovas. Tiesa, panašu, kad Algirdui Butkevičiui ryžto įkvėpė Prezidentė. Na, bet svarbiausia, jog netrukus viceministras paliko savo postą. Deja, vargu ar sužinosime, kiek ministerijos biudžetui kainavo šis skyrimas-atšaukimas? Spėju, kad bent kelioms stipendijoms perspektyviems kultūrininkams tikrai būtų užtekę.

Dar viena vasaros karščiuose pasimetusi žinia iš ministerijos Basanavičiaus gatvėje – pertvarkos projektas, kuriame siūloma iš Kultūros ministerijos sukurti „trigalvį slibiną”, priauginant sporto ir jaunimo „galvas”.

Po viso to telieka tik klausti – ar Lietuvai tikrai reikalinga Kultūros ministerija?

„Naujasis Židinys-Aidai“ | 2015 (5)

Kiekvienas jubiliejus yra puiki proga atsisukti atgal į nueitą kelią, susimąstyti apie dabarties problemas ir pasvarstyti, kur link reikia judėti toliau. Šiemet Lietuva švenčia svarbų jubiliejų – valstybės atkūrimo 25-metį. Ta proga įvairiuose renginiuose, konferencijose, viešose diskusijose, žiniasklaidoje buvo daug kalbama apie Lietuvos pasiekimus, trūkumus, nusivylimus ir būdus, kaip stiprinti Lietuvos valstybę ir gerinti jos piliečių gerovę.

Birutė Vyšniauskaitė | LRT.lt

Likus pusantrų metų iki Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. vasario 16 d. šimtmečio minėjimo, valdžios koridoriuose verda aistros ir nesutarimai dėl šiai sukakčiai skirtos programos. Antradienį vyriausybės rūmų koridoriuose net buvo pasigirdusios kalbos, kad dėl bandymo primesti savus sprendimus kultūros ministras Šarūnas Birutis gali prarasti postą.

DELFI.lt

Paradoksas, tačiau prabangos apmąstyti savo istorinę egzistenciją laisvai, be išorinių trukdžių ir vidinių nesusipratėlių, turėjome labai nedaug.

Net ir gavę trumpus, lauktus šansus, kalbame kalbas apie tai, kaip nusileisti, atsitraukti, prisitaikyti. Kada kalbėsime apie būtinybę išplėsti savo kultūrinę įtaką? Būtinybę susigrąžinti savo kalbinės erdvės kontrolę?

Keli šimtai metų priespaudos išdegino skaudžią žymę. Drįstu manyti, kad okupacijų išdegintose mąstymo dykrose dar ilgai nevešės šiuolaikiška, kritiška, sveiko humoro turinti lietuviška mintis.