Geroji Naujiena

Kun. Robertas Urbonavičius

Ps 26, 7 ir 9. Išgirsk, Viešpatie, manąjį balsą, kuriuo šaukiausi tavęs; būk mano pagalbininkas, neapleisk manęs ir nepaniekink manęs, Dieve, mano Išganytojau.

Ps 26, 1. Viešpats manoji šviesa ir mano išganymas – ko gi bijosiu?

(Introitas)

Šį sekmadienį, Šventoji Motina Bažnyčia meldžia, kad Viešpats Dievas, kuris mums, savo vaikams, yra parengęs daugybė neregimų malonių, suteiktų mūsų širdims savo meilės dvasios, kurios padedami ir skatinami, mes galėtume šias malones gauti.

Šventajame Rašte daugelyje vietų randame raginimą džiaugtis. Tikintis į Dievą ir juo pasitikintis žmogus negali būti liūdnas; liūdnas tikintysis yra kažkoks nesusipratimas.

Evangelistas Lukas pasakoja, kaip Jėzus pasiuntė septyniasdešimt du mokinius skelbti žmonėms apie prisiartinusią Dievo karalystę ir ragino neišsigąsti, kai bus sunku: „Štai aš siunčiu jus, lyg avinėlius tarp vilkų“ (Lk 10, 3). Mokiniai sugrįžo pilni džiaugsmo ir kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“ (Lk 10, 17). Jėzus pastebėjo: „Jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk10, 20). Štai kur glūdi esminė tikinčiojo žmogaus džiaugsmo priežastis: jis žino, kad jo vardas įrašytas Dievo širdyje.

Pranašas Izaijas ragino tremtinius turėti vilties Dieve ir būti linksmiems: „Drauge su Jeruzale džiaukitės ir būkite linksmi, jūs visi, kurie ją mylite. Drauge su ja jūs būkite gerai nusiteikę, visi kurie jos liūdėjote“ (Iz 66, 10). Šie pranašo žodžiai ypač yra brangūs, nes ir didžiausiuose sunkumuose padeda išlaikyti viltį, jog Dievas mumis rūpinasi ir mūsų niekada neapleis.

Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę (Devintines) Katalikų Bažnyčia švenčia nuo viduramžių. 1264 m. rugpjūčio 11 d. popiežius Urbonas IV paskelbė bulę „Transiturus de hoc mundo“, kuria nurodė, kad ketvirtadienį po Sekminių oktavos visame katalikų pasaulyje būtų švenčiama Dievo Kūno šventė ir kad ją švęsdami visi džiugiai, iškilmingai išpažintų tikėjimą tikru Kristaus buvimu Eucharistijos sakramente.

Evangelijoje pagal Joną skaitome, kad Jėzus Kristus, mylėdamas savuosius, parodė jiems savo meilę iki galo. Žinodamas, kad atėjo valanda Jam iš šio pasaulio sugrįžti pas Tėvą, per vakarienę Jis numazgojo mokiniams kojas ir davė meilės įsakymą (plg. Jn 13, 1–17). Norėdamas palikti jiems šios meilės įrodymą, niekada neatsitraukti nuo savųjų ir padaryti juos savųjų Velykų dalininkais, Jis įsteigė Eucharistiją kaip savo mirties ir prisikėlimo atminimą ir įsakė apaštalams ją švęsti iki Jam sugrįžtant.

Vatikano II Susirinkimas apie Eucharistijos įsteigimą kalba: „Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Taip jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius, iki ateis, ir mylimajai Sužadėtinei Bažnyčiai patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą – maldingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės jungtį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir gaunamas būsimos garbės laidas“ (SC, 47).

Sekminių švente baigiamas velykinis laikas; toliau iki Advento tęsis eilinis liturginis laikas. Šį laiką pradedame švęsdami Švč. Trejybės šventę, kviečiančią mus apmąstyti Dievo slėpinį. Iš tikrųjų, Dievas mums yra slėpinys. Matomą pasaulį – planetas, žvaigždynus, žemę ir patį žmogų – mes galime tyrinėti ir daug ką suprasti, kas vyksta aplink mus ir mumyse. Deja, to paties mes negalime padaryti su antgamtine tikrove.

Matydami gražią gamtą, protingus žmones, planetas ir žvaigždynus, susimąstome: iš kur visa tai? Jei žmogus neturi išankstinio nusistatymo netikėti Dievo, protas tiesiog reikalauja pripažinti be galo protingą ir galingą Kūrėją, be kurio neįsivaizduojamas tokio nuostabaus pasaulio buvimas. Tačiau jei neturėtume Dievo apreiškimo, čia ir sustotume: tikėtume vieną ar daugelį dievų, kaip senovėje tikėjo lietuviai ir kitų tautų žmonės.

Mūsų laimei, Dievas apie save yra apreiškęs ir tą apreiškimą mes esame paveldėję. Pirmąsias žinias apie Dievą mes paveldėjome iš judaizmo. Jis turi Pradžios knygą, Išėjimo knygą, Pakartoto įstatymo knygą, Pranašų knygas ir kitas Senojo Testamento knygas, iš kurių daug ką sužinome apie Dievą, jo kūrybą ir veikimą žmonijos istorijoje.

Sekminės primena Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje ir suteikia galimybę pamąstyti, kaip ji veikia žmonijos išganymo istorijoje ir kiekvieno mūsų gyvenime.

Evangelistas Lukas aprašo Jėzaus įsikūnijimo slėpinį. Angelas apreiškė Marijai Dievo planą: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus.<…> Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 31– 32.35)

Evangelistas tęsia pasakojimą apie Šventosios Dvasios veikimą: „Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3, 21–22).

Toliau Evangelija pasakoja apie Jėzaus veiklos pradžią: „Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas“ (Mt 4, 1). Dievo Dvasios vedamas Jėzus skelbė Evangeliją, gydė žmones ir už mus mirė ant kryžiaus.

Po prisikėlimo Jėzus per keturiasdešimt dienų vis pasirodydavo savo mokiniams ir aiškindavo apie Dievo karalystę (plg. Apd 1,1–3); pažadėjo jiems atsiųsti Šventąją Dvasią ir kvietė būti liudytojais pasaulyje viso to, ką jie buvo matę ir girdėję: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 18–20).

Po Jėzaus įžengimo į dangų jo mokiniams ateitis atrodė labai miglota, nes klausimų būta daugiau nei atsakymų. Eiti į pasaulį, skelbti Evangeliją ir krikštyti įtikėjusius – ši tarnystė atrodė viršijanti mokinių jėgas. Juos gaivino tik Jėzaus pažadas atsiųsti Šventąją Dvasią, priminsiančią tai, kas bus reikalinga, ir užtikrinimas: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Anuomet Jėzaus mokiniams nebuvo kito pasirinkimo, tik pasitikėti Mokytojo žodžiais.

Jėzus prieš savo kančią, atsisveikindamas su mokiniais, kvietė juos išsaugoti tikėjimą ir ugdyti tarpusavio meilę: „Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje“ (Jn 14, 11); „Pasilikite mano meilėje! Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau (Jn 15, 9.12).

Tikėjimas ir meilė yra pamatiniai akmenys kiekvieno tikinčiojo gyvenime; ant šito pamato statomas krikščioniškas žmogaus gyvenimas, ir ne tik jis. Tuojau po Antrojo pasaulinio karo Europos Sąjungos tėvai, siekdami sukurti taikią ir darniai besivystančią Europą, klojo būtent krikščioniškus jos pamatus.

Deja, šiandien Europoje stebime moralinį pasimetimą ir pastangas krikščioniškąsias vertybes stumti į visuomenės pakraščius, o vietoje jų kloti naujus pamatus, kuriuose svarbiausi akmenys būtų ne santuoka bei prigimtinis lytiškumas, bet partnerystė ir pasirenkamas lytiškumas. Tokia Europos Sąjungos raida daugeliui katalikų kelia pagrįstą rūpestį: kokia bus mūsų ateitis? Kova prieš žmogaus prigimtį negali atnešti gerų vaisių.

Kai per televiziją matome Rusijos prezidentą, dalyvaujantį šv. Velykų apeigose, o Ukrainoje žudantį nekaltus žmones, iškart suvokiame, kad tikėjimas į mus mylintį Dievą nesuderinamas su neapykanta ir žudynėmis. Žmogaus tikėjimą visuomet turi lydėti tik meilė bei geri darbai, o jeigu jų nėra, tuomet nebėra ir tikėjimo, lieka tik tikėjimo karikatūra.

Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip apaštalas Paulius lankė besikuriančias krikščionių bendruomenes ir stiprino žmonių tikėjimą (plg. Apd 14, 21–22). Tikėjimas į prisikėlusį iš numirusių Jėzų ir tarpusavio meilė buvo išskirtinė žymė, kuri Jėzaus mokinius skyrė nuo ano meto pagonių, tikėjusių savo susikurtais stabais. Istorikas Tertulijonas pasakoja, kaip pagonys, matydami krikščionių tarpusavio meilę, atsiversdavo į krikščionybę.

Vykstant karui Ukrainoje, kur žudomi visiškai nekalti žmonės, net vaikai, natūraliai kyla klausimų: kur yra Dievas? Jei jis yra mylintis Tėvas, kodėl leidžia vykti tokioms barbarybėms? Dažnam atrodo, kad Dievas turėtų įsikišti ir sustabdyti piktų žmonių daromus nusikaltimus. Panašiais atvejais nelengva būti Dievo advokatu, tačiau pabandykime suprasti, kaip Dievas veikia.

Dievas, sukurdamas žmones, juos apdovanojo protu bei meile ir jiems pavedė valdyti pasaulį. Tačiau Dievas nesukūrė žmonių kaip robotų, negalinčių laisvai spręsti ir veikti. Jeigu mąstantis žmogus neturėtų laisvės, jaustųsi labai nelaimingas. Dėl to žmonės visuomet kovoja už savo laisvę.

Mes, lietuviai, už laisvę esame sudėję didžiausias aukas, ir kokie buvome laimingi devyniasdešimtųjų metų Kovo 11-ąją, kai buvo paskelbta, jog atkuriama Lietuvos nepriklausomybė – būsime laisvi!

Vienas iš pačių įdomiausių ir spalvingiausių žmonių, buvusių Jėzaus artumoje, yra apaštalas Petras. Jo asmenyje susipina gilus tikėjimas, kančios baimė, atgaila ir ištikimybė savo Mokytojui.

Jėzus sutiko Petrą ant Genezareto ežero kranto, kai šis plovė tinklus, ir pakvietė sekti paskui jį. Petras tučtuojau paliko žvejo tinklus ir tapo ištikimiausiu Jėzaus mokiniu; jis klausėsi Jėzaus kalbų, matė jo darbus ir buvo pasiryžęs už savo Mokytoją guldyti net galvą.

Kartą Jėzus paklausė savo mokinių: ką jie mano apie Žmogaus Sūnų? Petras tuojau visų vardu atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). Ta proga Jėzus pažadėjo: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16,18–19).