Iš Audriaus Bačiulio veidaknygės
Andrew A. Michta yra vyresnysis mokslinis bendradarbis ir Jungtinių Valstijų Atlanto tarybos (Atlantic Council of the United States) Scowcroft strategijos iniciatyvos direktorius.
Į Europą artėja didžiulės permainos, kurių pasekmių Amerikos santykiams su pagrindiniais sąjungininkais Vašingtonas dar neužfiksavo.
Europos Sąjunga, daugiausia veikiama Berlyno ir Paryžiaus spaudimo, sparčiai žengia į dramatiškiausią sisteminę pertvarką nuo pat jos įkūrimo. Ji ketina centralizuoti valdžią taip, kad keisis pati bloko prigimtis, o tai turės įtakos žemyno politikai ir ekonomikai. Tai taip pat iš esmės pakeis Europos sąveiką su Jungtinėmis Valstijomis.
Šiuo metu svarstomi pokyčiai ES iš suverenių šalių konfederacijos paverstų į vieningą federalinį darinį, kurio centrinė valdžia vadovautų iš dalies savivaldžioms nacionalinėms valstybėms. Svarbiausias argumentas, kurį pateikia šių pakeitimų šalininkai, yra tas, kad be jų planuojama bloko plėtra netrukus padarytų jį nevaldomą.
Siūlomos sutarties pataisos remiasi trimis esminiais pakeitimais: balsų daugumos įvedimu, atskirų valstybių narių veto teisės panaikinimu, dėl kurio bus panaikintas vienbalsiškumo principas, ir ES komisarų skaičiaus apribojimu.
Jei šie pakeitimai bus įgyvendinti, ES valdžia bus iš esmės perskirstyta ir sutelkta Berlyne ir Paryžiuje, nes didžiausios šalys iš esmės galės primesti savo valią visam blokui.
Jei šie pakeitimai bus įgyvendinti, ES valdžia bus iš esmės perskirstyta ir sutelkta Berlyne ir Paryžiuje, nes didžiausios šalys iš esmės galės primesti savo valią visam blokui. Šių siūlomų pakeitimų mastas būtų panašus jeigu JAV būtų panaikinta Rinkikų kolegija ir rinkimų procesas būtų pakeistas į paprastą balsų daugumą, o didžiausios šalies valstijos galėtų netrukdomai vadovauti šalies politikai.
Tačiau, nors JAV, atrodo, nežino apie šį laukiantį pokytį, Europoje jau vyksta Sutarties peržiūros procesas, kurio metu numatomi esminiai pakeitimai dešimtyje pagrindinių sričių, įskaitant ES užsienio, saugumo ir gynybos politiką. Konkretus žingsnis tokių pokyčių link – neseniai buvo patvirtinta Konstitucinių reikalų komiteto ataskaita, kuri taps Europos Parlamento indėliu į Sutarties peržiūros suvažiavimą, o JAV žiniasklaida šio įvykio beveik nepastebėjo. Toliau visi Europos Parlamento nariai šią savaitę per plenarinę sesiją balsuos dėl ataskaitos.
Tačiau JAV prezidento Joe Bideno administracija atrodė gana abejinga šiam pokyčiui, galbūt manydama, kad vieningesnė ES taps veiksmingesne partnere, o Berlynas ir Paryžius (per Briuselį) taps pagrindiniais Vašingtono pašnekovais. O turint omenyje, kad Vokietija yra didžiausia ir labiausiai dominuojanti Europos valstybė narė po Jungtinės Karalystės „Brexit“, iš pažiūros tokia politika atrodo kaip akivaizdi numatytoji pozicija.
Tačiau nors JAV tolesnės ES centralizacijos šalininkai mėgsta ištarti garsiąją pastabą: „Kam skambinti, jei noriu pasikalbėti su Europa?“ – klausimas, dažnai klaidingai priskiriamas buvusiam valstybės sekretoriui Henriui Kisindžeriui, – būsima Europos tikrovė neatitinka to, kaip tuometinė prezidento Ričardo Niksono (Richard Nixon) administracija tuo metu bendravo su žemynu.
Be to, toks požiūris į ES federalizmą neatsižvelgia į esminį dalyką, kad Amerikos politika Europoje pirmiausia turėtų būti grindžiama jos nacionaliniais interesais ir kad Vašingtonas turėtų pritaikyti tam tikrą institucinę struktūrą pagal savo pageidavimus.
Mintis, kad su „federalizuota“ Europa JAV būtų lengviau bendrauti, nėra pagrįsta jokiais įrodymais – ypač tais, kuriuos lemia Berlyno ir Paryžiaus tandemas, nes Vokietijos ir Prancūzijos pozicijos svarbiausiais užsienio ir saugumo politikos klausimais ne kartą skyrėsi nuo Amerikos. Kaip ir kiekviename aljanse, JAV turėtų teikti pirmenybę šalims, kurių grėsmių suvokimas ir nacionaliniai interesai labiausiai atitinka jos pačios interesus.
Šiuo atveju naujausios JAV vadovaujamos pastangos padėti Ukrainai turėtų būti gairės, į kokias šalis Vašingtonas iš tikrųjų turėtų kreiptis Europoje.
Visą laiką didžiausią ryžtą remti Ukrainą kartu su JAV rodė rytinio NATO flango šalys – nuo Suomijos iki Baltijos valstybių, Lenkijos ir Rumunijos, nes Vokietija ir Prancūzija nenoriai sekė jų pavyzdžiu ir dažniausiai nesugebėjo padėti.
JAV ir toliau verčiant savo sąjungininkes Europoje siekti pažangos ginkluotės srityje ir kurti reikiamus pajėgumus trims naujiems NATO regioniniams planams įgyvendinti, būtent šios flango šalys vėl pirmauja.
Vokietija, priešingai, nesugebėjo pasiekti net sutarto minimalaus 2 proc. BVP dydžio gynybos išlaidų tikslo, o Prancūzija daugiausia lėšų skiria jėgos projekcijai Viduržemio jūros regione ir už jo ribų. Taigi mintis, kad Berlyno ir Paryžiaus vadovaujama federalizuota Europa labiau, o ne mažiau reaguos į JAV prašymus reikšmingai prisidėti prie atgrasymo ir gynybos, yra svajonių mąstymas.
Vykstanti ES politinė transformacija nusipelno kur kas didesnio Vašingtono dėmesio nei iki šiol. Siūlomi ES sutarčių pakeitimai kelia esminių klausimų apie tai, kaip JAV ketina vadovauti NATO ateityje ir kaip geriausiai išnaudoti žemyno interesų bendrumą, kad sumažintų savo saugumo naštą už Atlanto.
Žinoma, sprendimai dėl ES ateities priklauso Europai ir juos turi priimti europiečiai. Tačiau JAV, kaip pagrindinė žemyno saugumo teikėja, neturėtų būti tik stebėtoja, ypač kai šie sprendimai turės įtakos jos kolektyvinės gynybos naštai NATO.
Šaltinis politico.eu