Česlovas Iškauskas. Kokia taika peršama Ukrainai?

Visokie saviveikliniai ir patyrę ekspertai vis daugiau kalba, kad Ukrainai ateina sunkūs laikai. Tai lemia ne visą pasaulio dėmesį prikaustęs Artimųjų Rytų regionas ir karą su Rusijos agresoriumi Ukrainoje nustūmęs į pašalį, net ne artėjantis šaltasis žiemos sezonas. Tuomet – kas?

Kitų metų kovą bus dešimtmetis, kai ukrainiečiai nepaliaujamai kariauja dėl savo išlikimo – ir kaip valstybės, ir kaip tautos.

Tiesą sakant, sunkūs laikai Ukrainos nepriklausomybei atėjo dar 2014 metais, kai buvo atplėštos dvi pietrytinės sritys ir Krymas. Kitų metų kovą bus dešimtmetis, kai ukrainiečiai nepaliaujamai kariauja dėl savo išlikimo – ir kaip valstybės, ir kaip tautos. Prieš tai sukaks dveji metai, kai agresorius nepaliaujamai siaubia Ukrainos žemę. Putinas niekam nesiteisina, kodėl rusai, kaip jis žadėjo, per tris dienas pasieks Kijevą, o dabar štai įklimpo ties 20 procentų okupuotos suverenios valstybės riba. Šis įžūlus padaras apskritai meluoja net susiriesdamas, matyt, tikėdamas, kad Vakarai vis dėl to kapituliuos prieš agresorių ir atiduos Ukrainą Rusijai.

Atrodo, kol kas Putinui sekasi. Savo susitaikėlišką kinkų drebinimo retorika jam talkinti ėmė ir Vašingtonas, Berlynas, ir Roma, nekalbant jau apie Kiniją, Vengriją ar Slovakiją. Netgi pasirodė nuomonių, kad Rusija patarė radikaliam kariniam palestiniečių sparnui „Hamas“ pradėti žydų žudynes, kad Vakarai, artėjant, kaip manoma, ypač atšiauriai žiemai, nukreiptų visą dėmesį ir paramą nuo Ukrainos į Artimuosius Rytus…

O ką kalbame mes? Lietuvoje taip pat atsirado konformistinės „real politik“ propaguotojų, iš eterio nuolat tvirtinančių, kad galbūt reikia sutikti su Kijevui siūlomu taikos planu, kurio esmė – palikti Rusijai užimtą teritoriją, kad būtų pasiektos paliaubos. Esą tuomet regione įsivyraus taika, ir ukrainiečiams ateis taikus savo valstybės atkūrimo metas. Ar jūs, gerbiamas skaitytojui, tuo tikite?

Štai dar viena tokio kurpiamo plano atmaina: pagrindinė paliaubų sąlyga – Ukrainos atsisakymas tapti NATO nare. Bet čia pat lyg ir grasinama: jei Rusija tęs savo agresiją, prasidės Ukrainos stojimo į aljansą procesas. O tuomet… Ir vėl klausimas skaitytojui: ar manote, kad tokie gąsdinimai paveiks Putiną, stebintį, kokie Vakarai lepšiai? Kita vertus, ar NATO, liepą praleidusi puikią progą Vilniuje, ryšis drąsiam sprendimui kitų metų „samite“ Vašingtone? Buvusio „Echo Moskvy“ radijo apžvalgininkė Julija Latynina ironiškai primena Vilniuje Volodymyrui Zelenskiui teiktą naivų pasiūlymą: „Kai jūs ten nustosite peštis, būsite priimti į NATO“. Žodžiu, pakelkite abi rankas prieš agresorių, tuomet stokite į aljansą, ir jūs būsite apginti. Klausimėlis: o kam ir nuo ko ginti Ukrainą, jei įsivyraus taika?

Mūsų ekspertai pasitelkia įdomius argumentus. Dabar jau į pirmą vietą jie iškelia ne Ukrainos laimėjimus fronte, o tai, kaip sunku Kijevui, kaip nepavyksta kontrpuolimas, kokios kovotojų netektys, koks beprasmiškas ukrainiečių pasipriešinimas. Be to – ukrainiečiai pradeda reikšti nepasitenkinimą savo prezidentu, kad jis nelankstus, nepriima Vakarų patarimų, turi diktatoriškų bruožų, nevertina savo komandos ir t. t. Šiuos svarstymus pasigauna rusiškieji (nebūtinai rusų) propagandistai ir perša, kuo galima pakeisti Zelenskį. Tarp penkių kandidatų ne šiaip sau minimas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas Valerijus Zalužnas ir buvęs prezidento tarnybos patarėjas Aleksėjus Arestovičius. Pirmasis interviu britų savaitraščiui „The Economist“ samprotavo apie į aklavietę patekusį ukrainiečių pasipriešinimą, antrasis pokalbyje su žurnalo „Time“ žurnalistu ragino Kijevą susitaikyti su okupuotų teritorijų praradimu, kad Ukraina būtų priimta į NATO. Pastarasis ekspertas, dabar pasitraukęs iš Ukrainos „dėl persekiojimo“ ir pretenduojantis kitąmet balotiruotis į prezidentus, savo programoje pateikė 14 punktų, kurių pagrindinis – Kijevas atsisako į Rusijos sudėtį priimtų teritorijų (ne okupuotų, nes šio veikėjo leksikone tokių terminų jau nėra!), kad būtų priimtas į aljansą. Pridursiu, kad savo interviu jis giria rusų kultūrą ir kalbą, kurių, esą, Ukrainai nereikia atsisakyti… Dera priminti skaitytojui, kaip mūsų politikai ir politologai medžiojo į Vilnių atvykusį A. Arestovičių, kad su juo bent nusifotografuotų. Anksčiau šlovino ir Kseniją Sobčiak…

Į visą šį plintantį projektą „Taika bet kokiomis sąlygomis“ Ukrainos prezidentas V. Zelenskis atsakė, jog jis nemano, jog situacija fronte be išeities. „Juk ir 2022 m. taip buvo kalbama, o ukrainiečiai išlaisvino Chersono regioną. Mes neturime teisės nuleisti rankų ir atiduoti trečdalį ar visą valstybę agresoriui. Taip, mes laukiame F-16, bet turime stiprią priešlėktuvinę gynybą“, – optimistiškai jis kalbėjo susitikime su į Kijevą atvykusia Europos Komisijos vadove.

Pozityviai stebina tvirta Ukrainos vadovo laikysena. Juk jei ir jis pradėtų kalbėti vien apie nesėkmes, apie galimybes pasiduoti, aukoti savo žemę, ar sulauktų ukrainiečių pritarimo?

Jeigu mūsų partizanai pokariu būtų ėmę svarstyti, kad neverta priešintis keliasdešimt kartų gausesniems okupantams, ko verta būtų jų kilni misija – išlaisvinti Lietuvą? Ir kokie mes būtume šiandien?

Jeigu mūsų partizanai pokariu būtų ėmę svarstyti, kad neverta priešintis keliasdešimt kartų gausesniems okupantams, ko verta būtų jų kilni misija – išlaisvinti Lietuvą? Ir kokie mes būtume šiandien?

3 4 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
25 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
25
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top