Tiesos.lt siūlo Česlovo Milošo (Czesławo Miłoszo), paskutiniojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečio, vieną paskutiniųjų eilėraščių.
Česlovas Milošas
Žiurkininko fleita
Gal vis dėlto blogai, kad irsta pati
pareigos tėvynei samprata?
Kad uolūs pakalikai ir dosniai atlyginti budeliai
ne tik nesulaukė bausmės, bet sėdi savo vilose ir rašo atsiminimus,
šaukdamiesi istorijos nuosprendžio?
Imperijos per atstumą valdytoje
provincijoje staiga iškilo nedidelis kraštas,
gyvenamas mažų žmonių.
Gal vis dėlto neklydo Jonas Jokūbas Rousseau,
kai patarė: prieš išlaisvinant vergus,
pirmiau juos reikia išlavinti ir apšviesti?
Kad nevirstų banda paskui ėdalą sekančių snukučių,
prie kurių prisiartina žiurkininkas su savo fleita
ir vedasi juos, kur panorėjęs.
Žiurkininko fleita lieja nuostabias melodijas
iš pagrindinio „Mūsų mažosios stabilizacijos“ repertuaro.
Jos žada visuotinį kiną ir palaimingus vakarus
su skardine alaus prieš televizoriaus ekraną.
Praeis viena, gal dvi kartos, ir jaunuoliai
atras jų tėvų nepažintą gėdos jausmą.
Tada ieškos pavyzdžių savo maištui
seniai užmirštam sukilime prieš imperiją.
(apie 2003 metus)