Bernardinai.lt
Šiuo metu žurnalistika yra viena iš pavojingiausių profesijų pasaulyje. Kiekvienais metais specialių agentūrų suvestinėse pasirodo dešimtys reporterių, tyrėjų, fotografų ir straipsnių autorių, kuriuos pagrobia, nukankina ar nužudo religiniai fanatikai, diktatoriai, nusikaltėlių ir verteivų gaujos, laisvos ir nepriklausomos spaudos egzistavimą regintys kaip grėsmę jų interesams.
Tai, be abejo, paaiškina nepasitenkinimą, kurį sukėlė aktoriaus Šono Peno surengtas interviu su žudiku ir narkotikų prekeiviu meksikiečiu „el Chapo“ (isp. neūžauga) Guzmanu, kurio svaiginama sėkmė, pasak žurnalo Forbes, leido jam lygiuotis tarp pačių turtingiausių pasaulio vyrų (šiek tiek prieš tai, kai jis buvo suimtas Meksikos jūros pėstininkų). Interviu, pasirodęs žurnale Rolling Stone, yra siaubingas, nevaldomas ir pajaciškas narcisizmo demonstravimas, galiausiai per kraštus pilnas simpatijos ir supratimo multimilijonieriui ir negailestingam nusikaltėliui, kuriam, be nesuskaičiuojamų nusižengimų, tarp kurių didelis skaičius išžaginimų, priskiriamos beveik trys tūkstančiai mirčių.
Šonas Penas yra labai geras aktorius ir turi „progresuojančiojo“ reputaciją, kas, kalbant apie žmones iš Holivudo, paprastai reiškia neatsispiriamumą diktatoriams ir trečiojo pasaulio šalių tironėliams. Tai puikiame straipsnyje parodė Maite Rico (Begalinė despoto trauka, „EL PAÍS“, 2016-01-17). Straipsnyje primenama apie perdėtą aktoriaus (taip pat filmų režisierių Michaelo Moore ir Oliverio Stone) susižavėjimą Fideliu Castro ir Hugo Chávezu: „Vienas iš svarbiausių mūsų planetos autoritetų“, „žavusis lyderis“, „jaučiu jam meilę ir dėkingumą“ ir t. t. Kaip tuomet aktorius paaiškins tai, jog šešiasdešimt procentų venesueliečių rinkėjų nėjo į paskutiniuosius rinkimus, taip kategoriškai pasisakydami prieš „chavistinį“ režimą? Tikriausiai jis tuo net nepasidomėjo.
Šono Peno atvejis yra pateisinamas tik dėl nepaprasto lengvabūdiškumo, kuris bjauroja šių laikų politinį gyvenimą, kuriame atvaizdai tapo svarbesni už idėjas ir viešumas daugumai piliečių nustato vertę. Šlovinti Fidelį Castro (pagal Oliverį Stone „išmintingiausią pasaulio žmogų“) ir apibūdinti daugiau nei pusės amžiaus trunkančią diktatūrą sektinu pavyzdžiu (pavertusią Kubą kalėjimu, iš kurio kubiečiai bando žūtbūt ištrūkti, net rungdamiesi su rykliais) yra patetiškas cinizmo demonstravimas, lygus Stalino, Hitlerio, Mao, Kil il Sung ar Roberto Mugabe garbinimui. Arba vadinti politine visatos žvaigžde komendantą Chavezą, kurio režimas pavertė Venesuelą skurdžia, žiauria ir represine, kurios gyvenimo lygis kasdien krinta dėl augančios ir didžiausios pasaulyje infliacijos ir kur korupcija bei prekyba narkotikais įsitvirtino pačioj vyriausybės širdy.
Kaip patogu šiems personažams iš Holivudo, teisiškai saugios vietos. Niekas ten nevyks atimti jų namų, verslų, investicijų, nei įkrėsti jiems proto dėl to, ką jie sako ir rašo. Jie naudojasi laisve ir patogumais žaisdami „progresuotojus“, priimdami beverčių vergų (isp. „satrampa“) kvietimus. Šie su jais elgiasi kaip su karaliais, jiems pataikauja, glosto savimeilę ir paikina. Tokie holivudiniai personažai gina žvėriškus priespaudos režimus, kurie privertė gyventi baimėje, varge ir mele milijonus piliečių, atėmė iš jų žodžio laisvę ir kitas svarbiausias teises. Dabar, be diktatorių, Holivudo „progresuotojai“ taip pat gina ir visuomenės nusikaltėlius bei žudikus, tokius kaip „el Chapo“ Guzmanas, neturtingą žmogų, kuris, pasak Šono Peno, turėjo nusikalsti, nes tai buvo vienintelis būdas išgyventi pasaulyje, suskaldytam oligarchų ir neteisybės.
Žurnalistika, nelaimei, yra viena iš šių dienų civilizacijos, virtusios į spektaklį, aukų. Svarbiausia tapo rodytis viešumoje, ir pati politika, gyvenimas sumenko. Naudotis šia profesija siekiant paaukštinimo ir skleisti lengvabūdiškas mintis, absurdiškas banalybes ir aiškius politinius melus yra šios profesijos ir jos profesionalų įžeidimas, kurie tam, kad atliktų savo darbą, daro tikrus stebuklus, gauna visuotinai kuklų atlyginimą ir susiduria su dideliais pavojais. Žmonės, giminingi Šonui Penui, Oliveriui Stone, netgi nepastebi, jog jų elgesys įteigia neigiamą nuomonę apie Venesuelą, Kubą, Meksiką ir apskritai trečiąjį pasaulį. Jie kuria dvilypumą liaupsindami, keldami į padanges, aukštindami sistemas ir diktatorius, kurie savo šalyse nė už ką nebebūtų toleruojami. Tuo jie labai panašūs į Günterį Grassą, kuris devintajame dešimtmetyje Vokietijoje, gindamas socialdemokratiją ir kovodamas už komunistinį modelį, reikalavo, jog mes, Lotynų amerikiečiai, sektume „Kubos pavyzdžiu“.
Žinoma, mano kritika tokiems neatsakingiems pasipūtėliams kaip Šonas Penas nereiškia, jog aktoriai turėtų išsižadėti politikos. Atvirkščiai, esu tvirtai įsitikinęs, jog viešas dalyvavimas debatuose, civiliniam gyvenime yra moralinė pareiga, nuo kurios niekas negali jaustis atleistas, ypač jeigu žmogaus netenkina visuomenė ir pasaulis, kuriame jis gyvena. Manau, jog ši pareiga yra dar didesnė, kai pilietis – kaip šiuo atveju kino veikėjai – yra gerai žinomas ir turi daugiau galimybių kreiptis į platesnę publiką. Tačiau būtina, jog šis dalyvavimas ir nuomonės išsakymas būtų paremtas rimtu tų dalykų išmanymu.
Kalbant apie tai, norėčiau pacituoti kitą nuomonę apie Šono Peno interviu, kurią išsakė Donas Wislowas iš Šiaurės Amerikos. Pastarasis yra tikrai gerai informuotas ir nuoširdus rašytojas. Straipsnį galima perskaityti interneto puslapyje Deadline.com. Winslow, kuris jau dvidešimt metų tyrinėja pranešimus apie Meksikos narkotikų prekeivius ir šia tema publikavo apdovanojimų pelniusią knygą, The Cartel, prisimena visus žurnalistus, kurie buvo sužaloti ir nužudyti dėl to, jog domėjosi „el Chapo“ Guzmanu. Jis stebisi, kodėl Šonas Penas nepasiteiravo „el Chapo“, dėl ko šis po savo pirmojo pabėgimo iš kalėjimo, 2001-aisiais, pradėjo „užkariavimo mūšį prieš kitus nusikaltėlius, kainavusį daugiau nei 100 000 gyvybių. Kiti klausimai, kurių neuždavė Šonas Penas: kiek milijonų dolerių „el Chapo“ išleido papirkinėdamas teisėjus, politikus ir policininkus, kodėl nusprendė pasirašyti sutartį su sadistine žmogžudžių organizacija „Zeta“ (isp. los Zetas) ir kodėl leido, kad jo tarnai jam vestų paaugles mergaites į jo kamerą jam būnant kalėjime. Taip pat, tarp kitų dalykų, Winslowas gailisi, jog Šonas Penas per septynias interviu valandas neuždavė nė vieno klausimo apie 35 žmones (iš jų – 12 moterų), kuriuos nužudė apkaltinęs juos dirbus „Zetoms“, prieš sudarydamas taiką su šia siaubinga grupuote.
Mes puikiai suvokiame priežastis, kodėl Šonas Penas „el Chapo“ Guzmano nepaklausė nieko nemalonaus. Jis nuvyko paimti interviu su žudiko atsakymais, jau persmelktais jo paties lengvabūdiškumo ir cinizmo: pristatyti jį kaip politinės ir ekonominės sistemos auką (kaip herojų), kurią Šono Peno šlovinamieji Fidelis Castro ir Chávezas bandė užbaigti. Šitaip jis bandė didinti savo pasiektą „progresuotojo“ šlovę, be to, kad yra žinomas aktorius ir milijonierius.
Parengė Jolanta Skapaitė