Visi, kas abejoja policijos veiklos metodais, munduro garbe, yra paveikti pilnaties, yra valstybės priešai ir psichiškai nesveiki. Tokia žinia siunčiama generalinio komisaro atsišaukime policijos pareigūnams ir masinėmis represijomis prieš savo nuomonę virtualioje erdvėje apie policijos veiksmus reiškiančius piliečius.
Represijos tęsiasi
Pastaruoju metu į Tiesos.lt redakciją plaukia pranešimai apie ikiteisminius tyrimus prieš piliečius, kurie jautriai ir emocingai reagavo į Garliavos šturmą virtualioje erdvėje.
Po apšaudymo nomenklatūriškai angažuotos žiniasklaidos mortyromis, prasidėjo psichologinės atakos, į kurias pakelti policijos tyrėjai. Teismus pasiekusios bylos bliūkšta akyse, tačiau tęsiamos viešai nepastebimos represijos, kurių tikslas, manau, yra vienas – diskredituoti, bauginti viešai kalbančius ir kelti siaubą jų artimiesiems.
Byla už pasvarstymą
Irena (vardas pakeistas) – paprasta, gražaus amžiaus kaunietė, ne recidyvistė, ne „bomžė“ ar chuliganė. Vienintelis jos nusikaltimas, kaip ir daugelio iš mūsų, – jautri reakcija į tai, kas vyksta už jos namų sienų. Tik nuomonę išsakė ne virtuvėje, o socialiniame tinklalapyje po policininko nuotrauka. Nesikeikdama, nesitaškydama purvais, nekaltindama nebūtais nusikaltimais ir nesiputodama, kas tapo „norma“ internetinėje erdvėje.
Reaguodama į policijos reidą Klonio gatvėje, socialiniame tinklalapyje po šturme dalyvavusio patrulio Tomo Valinčiaus nuotrauka kaunietė tik pasvarstė: ‚…turbut uz lysna lita uzpakali parduotu“.
Nepraėjo nė pusmetis, kaip moteris tapo įtariamąja baudžiamojoje byloje. Už nuomonę, kurios teisė Lietuvoje lyg ir turėtų būti ginama ir branginama.
Išskirtinė nusikaltėlė
Tačiau šį kartą ne apie policininko Tomo privalumus, už kuriuos fotomodeliams mokama net ne „lyšnais litais“ (užpakalis – brangi gamtos dovana). Ir ne apie kaltinimus dėl „litų“ tam pačiam sistemos ginamam pareigūnui, kuris teisiamųjų suolan sėdo visai ne už pilietinę poziciją – apie tai jau skelbta žiniasklaidoje.
Tie, kas bandė kovoti su šmeižikais ir įžeidėjais žino, kad policija ikiteisminius tyrimus nutraukia ir siunčia bylinėtis teismuosna privataus kaltinimo tvarka.
Kaunietės atveju kažkodėl padaryta išimtis – imtasi ginti kaip privatų asmenį (Baudžiamojo Kodekso 155 str.).
Kas turėjo atsitikti, kad praėjus dar keturiems mėnesiams kaunietė vėl tapo įtariamąja, tik šį kartą dėl pareigas atliekančio pareigūno įžeidimo (Baudžiamojo Kodekso 290 str.)?
Išbuožinti paukšteliai
Kokias tarnybines pareigas internete atliko policijos „paukštelio“ Tomo nuotrauka ir kiek vertas, sakyčiau, komplimentas jo minkštajai kūno daliai, – nuspręs teisėjai, kurių humoro jausmas nėra išblėsęs, kad ir kaip to kai kas norėtų. Tačiau šis užpuolimas – ne vienintelis.
Atakų „geografija“ vėl perša nuomonę, kad ikiteisminiams tyrimams yra diriguojama, o dirigentams neprošal būtų laisvu nuo laisvalaikio metu pasiskaityti dar neskaitytos nemirtingos klasikos, pavyzdžiui, vieną kitą Ilfo ir Petrovo apsakymą.
Štai vilnietė, kepyklėlės savininkė Eurika Turonienė, priversta vaikščioti į policijos komisariatą už tai, kad šturme dalyvavusio policininko nuotrauka kažkam sukėlė nupiepusio gaidelio įspūdį. Tokio nedrąsaus, neryžtingo. Juk būna ir tokių.
Eurika žino: nebus gaidelių, nebus ir vištelių, kiaušinių dedančių, nebus jos kepinių, tų pačių pareigūnų valgomų, nebus ir mokesčių – vis dar basiems policininkams, propaganda maitinamiems.
Bet buvo nusiųsta pasitikrinti psichinę sveikatą.
Teismai nė vieno gamtos sutvėrimo, ačiūdie, dar neišbuožino. Nes tokiai nuožmiais užmojais ne tik policijos vadų komentaruose erelis (pavyzdžiui, žr. STT simboliką), bet ir visos meninės išraiškos priemonės būtų paskelbtos už įstatymo ribų.
Čia – geroji žinia, kuri paguos persekiuojamuosius. Bet yra ir nesmagioji.
Jauti, vadinasi, – nesveikas
Okupantus mes, vyresnieji, dar prisimename. Prisimename ir jų stereotipais pašertą retoriką apie „psichiškai nesveikus, kriminalizuotus disidentus“. Į tuos sąžiningus, klystančius, bet širdimi neteisybę jaučiančius, nesutikimą išreiškiančius taip, kaip supranta, išsakančius žmones atsigręžė vien tik save ginanti sistema. Ir naudoja priemones, kurių, manėme, bus atsisakyta prieš du dešimtmečius.
Turiu omeny retoriką, skambančią ne tik minėtuose ikiteisminiuose tyrimuose, bet ir generalinio komisaro Sauliaus Skvernelio pareiškimų kontekstuose – ji primena spaudimą šiurkščia, rusiška manipuliavimo sąmone technika.
Nenuostabu, kad generalinio komisaro išplatintas tekstas apie „mėnulio fazes“ ir pilietinę visuomenę adekvačios reakcijos nesulaukė – jau susitaikėme būti žeminami ir prievartaujami. Ne tik fiziškai.
Citata iš generalinio komisaro atsišaukimo: „Lietuvos krepšinio rinktinė, pasiaukojančiai žaidusi, Europos čempionate, neiškovojo aukso… Kas dėl to kaltas? Tikriausiai, POLICIJA, nes žaidėjai buvo sukrėsti pareigūnų abejingumo, kurie neišgelbėjo merginos Panevėžyje, todėl nusileido prancūzams“.
Įžeidė cinizmas?
Pabandykite parašyti prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą.