„Jeigu pilietinė visuomenė yra sukurta susitarus, tai tas susitarimas ir turi tapti įstatymų pagrindu. […] Visuomenė išties yra sutartis. Antraeilės sutartys dėl atsitiktinio intereso dalykų gali būti nutraukiamos, kada patinka, tačiau valstybės negalima traktuoti kaip prekybos partnerių susitarimo dėl pipirų ir kavos, kartūno ir tabako… Į ją reikia žvelgti su kitokia – didele pagarba, nes tai ne kompanija, tvarkanti trumpalaikius ir greitai irstančius reikalus, tarnaujančius tik vulgariai gyvuliškai egzistencijai. Tai viso mokslo bendrija, viso meno bendrija, kiekvienos dorybės ir tobulumo bendrija. Kadangi tokios bendrijos tikslų negalima pasiekti per daugelio kartų gyvenimą, ji tampa bendrija ne tik gyvųjų, bet jungia ir gyvuosius, ir mirusius, ir gimstančius. Kiekvienos atskiros valstybės sutartis – tai tik tos didžiosios pirmykštės amžinosios visuomenės sutarties paragrafas…
[…]
Pavojų kelia tai, kad laikini valstybės paveldo savininkai ir gyvenimo rentininkai, nesuvokiantys, ką paveldėjo iš protėvių ir ką privalo palikti ainiams, gali pradėti veikti taip, tarytum būtų visiški jo šeimininkai. Jie neturėtų manyti, kad turi teisę neperduoti to, ką paveldėjo, ar iššvaistyti palikimą savo malonumui, sunaikindami prigimtinį visuomenės audinį, rizikuodami palikti tiems, kas ateis po jų, griuvėsius vietoj gyvenviečių… Šis neprincipingas lengvumas, su kuriuo valstybė gali būti visaip ir bet kada keičiama pagal fantaziją ir madas, sutrauko visą valstybės tęstinumo grandinę. Nebelieka kartų tarpusavio ryšių. Žmonės tampa ne geresni negu vasarinės muselės.“
Šaltinis: Edmund Burke, „Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją“, vertė Elena Macevičiūtė, Vilnius: Žara, 2009.